7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasklidusi po pasaulį

Koncerto Nacionalinėje filharmonijoje akcentas – Vytauto Bacevičiaus muzika

Rita Nomicaitė
Nr. 16 (1122), 2015-04-24
Muzika
Pianistas Gabrielius Alekna ir dirigentas Christopheris Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Pianistas Gabrielius Alekna ir dirigentas Christopheris Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos muzikantai yra užmezgę tarptautinių ryšių, muzikos pasaulyje svarba prilygstančių valstybiniams politiniams, tarsi Jungtinės Tautos. Tarp tokių – viena didžiausių įrašų kompanijų „Naxos“, turinti per dešimt filialų, jau išleidusi daugiau nei 100 tūkstančių pavadinimų CD, rengianti ir DVD. Jos internetinės svetainės (www.naxos.com) kataloge įvedę žodį lithuanian, gauname 52 nuorodas. Dažniausiai tai Lietuvos kolektyvų pavadinimai ties kiekvienu kūriniu atskirai. Tačiau tas žodis pasitaiko ir kūrinių antraštėse, ir ne tik Mieczysławo Karłowicziaus „Lietuviškoje rapsodijoje“ bei Fryderyko Chopino „Lietuviškoje dainelėje“. Prisiminkime, kad Jeano Sibeliaus siuitoje „Karelia“ „veikia“ Lietuvos kunigaikštis Narimontas. Savo aruoduose „Naxos“ turi ir kvartetą „Lithuanian Night“, sukurtą Ériko Satie amžininko George’o Antheilo. O įvedę brangųjį žodį Lithuania, biografijų skiltyje aptinkame 82 paminėjimus.
 
„Naxos“ tinkluose turime Lietuvos kompozitorių autorinių kompaktinių plokštelių: du M.K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių CD (atl. Mūza Rubackytė), Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“ ir „Paskutines pagonių apeigas“, Osvaldo Balakausko Requiem Stasiui Lozoraičiui ir CD su 4-ąja, 5-ąja simfonijomis, Felikso Bajoro simfoninių kūrinių CD, Onutės Narbutaitės „Tris Dievo Motinos simfonijas“.
 
Ką tik pasirodė pirmoji Vytauto Bacevičiaus kūrinių orkestrui kompaktinė plokštelė. Balandžio 18-osios vakare Nacionalinėje filharmonijoje surengtos jos sutiktuvės – koncertas, o prieš jį pokalbis su atlikėjais. Koncerte atliktas opusas iš naujosios plokštelės – V. Bacevičiaus „Symphonie Concertante“. Niujorke gyvenantys pianistas Gabrielius Alekna ir dirigentas Christopheris Lyndon-Gee su Nacionaliniu simfoniniu orkestru įrašė koncertus fortepijonui ir orkestrui Nr. 3, op. 44, ir Nr. 4 (Symphonie Concertante), op. 67. Plokštelėje skamba ir „Pavasario siuita“ orkestrui, op. 64. Susitikime prieš koncertą dalyvavusi Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė pabrėžė, kad tokio užmojo darbai pavyksta tik dėl kūrybinės partnerystės. CD metrikoje pagarbiai minimos ne tik bendradarbiavusios institucijos, bet ir jų darbuotojai.
 
Viena iš leidinio bendradarbių, muzikologė Veronika Janatjeva (rengiant leidinį atstovavusi Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centrui), ir moderavo susitikimą. Pirmiausia jiedu su G. Alekna prisiminė, kaip teko vargti tvarkant natas, lyginti partitūrą su partijomis ir, jau repetuojant, taisyti begales perrašinėtojų įveltų korektūros klaidų. Bukleto anotaciją parašė tas pats Ch. Lyndon-Gee, kuris kartu yra ir premijomis apdovanotas kompozitorius bei muzikologas. Tad tekstas – į muzikos aplinkybes ir vidų įsigilinusio muzikanto, mūsų klasiką rūpestingai pristatančio pasauliui. Pirmąjį anotacijos sakinį – „Vytauto Bacevičiaus gyvenimą apibrėžia egzilis“ – moderatorė pratęsė pastaba, kad dabar V. Bacevičiaus muzikos gyvenimą apibrėžia grįžimas. Be kita ko, ji priminė, kad 4-ąjį koncertą yra įrašiusi ir Birutė Vainiūnaitė (irgi su LNSO, dir. Alvydas Šulčys; išleista Lietuvos radijo). V. Bacevičiaus kūrinių repertuare turi ir pianistai Andrius Vasiliauskas, Jurgis Karnavičius, Andrius Žlabys. „7-ąjį žodį“ dviem fortepijonams yra skambinęs ir užfiksavęs Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto duetas. Vis dažniau skamba idėja steigti tarptautinį Vytauto Bacevičiaus pianistų konkursą (Vytauto Bacevičiaus brolio Kęstučio ir sesers Vandos vardais pavadintoje Lodzės muzikos akademijoje nuo 1961 m. vyksta Kęstučio Bacevičiaus kamerinių ansamblių konkursas, 1998 m. išaugęs į tarptautinį).
 
