Tai Ludwigo van Beethoveno operos „Fidelijus“ griausmingo finalo žodžiai, kuriuos, pritariant orkestrui, pakiliai gieda choras ir solistai. Pagaliau pasiekta meilės pergalė prieš neteisybę, smurtą, kančią, triumfuoja laisvė ir brolybė.
Beethoveno „Fidelijaus“ spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kūrė dirigentas Martynas Staškus, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Steinas Phillipsas (Norvegija), vaizdo projekcijų dailininkas Mikas Žukauskas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Tai bendras mūsų teatro ir Bergeno nacionalinės operos pastatymas. Bergene jis rampos šviesą išvydo 2013 m. lapkritį. Mūsiškiai premjeriniai spektakliai, kurių įspūdžiais dalinuosi, įvyko gegužės 15 ir 16 dieną.
Nors „Fidelijus“ – vienintelė Beethoveno opera, ji užima reikšmingą vietą ne tik jo kūryboje, bet ir visoje operos žanro istorijoje. Tai savotiškas tiltas tarp klasicistinės ir romantinės operos, antra vertus, tai novatoriškas, į jokį kitą nepanašus sceninis veikalas, žavintis tobula kūrinio idėjos ir dramaturgijos vienybe. Operos muzika išreiškia ne kokias nors scenines situacijas, bet esmines veikalo idėjas, eksponuojamas per konkrečius herojus. Leonora – heroizmo įsikūnijimas, Florestanas – neteisybės auka, svajojanti apie laisvę, Picaras – piktadarys, sukaupęs visas žmogiškąsias blogybes ir žemiausius instinktus. Taigi, atitinkama muzika charakterizuoja idėjų nešėjus. Nesuvokiant šių specifinių kūrinio ypatybių, ji gali pasirodyti statiška ir nuobodi. O juk šios operos muzika – geniali, kaip ir tuo pačiu laikotarpiu sukurta „Herojinė“ (Trečioji) simfonija.
Suprantama, kad tokio originalaus simfoninio veikalo pasirodymas teatro scenoje negalėjo būti iškart adekvačiai įvertintas. Prireikė nemažai laiko, kol jis buvo suprastas. Kad šis procesas ilgas, liudija dar ir šiandien reiškiamos nuomonės apie „neoperišką“ Beethoveno „Fidelijų“. Kartu operomis gana lengvabūdiškai vadinami kelių arba keliolikos minučių trukmės eksperimentiniai žaidimėliai...
1805 m. lapkričio 20, 21 ir 22 d. Vienoje parodyti pirmieji operos „Fidelijus, arba santuokinė meilė“ spektakliai kompozitoriui šlovės neatnešė taip pat ir dėl politinių aplinkybių. Pirmiausia ją uždraudė austrų cenzūra, kurią reikėjo įtikinti, kad veikalo turinys neturi nieko bendra su Austrija, joje rodomi šešiolikto šimtmečio Ispanijos įvykiai. Be to, prieš autoriaus valią operos pavadinimas buvo pakeistas į „Fidelijų“ vietoj „Leonoros“. Pagaliau savaitė prieš premjerą į Vieną įžengė Napoleono kariuomenė. Iš miesto išsigandę išlakstė visi Beethoveną visokeriopai palaikę draugai. Publikos stigo, tad po trijų spektaklių opera buvo nuimta. Antroji, sutrumpinta kūrinio redakcija (iš buvusių trijų veiksmų į du), pavadinta „Leonora, arba santuokinė meilė“, buvo parodyta 1806 m. kovo 29-ąją ir balandžio 10-ąją. Autorius buvo labai nepatenkintas atlikimu, laiške bičiuliui pavadino jį muzikos iškraipymu. Ypač blogai jis atsiliepė apie pūtikus: „Apie pučiamuosius instrumentus nepasakysiu nieko, tačiau visi pianissimo ir crescendo, visi decrescendo ir visi forte bei fortissimo iš mano partitūros turi būti išbraukti! Juk jų vis tiek nepaisoma. Prarandi bet kokį norą ką nors kurti, jei turi klausytis tokio savo kūrinių atlikimo!“
Šiais žodžiais išlietas kartėlis gerai pažįstamas daugeliui kompozitorių, taip pat ir mūsų amžininkų. Nieko naujo po saule, dabar po naujų kūrinių premjerų panašių skundų išklausome labai dažnai... Vis dėlto antroji operos redakcija buvo sutikta kur kas palankiau ir galbūt būtų gyvavusi ilgiau, jei ne karštas ir impulsyvus Beethoveno būdas. Mat po dviejų spektaklių artėjant trečiajam jis susikivirčijo su teatro direktoriumi. Viskas prasidėjo nuo autoriui išmokėtos per mažos sumos. Šią sceną savo memuaruose aprašęs įvykio liudininkas, Florestano partijos atlikėjas Josefas Roeckelis mini, kad ginčas palietė ir teatrą lankančios publikos poreikius, kurių, pasak direktoriaus, kompozitorius turįs paisyti. „Aš kuriu ne miniai, o išsilavinusiems klausytojams“, – atkirto Beethovenas. Į tai direktorius atsakė, kad tokių išsilavinusių asmenų nėra daug, jie nepajėgūs užpildyti teatro salės. Beethoveno klausytojus direktorius palygino su tuo metu gerokai gausesne Mozarto publika, jo operas jau lankė įvairių sluoksnių žmonės, garantuodami teatrui pajamas. Beethoveną šis palyginimas taip suerzino, kad jis pašokęs suriko: „Grąžinkite man partitūrą!“, o ją gavęs lėkte išlėkė iš kabineto. Buvo taip susijaudinęs, kad nė nepastebėjo įvykį stebėjusio ir vėliau aprašiusio solisto.
