7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Apie moralinius pasirinkimus

Karo tematika šiandien nedingsta iš televizorių ekranų ir žiniasklaidos antraščių. Militaristinės nuotaikos kelia kiekvienam aktualų klausimą, kokią nuostatą užimti jų atžvilgiu – angažuotis, remti, o gal likti nuošaly? Visoje Europoje tas klausimas buvo itin aktualus ir lygiai prieš šimtmetį, kai vyko dešimt milijonų gyvybių nusinešęs Pirmasis pasaulinis karas. Primindamas amžinąjį klausimą, Thomo Manno kultūros centras Nidoje rengia penkerių metų trukmės tarptautinių kultūros festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai prasidėjo festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 d. į Nidą kvies jau 19-asis iš eilės tarptautinis Thomo Manno festivalis „Sąžinės proveržis“.
 
Šių metų festivalis „Sąžinės proveržis“ – tai nuoroda ir į paties rašytojo biografiją. Iki Europą pakeitusio ketverių metų konflikto Thomas Mannas deklaravo apolitiškumą, tačiau 1914-aisiais tapo vienu tų kūrėjų, kurie karo pradžią entuziastingai parėmė. 1914–1915 m. parašytose esė ir 1918 m. išleistoje knygoje „Apolitiško žmogaus svarstymai“ jis šlovino „vokiečių kultūros“ ginkluotą kovą prieš „Vakarų lėkštumą“. Konflikto esmę Th. Mannas stengėsi pateisinti priešpriešindamas „kultūros“ ir „civilizacijos“ sampratas. Tikrajai kultūrai, kuri buvo apibūdinama dorumo, kūrybingumo ir giliaprasmiškumo kategorijomis, anot jo, atstovaujanti tik Vokietija. Kitose, „romaniškojo prado“, Europos šalyse tegalima rasti klastingą, lėkštą ir paviršutinišką civilizaciją. Karas – viso labo priemonė vokiečių „kultūrai“ skleisti ten, kur jos trūksta. Tokias nuostatas gynė Th. Mannas per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet 1918-aisiais, vos dienos šviesą išvydus knygai „Apolitiško žmogaus svarstymai“, jis ėmė vis labiau atsiriboti nuo ankstesnių savo minčių, o jau po kelerių metų ryžtingai stojo ginti humanizmo ir demokratijos.

Vaikiškas šurmulys „Lėlės“ teatre

 Šį sekmadienį, gegužės 31 d., Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Vilniaus teatras „Lėlė“ sukvies vaikus į jiems skirtą šurmulingą šventę – visą dieną bus vaidinami spektakliai, piešiamas „Takas į Lėlę“ ir spalvinamos mandalos, teatro koridoriais klaidžios gerai pažįstami spektaklių personažai, kviesiantys aplankyti Gyvąjį lėlių muziejų, simboliškai šiuos jau įpusėjusius Ožkos metus papuoš ir vaikus draugauti kvies teatro kieme apsigyvenusios dvi linksmos ožkelės, kurias į komandiruotę „Lėlės“ teatre atsiųs Burbiškių dvaro muziejus. Mažuosius teatro lankytojus pusdienį vyksiantis renginys pasitiks jau teatro prieigose – jei orai nepakiš kojos ant Arklių gatvės grindinio bus piešiamas stilizuotas „Takas į „Lėlę“, kuriame vaikai galės sudėti mėgstamiausių spektaklių įspūdžius ir istorijas, įkūnijančias tai, ką jiems reiškia kelionė į teatrą. Savo fantazijas išlieti ant grindinio vaikams padės teatro dailininkai, butaforai, aktoriai.

Piešiniai yra viskas, apie ką aš kalbu

Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, vykstantis nuo 2007 m., kasmet į kino sales sukviečia vis daugiau žiūrovų. O jei kas nors paklaustų, pavyzdžiui, kur Vilniuje ieškoti nepatogaus vaizduojamojo meno, pirmiausia nurodyčiau ne Šiuolaikinio meno centrą ar Nacionalinę dailės galeriją, o Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą. Kaip tik šiuo metu jame veikia nauja paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“
 
Nors visos Tolerancijos centro ekspozicijos daugiau ar mažiau nepatogios dėl konteksto (sakydama „nepatogios“ turiu galvoje: paveikios, netikėtos, sukrečiančios), nauja paroda išsiskiria praverdama dar vienas Vilniaus kultūrinės atminties duris. Iki pat 2008 m. Cornelios Gurlitt (1890–1919), dabar vadinamos viena talentingiausių vokiečių ekspresionisčių, meno pasaulyje tarsi nė nebuvo, kol Vokietijos meno galerijos „Kunsthaus Desiree“ savininkas Hubertas Portzas aptiko žymaus vokiečių ekspresionisto Konrado Felixmüllerio 1917 m. Dresdene pieštą portretą „Gailestingoji sesuo Cornelia Gurlitt“. Toliau tyrinėjant šios menininkės biografiją, 2012 m. jam pavyko surinkti 16 Vilniuje sukurtų kūrinių kolekciją, ją sudaro litografijos ir piešiniai. Ilgai nesvarstęs H. Portzas nusprendė juos padovanoti vienam iš Vilniaus muziejų ir pasirinko Tolerancijos centrą dėl menininkės glaudžių ryšių su tuometiniais Vilniaus žydais.