Gabrielius Alekna iš kolegų išsiskiria tuo, kad V. Bacevičiaus kūryba yra jo profesinės veiklos prioritetas. Pasiklojęs teorinį pagrindą – Juilliardo muzikos mokykloje (JAV) apgynęs meno daktaro disertaciją apie neskelbtus V. Bacevičiaus fortepijoninius kūrinius, pianistas siekia, kad tie kūriniai skambėtų, į koncertų ir įrašų programas įtraukdamas ir kompozitoriaus seserų opusus. Antai praeitų metų gruodį girdėjome jo su Čiurlionio kvartetu atliekamą Grażynos Bacewicz fortepijoninį kvintetą Nr. 2 (1965). Prieš porą metų britų įrašų kompanija „Toccata Classics“ pasauliui parodė G. Aleknos įgrotus visus V. Bacevičiaus „Žodžius“.
 
Universalusis muzikinio gyvenimo dalyvis Ch. Lyndon-Gee susitikime prisipažino žinąs lietuvių muzikos daugiau, ne tik V. Bacevičių: su orkestru „Sinfonia Varsovia“ 2010 m. Barselonoje atliko O. Narbutaitės opusą „krantas upė simfonija“, artimuose jo planuose – tos pačios autorės bei Ramintos Šerkšnytės kūrinių atlikimai. V. Bacevičiaus muzika Ch. Lyndon-Gee susidomėjo pakalbintas tais pačiais koridoriais Niujorke vaikštančio G. Aleknos. „Kadangi pirmiausia esu kompozitorius, man norisi justi naują pasaulio dvasią, pažinti šiuolaikinę muziką“, – kalbėjo Ch. Lyndon-Gee. V. Bacevičiaus muzikos stilių jis lygino su tam tikrų laikotarpių Aleksandro Skriabino, Bélos Bartóko stilistika. „Nors ta muzika sukurta prieš šimtą metų, ji vis dar sunkiai klausoma. Bet, Dieve, kokia graži“, – sakė lietuvių muzikos bičiulis, tą susižavėjimą mokantis perteikti ir muzikuodamas, ir kalbėdamas. „Gyvai Bacevičiaus muzika skamba geriau nei įraše“, – pasakė dirigentas. Tai supratau, jausdama didesnės erdvės poreikį tai muzikai įsiskambėti... Vidine savo jėga ji išsprogsta iki dangaus gilumos ir joje pažyra dangaus kūnais ar degina saulių liežuviais. Tačiau išlieka abstrakti. G. Aleknai, profesorės Liucijos Drąsutienės mokiniui (nežinau, kiek jį įtakojo prof. Jerome’as Lowenthalis Niujorke), būdingas labai švarus skambesys, kas jo interpretuojamai muzikai suteikia vaiskumo, ypač tinkamo Bacevičiaus abstraktybėms. Bisui skambintoje 4-ojoje Poemoje, jaunystės kūrinyje, išgirdome ir romantinių potėpių. Įdomu, ką pianistas manytų apie V. Bacevičiaus muzikos vidinį gyvenimą, jos intravertiškumą, kurio niuansus tenka išryškinti rampos šviesoje?
 
Per visą koncertą buvo skaudžiai juntamas realios erdvės trūkumas garsui sklisti. Vien sužinojus jo programą buvo aišku, kad turėtų byrėti salės tinkas, o padidintos sudėties Nacionalinis simfoninis orkestras netilps scenoje (ką jau kalbėti apie balkone stovėjusį chorą, kurio Ferenco Liszto simfonijoje pagal autoriaus sumanymą neturėtų matytis). Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“ intensyvaus garsumo uvertiūra ir F. Liszto simfonija pagal Dante’s „Dieviškąją komediją“ tarsi visais pragaro ratais kamavo orkestrantus ir publiką garsu – lyg suspaustu garu. Tad apie kokį šios muzikos didybės perteikimą galime kalbėti? O muzikantai taip gražiai stengėsi tą muzikos karštį spinduliuoti! Deja, reikia pripažinti, jog yra daugybė muzikos, kuri netelpa į jaukią, iš tiesų kamerinę Nacionalinės filharmonijos sceną. Kažkodėl futbolo į stalo teniso patalpas niekas negrūda, bet muzikai kito kelio nepaliekama... Vėl iškyla naujos ir erdvios koncertų salės Vilniuje problema.
 
Koncerto pabaigoje mintis nuskaidrino Liszto simfonijos dalis „Magnificat“ – Angelų choras („Vilniaus“ choro moterų grupė) ir dirigentas, audringai plojančiai publikai pakėlęs partitūrą, kvietęs dėkoti ne jam, o kompozitoriams.

 

Pianistas Gabrielius Alekna ir dirigentas Christopheris Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Pianistas Gabrielius Alekna ir dirigentas Christopheris Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Veronika Janatjeva, Gabrielius Alekna, Christopheris Lyndon-Gee ir Rūta Prusevičienė Vytauto Bacevičiaus CD pristatyme. A. Pakarklytės nuotr.
Veronika Janatjeva, Gabrielius Alekna, Christopheris Lyndon-Gee ir Rūta Prusevičienė Vytauto Bacevičiaus CD pristatyme. A. Pakarklytės nuotr.