7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šokio loterija

Festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“ pasibaigus

Kristina Steiblytė
Nr. 20 (1126), 2015-05-22
Šokis
„Šventasis pavasaris“ („Low Air“). D. Matvejevo nuotr.
„Šventasis pavasaris“ („Low Air“). D. Matvejevo nuotr.
Devynioliktasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, gegužės 6–12 d. vykęs Vilniuje, galėjo nustebinti ne vieną nuolatinį ar atsitiktinį festivalio žiūrovą. Taip nutinka su dauguma festivalių, bet šį kartą „Naujasis Baltijos šokis“ tapo loterija. Ir ne tik perkeltine prasme.
 
Žiūrovai, negalintys ar nenorintys matyti visų festivalio spektaklių, turėjo rinktis vieną iš penkiolikos šokio įvykių: pavienių spektaklių, spektaklių duetų ar ne visai šokėjiško pasivaikščiojimo virtualybėje. Norintys taip pat galėjo šviestis filmuotose ir gyvose paskaitose, apsilankyti Lietuvos šokio „Pitch Session“, kas dieną diskutuoti po spektaklių su Vlada Kalpokaite ir Ada Paukštyte. Rašančiam žmogui retai tenka dalyvauti tinkamo spektaklio rinkimosi loterijoje: reikia pamatyti kuo daugiau. O perkančiam bilietus lieka pasitikėti kūrėjų bei rengėjų pateikiama informacija, taip pat ir sėkme, kad bilietas į pasirinktą spektaklį būtų laimingas.
 
Šiemet festivalis skelbė ne tik flamandų šokio gūsį, bet ir kreipė į save dėmesį šūkiu „energija, kuri keičia“. Nors jis galėtų būti naudojamas ir kaip vienas iš galimų šokio apibūdinimų, vis dėlto šiemet ta energija visų pirma keitė ne judančius šokėjų kūnus, o patį festivalį: devynioliktasis „Naujasis Baltijos šokis“ išsiskyrė spektaklių, kur šokis yra tik viena iš išraiškos priemonių (ir nebūtinai dominuojanti), gausa.
 
Kadangi man artimesnis teatras nei šokis, visuose šokio festivaliuose patraukliausiai atrodo konceptualūs darbai, kur šokio, choreografijos nebūtinai yra daug ir ji nebūtinai labai išraiškinga. Todėl vis dar atsimenu šešioliktajame „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje rodytą vokiečių trupės „Public in private“ spektaklį „Allege“, bet jau gerokai primiršau ne festivalio kontekste 2013 m. matytą Sashos Waltz spektaklį „Kūnai“. Tokiam žiūrovui šiųmetis festivalis turėjo paruošęs ne vieną malonią staigmeną.
 
Laukusiems šokio, kaip žmogaus kūno ribas praplečiančio judesio, išmanios choreografijos, festivalis taip pat turėjo ką pasiūlyti. Iš tikrųjų daugiau kaip pusė programos buvo suformuota iš tokių spektaklių, kur vien ar beveik vien šokama. Kur net ir ne šokio profesionalas gali užsihipnotizuoti žiūrėdamas į judančius, besikeičiančius ir vietą erdvėje keičiančius kūnus.
 
Šiai kategorijai priklauso visi festivalyje rodyti lietuvių darbai, išskyrus Ievos Kuniskis „Jis gyveno šalimais“, kur judesiu kalbėta apie Dariaus A. Stankevičiaus santykį su šokiu dabar. Juose daugiau ar mažiau sumaniai šoko Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys lietuviai (kartais su kolegų iš užsienio pagalba), choreografiją susikūrę patys arba, kaip, pavyzdžiui, „Auros“ rodytame spektaklyje „Monstras“, padedami užsienio kūrėjų (choreografas Samuelis Mathieu). Dalyvavusiems lietuviško šokio loterijoje ne visai pasisekė: spektakliai šį kartą vargu ar galėjo sužavėti technika ar sumanumu. Parodyti buvo du skirtingi merginų duetai. Abiejuose viena kitai padėdamos, trukdydamos ar dirbdamos kartu jos pasakojo apie savęs paieškas. Raimonda Gudavičiūtė su kolege Sanna Lundström spektaklyje „Per save“ kalbėjo apie ganėtinai abstrakčias vidinės pusiausvyros paieškas, o Sigita Juraškaitė su Agniete Lisičkinaite „Popular Problems“ ieškojo moteriškosios tapatybės. Taip pat festivalyje buvo parodytos dar ne iki galo nušlifuotos, ne iki galo apgalvotos „Auros“ ir „Low Air“ „Šventojo pavasario“ premjeros. Kita vertus, kad ir ne itin stiprius, lietuvių darbus visada įdomu pamatyti: smalsu, kur ir kaip juda mūsų maža šokio bendruomenė.
 