Menas, kuris patinka visiems

Visi mes daugiau ar mažiau gyvenime esame susidūrę su pasakomis. Turbūt nerasime nei vieno, kuriam jų vaikystėje neskaitė, o ir dažnas suaugėlis mėgsta jas sekti mažiesiems arba skaityti pasakas, skirtas suaugusiems. Kad ir kokios jos būtų, neatskiriamas jų elementas yra iliustracijos – nesvarbu spalvotos, juodai baltos ar tik pačių susikurtos galvoje. Vizualųjį pasakojimą seka ir dailininkas Marius Jonutis parodoje „Pasakos“ jau turbūt seniai antraisiais menininko namais tapusioje galerijoje „Meno niša“.

 

Šiuolaikinio šokio vakarėlis

Pasibaigus festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“, kurį galima vertinti kaip svarbiausią šiuolaikinės Lietuvos choreografijos vitriną, šios kūrybos srities ambicijos nenuslūgo. Gegužės 23-iąją įvyko koncertas, kurį būtų galima pavadinti vakarėliu po „Naujojo Baltijos šokio“. Atšvęsti dar šiltų savo diplomų į Šokio teatrą pakvietė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus Modernaus šokio specializacijos moksleiviai, jiems padėjo svečiai: Kauno choreografijos mokyklos ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai.
 
Prieš penkerius metus pradėję mokytis ką tik suformuotoje programoje, pirmieji diplomantai Vytenis Ražanskas, Diana Šenauskaitė ir Monika Vaišnytė koncerte prisiminė savo pirmąjį kūrinį – Linos Puodžiukaitės „La Petite Cascade“ pagal Rene Aubry muziką – ir iš tikro pasirodė subrendę, jaučiantys muziką, savo kūnus ir vienas kitą, judesiais perteikiantys abstrakčiuosius choreografinės kūrybos pradus.

Tiltai į dabartį

Dabar įsigalėjo „liberaliojo“ (plačiąja prasme) jaunimo epocha. Drąsūs, įžūlūs, ištikimi savoms tiesoms ir saviems autoritetams, jie žvelgia tik pirmyn ir yra įsitikinę, kad tik nuo jų ir prasideda pasaulis, kurį jie, beje, ir kuria. Atgal nesigręžioja, nebent dar pasipainioja koks pensininkas ar juos pamokyti sumanęs atgyvenęs autoritetas, kurio nei vardo, nei pavardės jiems įsidėmėti nebūtina. Nupiešiau tokį drastišką vaizdelį todėl, kad ir meno pasaulyje daugelis jaučiame vis didėjantį dvasinį atotrūkį tarp visiškai netolimos paveldimos tradicijos ir šiandienos vertybių. Neseniai išėjusių iškilių kultūros asmenybių vardai ar darbai jauniems menininkams jau mažai ką sako, ką jau kalbėti apie tai, kad ir dar gyvieji autoritetai yra nurašomi čia ir dabar. Visiškai suprantama, jog nauji laikai atneša savas estetines nuostatas ir būtinas išlikimui taisykles, tačiau įdomu, ar įmanoma nutiesti tikrą, protingą ir neapipelijusį atminimo tiltą tarp šių tolstančių krantų? Ko gero, tai priklauso nuo to, kokia buvo toji „praeities“ asmenybė ir ar buvo užmezgusi nuoširdų ryšį su jaunąja karta. Matyt, tuos tiltus į ateities atminimą „buvusieji“ turi pastatyti patys.

Atsargos pulkininko košė

Elmo Nüganeno filmo „1944“ (Estija, Suomija, 2015) veiksmas prasideda liepą, kai „Waffen SS“ estų divizijos kariai kovoja su Raudonąja armija jau savo žemėje, tarp Narvos ir Peipaus ežero. Apkasuose įsitvirtinę estai sulaukia ne tik priešų atakų, bet ir svečių, kurie iškilmingai teikia kariams Adolfo Hitlerio nuotraukas ir sveikina juos su nacių sprendimu priskirti estus arijams. Į tai kariai reaguoja ironiškai ar net su patyčiomis, nes aišku, kad kautis Trečiojo reicho pusėje juos paskatino asmeninė patirtis ir gimtinės likimas. Nüganenas ir scenarijaus autorius – atsargos pulkininkas Leo Kunnas – tai pabrėžia nuo pat pirmųjų filmo kadrų. Dar tik nušvitus ekranui šviesiaplaukis Karlas prisimena rytą, kai pasislėpęs stebėjo, kaip išvežami į Sibirą jo tėvai, kurių jis nesuspėjo perspėti. Kaltės jausmas, kurį Karlas išlieja laiške seseriai, ir sužadino jo norą kautis nacių gretose.
 