Vis dėlto operos likimas kompozitoriui labai rūpėjo, tad po kelerių metų darsyk ėmėsi ją tobulinti. Trečioji redakcija, pavadinta „Fidelijus“, pristatyta 1814 m. gegužės 23 d., susilaukė didelės sėkmės. Nuo to laiko ji įsitvirtino Vienos operos repertuare. Paskutiniu metu „Fidelijus“ statomas visuose žymiausiuose ir mažiau žinomuose teatruose. Kalbant apie mūsų epochos Vieną, norisi paminėti režisieriaus Otto Schenko 1970 m. pastatymą, Valstybinėje operoje rodytą daugybę metų, rodos, daugiau kaip 200 kartų. Premjerą dirigavo Leonardas Bernsteinas, o vėliau – kiti žymūs dirigentai. Įdomiausia, kad atnaujintas tas pats pastatymas gegužės pabaigoje vėl sugrįš į Vienos operos sceną! Kas nors būtinai pasakys: koks konservatyvumas...
Lietuvoje „Fidelijaus“ likimas iki šiol klostėsi nesėkmingai. Legendinio tandemo, Jono Aleksos ir Vlados Mikštaitės, Nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytas spektaklis lietuvių kalba (tekstą išvertė Ramutė Skučaitė), dienos šviesą išvydęs 1989 m. liepos 1 d., buvo rodytas trumpai. Florestaną dainavo Sergejus Larinas, Leonorą – Sofija Jonaitytė (iki šiol ji geru žodžiu mini įkvepiantį darbą su J. Aleksa) ir Jolanta Čiurilaitė (vieną spektaklį), Marceliną – Sigutė Stonytė ir Lilija Deksnytė, Picarą – Sigitas Dirsė. Spektaklis buvo skirtas stalinizmo aukų atminimui. Tuo laikotarpiu ši tema buvo plačiai diskutuojama, vienas po kito publikuoti lagerių kalinių memuarai. Operos statytojai reagavo į tai, jie nukėlė veiksmą į stalinistinį lagerį su visais jo atributais. Tai buvo laiku priimtas ir aktualus sprendimas, juolab kad operos idėja, t.y. herojiška kova už laisvę, tam visai neprieštaravo. Tačiau po penkių (kai kas mini šešis) spektaklių veikalas dingo iš repertuaro. Muzikologas Jonas Bruveris mena, kad liepos 11 d. tuometiniame komunistų partijos oficioze „Tiesa“ pasirodė kritiškas straipsnis, pasirašytas įžymios teatro solistės, esą teatras nejautriai traktavo Beethoveno veikalą ir jį subanalino. Ten taip pat teigta, kad autorė gauna daugybę laiškų, kuriuose žmonės, tarp jų ir Sibiro tremtiniai, reiškia pasipiktinimą šiuo pastatymu. Nepamirškime, tai vyko dar iki Baltijos kelio, į jį sueisime beveik po dviejų mėnesių...
1992 m. vasario 26 d. į „Fidelijaus“ premjerą pakvietė Kauno muzikinis teatras. Tąsyk spektaklį kūrė vokiečių statytojai, pateikę daugmaž tradicišką sceninį variantą, tačiau spektaklis gyvavo taip pat labai trumpai. Kur kas anksčiau, 1968 m., „Fidelijų“ pastatė ir net tris spektaklius parodė Čikagos lietuvių opera. Šis pastatymas buvo gerai įvertintas, J. Bruverio liudijimu, apie jį palankiai atsiliepė ir amerikiečių spauda.
