Woody Allenas, kurio „Mėnesienos magijoje“ Emma Stone suvaidino pagrindinį vaidmenį, pavadino jauną aktorę didžiausiu atradimu ir iškart pakvietė į naują filmą. „Žmoguje-paukštyje“ Stone suvaidino Rigano dukterį Sem, bandančią išsivaduoti nuo narkotikų priklausomybės. Šis vaidmuo atnešė jai „Oskaro“ nominaciją. Pateikiame internete pasirodžiusio Martos Balagos pokalbio su Emma Stone apie „Žmogaus-paukščio“ filmavimą fragmentus.
Sako, kad dirbant su Alejandro Gonzálezu Iñárritu reikia turėti storą odą.
Alejandro turi ypatingą sugebėjimą pajusti bet kokį melą, tarsi jo viduje būtų gerai sureguliuotas melo detektorius. Anksčiau nieko panašaus nemačiau. Jei jis supranta, kad kadru nepasinaudos, neleidžia tau baigti, nes jam tai tuščias laiko ir energijos švaistymas. Be to, jis siaubingai rėkia ir vaidinamai scenai įpusėjus staiga išgirsti: „Neee! Viskas!“ Tai labai įaudrina. Desperatiškai nori pagaliau išgirsti jo „Taip“ ir gyveni su mintimi, kad kitą dieną bus kitaip. Gal tai ir vargina, bet pamažu ir pats pasineri į beprotybę (juokiasi). Šis filmas sukelia paniką vos išgirdus apie jo koncepciją! Man tai buvo siaubinga patirtis, nes reikėjo šokti į gilų vandenį ir aklai tikėti, kad viskas bus gerai. Nė vienas iš mūsų neturėjo žalio supratimo, kaip tai atrodys ekrane. Tam tikra prasme darbas šiame filme man buvo katarsis. Alejandro išmokė įžengti į nuosavą baimę. Tokia pamoka vertinga.
„Žmogus-paukštis“ nufilmuotas ypatingai. Ilgi kadrai reikalauja kiekvieną sakinį ir kiekvieną judesį apskaičiuoti minutės tikslumu. Klaidoms vietos liko nedaug.
Iš pradžių tai labai baugino. Viskas turėjo būti tobula, nes net dėl menkiausios klaidos reikėdavo nutraukti filmavimą ir viską pradėti nuo pradžių. Visi jautė didelę įtampą – ir aktoriai, ir filmavimo grupė.
Neseniai debiutavote Brodvėjuje ir iškart „Kabarete“. Ar „Žmogus-paukštis“ padėjo tam pasirengti?
Darbas šiame filme priminė ypač intensyvias teatro dirbtuves. Repeticijos truko daug ilgiau nei kituose filmuose, filmuojant kiekvienas turėjo laukti savo eilės, lyg užkulisiuose, kad visada atsidurtų laiku savo vietoje, reikėjo puikiai mokėti savo tekstą. Tai priminė teatrą.
Filme pasišaipoma iš to, kad visi įdomiausi jauni aktoriai dabar vaidina tik filmuose apie superdidvyrius.
„Žmogus-paukštis“ – satyra, bet ši situacija, be abejo, verta pašaipų. Edwardas Nortonas, kuris, beje, suvaidino Halką, sakė, kad aktoriai vaidina filmuose apie superdidvyrius, nes jie atneša daugiau pinigų nei darbas su Wesu Andersonu ir gali būti visai įdomus patyrimas. Mielai prisimenu darbą dviejuose filmuose apie Žmogų-vorą, nors, žinoma, jis visai kitoks. Tokiuose filmuose vis dėlto didžiausias vaidmuo tenka technologijoms.
Tačiau tie filmai atneša populiarumą. Juk ir „Žmoguje-paukštyje“ nuskamba teiginys, esą šlovė – tik vargšė prestižo giminaitė. Kaip su ja susidorojate?
Turėčiau šį sakinį išsiuvinėti sau ant pagalvėlės (juokiasi). Darau viską, ką daro paprasti žmonės, o kad neišsikraustyčiau iš proto, medituoju ir skaitau. Iš tikrųjų visi su tuo dorojamės daugmaž panašiai. Prieš 50 metų žmonės nepardavinėjo savo ką tik gimusių kūdikių nuotraukų bulvarinei spaudai ir nesiderėjo su jais, kas daugiau sumokės, o paparacai nesekė vaikų, kurie įdomūs tik todėl, kad gimė savo tėvams. „Žmoguje-paukštyje“ vaidinu tokį žvaigždės vaiką, kuriam sunku augti be paramos jausmo ir be žmonių, kurie visada sugebės tave nuleisti ant žemės. Bet įdomu – mano herojė pyksta ant savo pripažinimo trokštančio tėvo, nors kartu yra įsitikinusi, kad jo gyvenimas neturi prasmės, nes jis neegzistuoja socialiniuose tinkluose.
„Žmogus-paukštis“ iš tikrųjų ir pasakoja apie tą nuolatinį pripažinimo, priėmimo poreikį.
Alejandro visąlaik kartojo, kad kiekvienas iš mūsų turi savo Žmogų-paukštį. Aktorystė – keistas darbas, nes reikalauja iš tavęs ir jautrumo, ir kartu storos odos. Kuo labiau jautiesi beginklis, kuo labiau bijai, tuo geresnis bus galutinis rezultatas. Kažkuri tavo dalis nori tave nuo to apsaugoti, bet, kita vertus, puikiai supranti, kad kartais privalai visiškai apsinuoginti, nes antraip neįvykdysi užduoties. Tai nuostabu ir siaubinga, bet mano darbas remiasi tuo, kad kasdien kažką... jaučiu.