Kitas pagrindinis filmo herojus Juris apie tai, kaip atsidūrė Raudonojoje armijoje, pasakos filmo pabaigoje, bet tai pačiai Karlo seseriai. Kai sovietai 1940 metais okupavo Estiją, jis jau tarnavo estų armijoje. Ši nepasipriešino okupantams ir netrukus buvo inkorporuota į Raudonąją Armiją. Todėl kilus karui tarp sovietų ir nacių Juris atsidūrė Rusijoje, kur buvo suformuotas 8-asis estų šaulių korpusas.

Uždarytas paviljonas, Fridos augalai ir pretendentai į prizą

Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje Islandijai atstovaujantis projektas „Mečetė“, įkurtas buvusioje Gailestingosios Mergelės Marijos bažnyčioje (Santa Maria della Misericordia, Campo de l’Abazia), buvo uždarytas gegužės 22 dieną, paveikęs vos porą savaičių. Bažnyčią laikinai veikiančia mečete pasiūlė paversti šveicarų menininkas Christophas Büchelis kartu su Islandijos ir Venecijos musulmonų bendruomenėmis. Kūrėjų tikslas buvo „atkreipti dėmesį į poveikį, kurį sukelia pažeidžiamos visuomenės dalies politinis atskyrimas ir institucionalizavimas. Taip pat sukurti platformą dialogui apie skirtingas kultūrines pozicijas.“
 
Miesto valdžia oficialia uždarymo priežastimi įvardina saugumo reikalavimų nesilaikymą, neva į patalpą sueina gerokai daugiau žmonių, nei numatyta pastato plane. Taip pat teigiama, kad leidimas buvo išduotas tik parodos instaliacijai, o ne mečetei. Projekto rengėjai turi teisę per 60 dienų kreiptis į Veneto regiono aukščiausią teismą.
 
„Mečetės“ organizatoriai išreiškė ne tik nusivylimą tuo, jog bienalė, regis, nebėra laisvos minties raiškos vieta, bet ir pasigedo palaikymo. Bienalė nesiėmė jokių priemonių, kad projektas būtų išsaugotas, neišreiškė pozicijos, todėl sulaukė daug kritikos kaip institucija, kuri leidžia Venecijos miestui spręsti, kas yra menas.

Kino naujienos trumpai

Sekmadienio vakarą paskelbti 68-ojo Kanų kino festivalio nugalėtojai. Brolių Coenų vadovaujamas žiuri „Auksinę palmės šakelę“ paskyrė prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o filmui „Dipanas“ („Dheepan“), pasakojančiam apie imigrantų iš Šri Lankos gyvenimą pavojingame Paryžiaus priemiestyje. Dipanas pabėgo iš šalies – nuo karo, nes buvo tamilų partizanas. Tačiau Prancūzijoje jį suranda buvęs vadas, norintis tęsti kovą.
 
Vengrų debiutantas László Nemesas pelnė antrąjį pagal svarbą Kanų apdovanojimą – Didįjį prizą už filmą „Sauliaus sūnus“ („Le fils du Saul“). Filmo herojus – jaunas žydas, dirbantis lavonus deginančioje Aušvico konclagerio „zonderkomandoje“. Filme rodomos 48 jo gyvenimo valandos.
Prizas už geriausią režisūrą paskirtas Taivano režisieriui Hou Hsiao-Hsienui už filmą „Žudikė“ („Nie yin niang“). Šis filmas nukelia į IX amžių, Tang dinastijos valdomą Kiniją, kurioje vyksta kovos tarp sostinės ir maištaujančių provincijų gubernatorių. Pagrindinė herojė užaugo vienuolyne, kur įvaldė Rytų dvikovų paslaptis. Ji gauna užduotį pašalinti išdaviką vyrą.

Duoklė efektams

„Aš gyvenu, mirštu. Vėl gyvenu!“ – nuolat kartoja Nuksas, vienas vadinamųjų karo vaikinų. Tais pačiais žodžiais būtų galima apibūdinti George’o Millerio sukurtą ir kultiniu herojumi tapusį Maksą Rokatanskį. Praėjus trisdešimčiai metų po paskutinės trilogijos dalies „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ (1985), režisierius veikėją prikėlė dar vienam filmui „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ („Mad Max: Fury Road“, Australija, JAV 2015), pasakojančiam apie šeimos netekusį, postapokaliptiniame pasaulyje gyvenantį klajūną.
 
Ankstesniuose filmuose (pirmasis „Pašėlęs Maksas“ pasirodė 1979-aisiais) istoriją matėme Makso akimis, naujajame veiksmas rodomas kelių veikėjų požiūriu. Atominio karo nualintame pasaulyje banditų belaisviu tapęs Rokatanskis ne savo noru tampa gaudynių dalyviu. Imperatorienei Furiozai (Charlize Theron) išlaisvinus diktatoriaus Nemirtingojo Džo žmonas, vienintelės civilizacijos liekanos – Citadelės banditai privalo sugrąžinti moteris „teisėtam savininkui“. Jos – miesto valdovo nuosavybė ir privalo gimdyti sveikus berniukus. Maksas tarsi nenorėdamas tampa jų, o kartu ir civilizacijos, gelbėtoju, padėsiančiu merginoms nuvykti į Žalumą, iš kurios vaikystėje ir buvo pagrobta imperatorienė.
PUSLAPIS
IŠ
1003