Naujasis „Fidelijus“ iš visų matytų išsiskiria pirmiausia tuo, kad orkestras iš teatro duobės persikėlė į sceną. Man atrodo, tai labai sėkmingas sprendimas, tiesiogiai bylojantis apie orkestro, kaip vieno pagrindinių šios operos veikėjų, svarbą. Didelis malonumas per visą spektaklį sekti dirigento mostus, pajusti jo energiją, tikslumą, ekspresiją, matyti susikaupusius muzikantus, atliekančius simfoninę muziką. Girdisi ne tik „Herojinės“, bet ir būsimos IX simfonijos, atsirasiančios po keliolikos metų, atskambių. Kitas šio pastatymo privalumas – sėkmingai suvaldyta scenos erdvė, užpildyta kelių aukštų ritmiška konstrukcija. Jos centrinė smulkesnių vertikalių suskaidyta dalis tampa kalėjimo kameromis. Ši konstrukcija ne tik įrėmina veiksmo vietą, bet padeda telktis garsui, kreipia jį į žiūrovų salę. Gražusis kalinių choras „O welche Lust“ sklido į salę kaip tikras šviesos spindulys. Operos įvykių atmosfera paryškinama gana atsargiai naudojamomis videoprojekcijomis. Rodoma besikeičianti padangė nuo žydros iki kraujo spalvos, o pabaigoje – Baltijos kelio vaizdai. Scenovaizdis nesikeičia per visą operą, tad antrojo veiksmo tamsų rūsį (kai kuriuose pastatymuose ne tik instrumentinė introdukcija, bet ir Florestano rečitatyvas atliekami tamsoje) turime tiesiog įsivaizduoti. Kita vertus, režisierius atmetė konkrečios veiksmo vietos idėją, tad visi spektaklio kūrėjai veiksmo neįvietino ir neįlaikino, jis gali vykti bet kur ir bet kada. Kaip kalėjimas gali būti suvoktas ir pasaulis. Todėl kostiumai nekonkretizuoja jokios epochos, tik bendrą idėją apie finale išreikštą viso pasaulio žmonių brolybę. Sumanymas nuoseklus, bet jo įgyvendinimas, mano galva, neskoningas, spalvų ir aprangos margumynas priminė skuduryną. Jei kostiumų dailininkė to siekė, tuomet jai pavyko. Iš to paties komplekto, regis, ir beformis raudonas Leonoros sijonas. Beje, kodėl jis raudonas? Juk išvaduoto Florestano grandinės – taip pat ryškiai raudonos, manau, simboliškai...
Bet opera – ne dramos teatras, tad pereinu prie svarbiausio komponento. Jei kas nors bandytų šįsyk kritikuoti Martyno Staškaus darbą, smarkiai ginčyčiausi. Visa veikalo partitūra buvo atlikta labai gerai. Žavėjo natūralus ir logiškas muzikos vyksmas, tvirtas dramaturgijos karkasas, visumos ir detalių pusiausvyra. Muzika skambėjo iš tiesų bethoveniškai: stilingai, veržliai, dinamiškai, geru ritmu, logiška frazuote. Turiu vilties, kad publika įsiklausė į muziką ir pajuto tikrą jos grožį. Abu premjerinius vakarus orkestras grojo stabiliai ir užtikrintai, žavėjo tikslumas, gražus garsas. Ypač gerai šįsyk suskambėjo styginiai, naudoję teisingus štrichus ir artikuliaciją. Orkestro valtornos Leonoros arijoje gal šiek tiek ir „pakliurkino“, bet nurašau tai nelaimingam atsitiktinumui. Beethoveno partitūroje gausu staigaus dinamikos kismo (specialiai citavau patį Beethoveną), daug sforzando ir kitokių muzikos raišką reguliuojančių nuorodų, kurias būtina tiksliai vykdyti. Virtuoziškai orkestras atliko operos uvertiūrą, labai vaizdingai – niūrią ir dramatišką antrojo veiksmo introdukciją. Pralinksmino bethoveniškai komiškas ironiškas maršas, kurio metu įžygiuoja tokie pat komiški – labai tinkamai aprengti – kareiviai. M. Staškus tvirtai laikė rankose gausius ansamblius, publiką žavėjusius chorus, džiaugsmingą finalą, prasidedantį smagiai „šokinėjančia“ mocartiška muzika.