Besidomintiems ne tiek lietuviais, kiek šokiu apskritai, norintiems grynojo šokio ar šokio teatro, festivalis pasiūlė Jano Marteno „Prakaituok, vaikeli, prakaituok“, „Buchok ART family“ „YesNoMaybe“, ID šokio projekto „Keturiomis rankomis“, Sławomiro Krawczyński „Nižinskis. Sapnų apeigos“, per uždarymą rodytą „Igor and Moreno“ „Idiosinkrezę“. Visi šie spektakliai galėjo įtikti skirtingo skonio šokio mėgėjams. Bet labiausiai pasisekė judesio, šokio gerbėjams, kurių bilietuose buvo skaičiai „4“, „5“.
 
Šie laimingieji pamatė TAO šokio teatrą iš Kinijos. Dvi choreografo Tao Ye miniatiūras, trukusias po pusvalandį, pavadintas „4“ ir „5“. Skaičiai, regis, yra tobula abstrakcija įvardinti tam, kas vyko scenoje. Pirmojoje miniatiūroje „4“ buvo keturi sinchroniškai judantys šokėjai su vienodais kostiumais ir kaukėmis, rodantys, kaip įspūdingai valdo savo kūnus  ir primenantys atomo branduolį: veikiantys kaip neišskiriami protonai ir neutronai. „5“ buvo kiek kitoks: lėtesnis, nebe vertikalus, o horizontalus, techninės galimybės ne tiek demonstruojamos, kiek naudojamos hipnotizuojančiam efektui kurti. Šokėjai, sulipę į vieną beformę visumą, ritasi ant linoleumo, kuriam nors vis iškylant virš kitų. Niekas, regis, nesikeičia. Gal tik besirangančios žmonių masės ant grindų brėžiami ratai mažėja, o pradėjus sukti naują ratą keičiasi muzika. Šokėjams taip besisukant savo keistoje spiralėje galima visiškai užsimiršti, pasiduoti beveik budistiškai judesio meditacijai. Priešingai nei „4“, kuris rodėsi labiau kaip totalitarinės, sausakimšos Kinijos kasdienybės apmąstymas.
 
Ne vienam festivalio svečiui ir dalyviui laimingas pasirodė ir bilietas į Olgos Žitluchinos „ORE“. Šokėjai čia ne tiek šoko, kiek šokinėjo, krito, kėlėsi, vartėsi, ieškojo kelio užrištomis akimis ir buvo labai arti žiūrovų. Vienas įdomiausių šio spektaklio sprendimų yra erdvės įrengimas. Atlikėjai veikė ant skirtingo aukščio stalų, sudėliotų daugmaž ratu, ir keliais per vidurį. Beveik visą laiką judėta ant tų stalų, neliečiant žemės. Žiūrovai visa tai stebėjo ne iš šono, pasislėpę salės tamsoje: mūsų vietos buvo aplink stalus. Tad nuolatinis šokėjų artumas, jų žvilgsniai, šypsenos įtraukė į veiksmą (ne pasakojimą) apie meilę ir pastangas pakilti į orą. Spektaklio metu sėdint taip arti atlikėjų daugumai žiūrovų buvo ne tik lengva, bet ir malonu prisijungti prie bendro šokio ant stalų, kuriam buvome kviečiami prieš pat spektaklio finalą. Ir nors „ORE“ atrodė kiek per ilgas ir kartais naivokas, buvo smagu pasiduoti gyvos muzikos ir aktorių artumo magijai.
 
Žitluchinos spektaklis festivalyje, galima sakyti, buvo tarpinis: tarp šokio teatro ir teatro, kur šokis kuriant pasakojimą naudojamas kaip viena iš išraiškos priemonių. Štai tokių spektaklių festivalyje tikrai buvo ne vienas, tokiu jis ir prasidėjo. Atidarymo spektaklis „As if nothing has been spinning for something to remember“ (idėja ir režisūra Heine Avdal, Yukiko Shinozaki) jungė šokį, garsą, šviesas, piešinį, objektus ir galiausiai tapo objektų (t.y. milžiniškų juodų ir baltų balionų) judesio, o ne šokio spektakliu. Greta jo galima paminėti ir „Interviu su Madona“ (choreografė, atlikėja Kristīne Vismane), kur svarbūs veikėjai, šalia šokio, buvo tekstas ir vaizdas, „Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties“ (režisūra Johannes Veski), kur manipuliuota neprofesionaliu judesiu ir tekstu, ironišką spektaklį-paskaitą, ką veikti su dešimtadaliu milijono eurų, „Investicija“ (idėja ir režisūra Daviso Freemano).
 
