![]() | ![]() |
Šį sekmadienį, gegužės 31 d., Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Vilniaus teatras „Lėlė“ sukvies vaikus į jiems skirtą šurmulingą šventę – visą dieną bus vaidinami spektakliai, piešiamas „Takas į Lėlę“ ir spalvinamos mandalos, teatro koridoriais klaidžios gerai pažįstami spektaklių personažai, kviesiantys aplankyti Gyvąjį lėlių muziejų, simboliškai šiuos jau įpusėjusius Ožkos metus papuoš ir vaikus draugauti kvies teatro kieme apsigyvenusios dvi linksmos ožkelės, kurias į komandiruotę „Lėlės“ teatre atsiųs Burbiškių dvaro muziejus. Mažuosius teatro lankytojus pusdienį vyksiantis renginys pasitiks jau teatro prieigose – jei orai nepakiš kojos ant Arklių gatvės grindinio bus piešiamas stilizuotas „Takas į „Lėlę“, kuriame vaikai galės sudėti mėgstamiausių spektaklių įspūdžius ir istorijas, įkūnijančias tai, ką jiems reiškia kelionė į teatrą. Savo fantazijas išlieti ant grindinio vaikams padės teatro dailininkai, butaforai, aktoriai.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Visi mes daugiau ar mažiau gyvenime esame susidūrę su pasakomis. Turbūt nerasime nei vieno, kuriam jų vaikystėje neskaitė, o ir dažnas suaugėlis mėgsta jas sekti mažiesiems arba skaityti pasakas, skirtas suaugusiems. Kad ir kokios jos būtų, neatskiriamas jų elementas yra iliustracijos – nesvarbu spalvotos, juodai baltos ar tik pačių susikurtos galvoje. Vizualųjį pasakojimą seka ir dailininkas Marius Jonutis parodoje „Pasakos“ jau turbūt seniai antraisiais menininko namais tapusioje galerijoje „Meno niša“.
Dabar įsigalėjo „liberaliojo“ (plačiąja prasme) jaunimo epocha. Drąsūs, įžūlūs, ištikimi savoms tiesoms ir saviems autoritetams, jie žvelgia tik pirmyn ir yra įsitikinę, kad tik nuo jų ir prasideda pasaulis, kurį jie, beje, ir kuria. Atgal nesigręžioja, nebent dar pasipainioja koks pensininkas ar juos pamokyti sumanęs atgyvenęs autoritetas, kurio nei vardo, nei pavardės jiems įsidėmėti nebūtina. Nupiešiau tokį drastišką vaizdelį todėl, kad ir meno pasaulyje daugelis jaučiame vis didėjantį dvasinį atotrūkį tarp visiškai netolimos paveldimos tradicijos ir šiandienos vertybių. Neseniai išėjusių iškilių kultūros asmenybių vardai ar darbai jauniems menininkams jau mažai ką sako, ką jau kalbėti apie tai, kad ir dar gyvieji autoritetai yra nurašomi čia ir dabar. Visiškai suprantama, jog nauji laikai atneša savas estetines nuostatas ir būtinas išlikimui taisykles, tačiau įdomu, ar įmanoma nutiesti tikrą, protingą ir neapipelijusį atminimo tiltą tarp šių tolstančių krantų? Ko gero, tai priklauso nuo to, kokia buvo toji „praeities“ asmenybė ir ar buvo užmezgusi nuoširdų ryšį su jaunąja karta. Matyt, tuos tiltus į ateities atminimą „buvusieji“ turi pastatyti patys.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
![]() |