Operos dainininkams Beethoveno muzika kelia ne tik vokalinio meistriškumo, bet ir fizinės ištvermės užduotis. Kaip dainuoti, kad nenuslystum į jausmingas itališkų operų valdas? Sudėtingą Leonoros partiją abu vakarus dainavo Rachel Nicholls (Jungtinė Karalystė), vokalinėmis priemonėmis ir vaidyba siekusi beveik išimtinai herojiško skambėjimo. Tokia ir jai skirta partija, kupina instrumentams būdingos faktūros – ilgų natų, pereinančių į gamas, arpeggio, ritmo kaitos. Solinės partijos sunkumus solistė įveikė lengvai, derėjo gausiuose ansambliuose. Vis dėlto jos aukštasis registras skambėjo aštrokai. Antrasis svečias – Florestaną dainavęs Andrew Sritheranas (Australija). Jo gražaus tembro tenoras užpildė salę ir piano vietose. Solistas išraiškingai padainavo Florestano pagrindinį solinį numerį, antrojo veiksmo rečitatyvą ir ariją. Judrias bethoveniškas figūracijas jis atliko virtuoziškai, tačiau viršutiniame registre balsas įgaudavo nemalonaus atviro aštrumo.
Picarui skirta muzika vaizduoja smurtą, niekšybę, agresiją. Šią partiją dainavo skirtingo amplua solistai – Eugenijus Chrebtovas ir Dainius Stumbras. Pirmasis pagirtinai tiksliai artikuliavo muzikinį tekstą, bet balso jėgos pristigo. Stumbrui – atvirkščiai, netrūko efektingų sforzando ir agresyvių šūksnių, tačiau stigo muzikinio lankstumo ir įvairesnio tembro. Marcelina – nuoširdi mergaitė, įsimylėjusi Fidelijų, svajojanti kuo greičiau už jo ištekėti. Bet ją myli Žakinas, jau pirmajame duete prabylantis apie būsimas jų jungtuves. Marcelina į tai dešimt sykių atsako „ne“! Tai žavus muzikinis duetas, tačiau darniam ansamblio skambėjimui kenkė režisieriaus sumanymas Marceliną užkelti aukštai, o Žakiną pastatyti žemai. Tad balsai sklido skirtingu intensyvumu ir skirtingomis kryptimis. (Panašių dalykų buvo ir kituose ansambliuose, kurių „Fidelijuje“ ypač gausu.) Dainininkų negalima kaltinti: visi dainavo gerai parengę tekstą, ritmiškai, lanksčiai ir išraiškingai. Papildomo darbo pareikalavo vokiški kalbamieji dialogai, kai kam kėlę tarties problemėlių. Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek labai kruopščiai parengė partiją, bet abiem solistėms linkėčiau paieškoti skaidresnio ir lengvesnio viršutinio registro skambesio. Beje, Marcelinos arija – tai nuoširdi naivios mergaitės svajonė, o ne išdaigiškas pokštavimas, kaip vyksta scenoje. Žakiną pirmąją premjerą dainavęs Mindaugas Jankauskas nusipelno pagyrimų. Dainininkas padarė didelę pažangą, palyginti su jo parengta Almavivos partija „Sevilijos kirpėjuje“. Tomas Pavilionis gerai žino ir protingai išnaudoja savo balso galimybes. Stilingai jis padainavo visą partiją, gal tik kiek formaliai, neįdėdamas širdies. Roką kūrė du solistai – Liudas Norvaišas ir Egidijus Dauskurdis. Šiam veikėjui skirta kur kas daugiau muzikos negu kitiems vyrams. Partijos įvairovę nuo tėviškų intonacijų iki dramatiškų gaidų duete su Picaru labai raiškiai ir stilingai perteikė Liudas Norvaišas. Jo balsui pakako ir tauraus skambesio, ir galingo forte. Teigiamąjį ministrą Doną Fernandą dainavo Liudas Mikalauskas. Jis raiškiai artikuliavo muzikinį tekstą, pabrėždamas šio teisybės gynėjo ramybę, solidumą. Bet kodėl operos pabaigoje, visiems džiūgaujant, ministras laiko rankoje tuščią vyno butelį ir juodos duonos gabalą? Gal tiek jis ir tesiūlo išsilaisvinusiai miniai?
Scena iš operos „Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.Liudas Norvaišas (Rokas), Joana Gedmintaitė (Marcelina), Rachel Nicholls (Leonora). M. Aleksos nuotr.Egidijus Dauskurdis (Rokas) ir Julija Stupnianek (Marcelina). M. Aleksos nuotr.Mindaugas Jankauskas (Žakinas). M. Aleksos nuotr.Dainius Stumbras (Picaras). M. Aleksos nuotr. Scena iš operos „Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.Rachel Nicholls (Leonora) ir Andrew Sritheran (Florestanas). M. Aleksos nuotr.Eugenijus Chrebtovas (Picaras), Rachel Nicholls (Leonora) ir Andrew Sritheran (Florestanas). M. Aleksos nuotr.Rachel Nicholls (Leonora) ir Andrew Sritheran (Florestanas). M. Aleksos nuotr.