Į šią kategoriją patenka ir šmaikštus Jyrki Karttuneno spektaklis „Daugybė Džemainos veidų“. Jame, manipuliuodamas skirtingomis moteriškomis tapatybėmis, J. Karttunenas žiūrovams rodo senstančią divą. Besidomintiems tapatybės tema bilietas į šį spektaklį turėjo būti laimingas. Spektaklio metu Džemaina gana dažnai keitė kostiumus, o su jais – ir tapatybes. Personažas, regis, tapatybes rodė ne tik mums, žiūrovams, kuriuos matė ir kalbino, bet ir sau. Spektaklis pasakojo istoriją apie mėginimą įtikinti ir įtikėti savo (tapatybės) realumu, jungė šokio, kabareto, komedijos elementus. Šokis čia ryškiai prasiveržė keliose scenose, nors ir nebuvo pagrindinis spektaklio išraiškos būdas. Bet viename festivalyje rodytame darbe, šokio, galima sakyti, visai nebuvo.
 
Erico Joriso trupė „CREW_eric joris“ festivalyje pristatė tris kompiuteriu valdomos asmeninės aplinkos (Computer Automatic Personal Environment, arba C.a.p.e.) kūrinius. Visuose trijuose buvo siūloma pasivaikščioti: „C.a.p.e. Brussels“ – savotiškoje ekskursijoje po Briuselį, „C.a.p.e. Anima“ – filharmonijoje, kur buvo galima ne tik praeiti pro repetuojančius muzikantus, bet ir atsidurti scenoje per koncertą, „C.a.p.e. Horror“ – po keistą vidinį pasaulį, kuriame susidvejina ar net susitrejina asmenybė. Šokio čia nebuvo, tačiau buvo judėjimo erdvėje ir keitimosi energija su lydinčiu žmogumi. Ypač pasirinkusiems apsilankyti „C.a.p.e. Horror“, kur kuriama vaistų leidimo iliuzija, o galiausiai pagrindinis veikėjas (su kuriuo žiūrovas turėtų tapatintis) ima smaugti iki tol tik nuotraukose rodytą moterį: visa tai darė, jautė dalyvis, padedamas lydinčio žmogaus.
 
Pabaigai dar apie loteriją. Pasisekė tiems, kurie turėjo ne vieną bilietą ir pamatė ne vieną spektaklį: šiųmečiame festivalyje spektaklių buvo beveik bet kokiam skoniui. Tačiau, žinoma, ne visiems pasiseka nueiti ten, kur jiems reikia. Ne visi bilietai laimingi. Net ir prieš spektaklį „Investicija“ dalinti „Vikingų loto“ bilietai, su kuriais buvo galima laimėti milijoną eurų, ne visiems atnešė sėkmę. Įdomu, kad nelaimėjus, t.y. praradus tai, ko net neturėjai, darosi apmaudu. Nenuostabu, kad dar apmaudžiau nieko nelaimėjusiems šokio loterijoje.

 

„Šventasis pavasaris“ („Low Air“). D. Matvejevo nuotr.
„Šventasis pavasaris“ („Low Air“). D. Matvejevo nuotr.
„Jis gyveno šalimais“. D. Matvejevo nuotr.
„Jis gyveno šalimais“. D. Matvejevo nuotr.
„Interviu su Madona“. D. Matvejevo nuotr.
„Interviu su Madona“. D. Matvejevo nuotr.
„Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties“. D. Matvejevo nuotr.
„Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties“. D. Matvejevo nuotr.
„Daugybė Džemainos veidų“. D. Matvejevo nuotr.
„Daugybė Džemainos veidų“. D. Matvejevo nuotr.
„ORE“. D. Matvejevo nuotr.
„ORE“. D. Matvejevo nuotr.
„Nižinskis. Sapnų apreigos“. D. Matvejevo nuotr.
„Nižinskis. Sapnų apreigos“. D. Matvejevo nuotr.
„ORE“. D. Matvejevo nuotr.
„ORE“. D. Matvejevo nuotr.
„YesNoMaybe“. D. Matvejevo nuotr.
„YesNoMaybe“. D. Matvejevo nuotr.
„Idiosinkrezė“. D. Matvejevo nuotr.
„Idiosinkrezė“. D. Matvejevo nuotr.