Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme „Žmogus-paukštis“ („Birdman“, JAV, 2014) kiekvienas, net antraeilis personažas sugeba atvesti prie naujų istorijų, aliuzijų ir prasmių. Visas jas sujungia pagrindinis filmo herojus aktorius Riganas Tompsonas. Kadaise jis išgarsėjo populiariame Holivudo filme apie Žmogų-paukštį, bet dabar jo šlovė prigeso ir Riganas nusprendė ją susigrąžinti statydamas Brodvėjaus teatre Raymondo Carverio pjesę „Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę“, kurioje vaidina pagrindinį vaidmenį. Riganą slegia atsakomybė ir baimė, kad gali nepavykti. Juolab kad į spektaklį jis sudėjo ne tik menines ambicijas bei savo pinigus, bet ir lūkesčius susitaikyti su savimi ir su artimaisiais – mylimomis ar mylėtomis moterimis, narkotikus norinčia mesti dukterimi. Neatsitiktinai viena svarbiausių scenoje jo herojaus sakomų frazių yra „Aš neegzistuoju!“, o bene nuoširdžiausias paties Rigano prisipažinimas (pirmiausia sau): „Manęs nebuvo mano gyvenime.“
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tradicinė Holivudo taip mėgstama istorija apie amžiaus ar kūrybinę krizę išgyvenantį menininką. Tačiau režisierius nuo pat pirmų kadrų, kai matome levituojantį Riganą, leidžia suprasti, kad pasakojimas bus kitoks. Jis pasiūlo iškart kelis požiūrio taškus – tikrovišką ir vaizduotės. Todėl filmas primena labirintą, kuriame kartu su Riganu galima klaidžioti po teatro užkulisius ir aktoriaus fantazijos užkaborius, po Niujorko gatves ir neseną kino istoriją. Šio labirinto vientisumo įspūdį sustiprina Emmanuelio Lubezkio kamera, itin meistriškai sukurianti nepertraukiamo veiksmo ir erdvės įspūdį.
Gonzálezas Iñárritu prisodrina filmą daugybe prasmių, kurios atsiveria vis kitame labirinto posūkyje. Trapi riba tarp Rigano fantazijų ir realybės, tai, kaip „realistiškai“ rodomas vidinis jo pasaulis, kuria pasakojimą apie kūrybą. Kadaise Riganas buvo masinės kultūros dalis – jo suvaidintas Žmogus-paukštis žinomas visame pasaulyje. Teatras, kuris siejasi su aukštąja kultūra, tarsi turėtų liudyti Rigano ambicijas būti menininku. Tačiau jo alter ego vis dėlto yra Žmogus-paukštis. Birdman. Būtent jis apibūdina ir vidinę aktoriaus būseną, ir yra jo ego metafora.
Gaila, bet lietuviškas vertimas nutrina filmo vizualiniame lygmenyje akivaizdžias aliuzijas į Betmeną. Jos svarbios, nes Riganą vaidinantis Michaelas Keatonas išgarsėjo būtent po Timo Burtono „Betmeno“ (1989), kuriame suvaidino žmogų-šikšnosparnį ir ilgai buvo siejamas tik su šiuo vaidmeniu. Autobiografinis motyvas, kurį pabrėžia Žmogaus-paukščio kostiumas bei plakatas, kabantis aktoriaus drabužinėje, svarbūs ir aktoriui, ir Gonzálezui Iñárritu, ne kartą akcentuojančiam „Žmogaus-paukščio“ autotematizmą ir autoironiją. Juk neatsitiktinai filme pasirodo Edwardo Nortono vaidinamas aktorius Šireris, kuris vaidina taip, kaip liepia Stanislavskio sistema (tiesa, „pakoreguota“ Lee Strasbergo), ir kuris pajėgia seksualiai susijaudinti tik scenoje. Šireris vienintelis gali užimti traumą patyrusio aktoriaus vietą, nes kitos garsenybės (Fassbenderis, Renneris...) filmuojasi eiliniuose Holivudo „sikveluose“ arba „prikveluose“.
Riganas nejaukiai jaučiasi šiuolaikinės kultūros, kurią gal jau reikėtų vadinti socialinių tinklų, erdvėje. Čia nusitrynė aukštosios ir žemosios kultūrų ribos ir, ko gero, Riganas jos nesupranta, nors duktė Sem (Emma Stone) ir bando paaiškinti subtilybes. Tai puikiai atskleidžia epizodas, kai pusnuogis Riganas bėga Taimso aikšte, o praeiviai filmuoja Žmogų-paukštį savo telefonais. Riganas taip ir negali suvokti, kad būtent šie „Facebook“ ar „Twitter“ atsidūrę vaizdai ir liudija populiarumą. Gal todėl jis pasirenka tikrą skrydį, nes nenori susitaikyti su mintimi, kad grynoji kūryba niekam nereikalinga? O gal jis tiesiog pagaliau nori būti laisvas nuo visko, kas neleidžia jam būti savo gyvenime?
Šiuolaikiniame kine vis rečiau pasitaiko, kad filme būtų tiek daug sluoksnių, kuriuos luptum lyg kopūsto galvą, ir kad filmas nesibaigtų išėjus iš kino salės. Tie sluoksniai atsiveria palaipsniui, kaip kad vienas nuosekliausių filme aktoriaus ir kaukės motyvas. Pastaroji filmo pabaigoje tampa groteskišku, po plastinės operacijos sutvarstytu Rigano veidu. Kitaip nei ankstesniuose Gonzálezo Iñárritu filmuose, ypač didaktiškuose „21 grame“ ar „Babelyje“, kur viena mintis buvo apžiūrima ir vartoma iš skirtingų pusių, o gausūs filmo personažai atrodė tiesiog iliustratyvūs, „Žmoguje-paukštyje“ režisierius pasitiki žiūrovu, jo sugebėjimu suvokti „teatrą teatre“, susieti aliuzijas, konvencijas, išeiti iš užburto savaime suprantamų šių dienų kino banalybių ir stereotipų rato. Tai, kad šiemet „Žmogus-paukštis“ gavo visus pagrindinius „Oskarus“ (geriausio filmo, režisieriaus, scenarijaus, operatoriaus), prisipažinsiu, nustebino. Kita vertus, juk neatsitiktinai visas filmo pavadinimas skamba: „Žmogus-paukštis, arba Netikėta nežinojimo nauda“.
