7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kalibano veidas

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 20 (1126), 2015-05-22
Kinas Rodo TV
„Kryžiaus kelias“
„Kryžiaus kelias“
Dietricho Brüggemannas „Kryžiaus kelias“ (LRT kultūra, 27 d. 21.30) – antiklierikalinis filmas. Kitaip nei daugumoje šiuolaikinių filmų, religiniai fanatikai čia ne musulmonai. Prieš metus apdovanotas Berlyno kino festivalio prizu „Sidabrinis lokys“ už geriausią scenarijų, filmas rodo religingą vokiečių katalikų šeimą, kurioje auganti mergaitė Marija atsidūrė tarp dviejų pasaulių. Mokykloje gabios ir smalsios Marijos teisių niekas nevaržo, bet šiame pasaulyje ji vis dėlto jaučiasi svetima, nes bijo nusidėti ar kitaip nusikalsti Dievui. Kitą mergaitės pasaulį valdo religinė fanatikė Marijos mama. Ji nuolat kritikuoja paauglę dukterį, o kai ši suserga, net priešinasi gydytojams. Bet fanatikė yra ir Marija – ji įsitikinusi, kad jos liga ir mirtis sukurs stebuklą – mažasis broliukas pagaliau pradės kalbėti.
 
Istorija paprasta ir jai stinga gilesnių psichologinių personažų motyvų, nors gal religingiems žmonėms psichologija ir nesvarbi, juk tikėjimas pirmiausia reikalauja paklusnumo. Tačiau „Kryžiaus kelias“ veikia ne savo gana vienprasmiška „žinia“, o asketiška forma: režisierius filmą suskirstė į tiek dalių, kiek Kryžiaus kelyje yra atkarpų, ir kiekvieną jų, prasidedančią konkrečios stacijos pavadinimu, nufilmavo vienu kadru. Sakyčiau, tai vokiškai preciziškas filmas, nors režisierius ir yra sakęs, kad jį paveikė Robert’as Bressonas. Pridėkite dar nejudančią kamerą, retai skambančią kadre muziką ir išeis tikras kino pamokslas, nukreiptas prieš religinį ekstremizmą. Man regis, Brüggemannas pateko į pasirinktos formos spąstus, todėl visko, kas į ją netelpa, filme atsisakoma.
 
Nežinau, ar filmas aktualus lietuviams, nes mūsų šalyje katalikų religija vis labiau pasiduoda folklorizacijai, todėl kartais atrodo, kad švenčiame ne Kalėdas ar Velykas, o dalyvaujame nesibaigiančioje folkloro šventėje ar Kaziuko mugėje. Tikėjimas nebėra pasirinkimas, moralinis klausimas, bandymas pasiekti savęs ir pasaulio suvokimo gelmes, greičiau tik ritualas. Kadaise pastangas tikėjimą užgožti kaimiškais ar pagoniškais papročiais skatino nuosekliai ateistinė komunistų valdžia. Dabar – vis galingesnė masinė kultūra, kurios pirmosiomis aukomis tapo žiniasklaidos kažkodėl pamėgti vienuoliai, kartais pliurpiantys tokius niekus, kad sunku įžvelgti skirtumą tarp jų ir visokių apsišaukėlių kerėtojų bei aiškiaregių.
 
Todėl manau, kad lietuvių žiūrovus labiau sudomins amerikiečio Stepheno Bridgewaterio televizijos filmas „Kler“ (LRT, 23 d. 01.30). Tai pasakojimas apie našlę Kler, kuri turi aiškiaregės sugebėjimų. Po vyro mirties ji suprato, kad jos nuojautos – ne keisti sapnai. Kai paslaptingos žmogžudystės tęsiasi, Kler pradeda suprasti, kad jų priežastis – kadaise mieste įvykusi tragedija.
TV3 (šįvakar, 22 d. 23.20) parodys naujausią Stepheno Kingo „Kerės“ ekranizaciją, 2013 m. sukurtą Kimberly Peirce (ji išgarsėjo filmu „Vaikinai neverkia“). Kerė (Chloë Grace Moretz)nuo gimimo turi telekinezės sugebėjimų, tačiau nesibaigiantis religingos mamos (Julianne Moore) spaudimas, bendraklasių patyčios tik skatiną Kerę tuos sugebėjimus kultivuoti ir naudoti, o visa tai atveda prie tragiškų pasekmių.
 
Esu 1976 m. Briano De Palmos ekranizacijos gerbėjas, Peirce, matyt, taip pat, antraip jos filme nebūtų tiek tiesioginių anos „Kerės“ citatų. Prisipažinsiu, iš jos labiau laukiau dar vieno metaforiško filmo apie tai, koks siaubas yra mergaitės lytinis brendimas, o ne trilerio apie šiuolaikinių mokinių gyvenimą ir jų problemas.
 
Tačiau ir apie paauglius galima sukurti įsimintinų filmų. Tai įrodo Claude’o Pinoteau „Bumas“ (TV1, 23 d. 21 val.) – kultinė prancūzų komedija apie paauglius. Ji pasirodė 1980-aisiais ir aplenkė net Holivudo filmus, tapo socialiniu fenomenu. Filmas pradėjo ir iki šiol ryškią Sophie Marceau karjerą. „Bume“ (iš tikrųjų tai žargoniškas vakarėlio pavadinimas) ji suvaidino trylikametę Vik, kuri jau pradeda maištauti prieš tėvus ir įsimyli vakarėlyje sutiktą vyresnį už save vaikiną. Vakarėlis – mergaitės svajonių viršūnė, bet tėvai (Claude’as Brasseuras ir Brigitte Fossey) ilgai tarėsi, ar jai leisti ten eiti. Per Vik gyvenimo metus, kurie rodomi filme, įvyks daug netikėtų įvykių, dramų, susitikimų, kurie taip patiko žiūrovams, kad „Bumas“ sulaukė ne vieno tęsinio ir perdirbinio skirtingose šalyse.
 
Numanau, kad vis dėlto „Bumu“ nieko nesudominsiu, nes šeštadienį – „Eurovizijos“ finalas. Kai kasdien girdžiu ir matau įvairius jo anonsus, prisimenu iš Vilniaus kilusios filosofės Barbaros Skargos (1919–2009) apmąstymus apie masinę visuomenę, kurios tipišką atstovą profesorė pavadino „piliečiu Kalibanu“.
 
Pilietis Kalibanas – tai šalutinis, bet neišvengiamas demokratijos produktas, o kartu ir didžiausia jos grėsmė. Jis – joks pilietis. Tai – egoistas, pragmatikas ir hedonistas. Jis nesupranta nei Europos kultūros, nei humanistikos dvasios, nemėgsta filosofijos, nes jos nesupranta, o meną norėtų pajungti savo skoniui, naikindamas tai, kas originalu ir iškyla aukščiau vidutinybės. Jis įtariai žiūri į mokslo žmones, ypač į teoretikus, nes žinios, kurios neužtikrina greitos gamybos, jam atrodo nereikalingas žaidimas.
 
Pilietis Kalibanas mėgsta vartoti, jo skonis – primityvus, jis nekenčia visko, kas išsiskiria. Jis amžinai nuobodžiauja, gyvena tuštumoje. Jo savas pasaulis toks skurdus, kad neteikia piliečiui Kalibanui nei emocinio, nei intelektualaus maisto. Jis nemėgsta mąstyti ir tikrai nemėgsta mąstyti savarankiškai. Jis pasyvus, išskyrus vieną išimtį – pilietis Kalibanas nepasotinamas, kai kalba nukrypsta į svetimą asmeninį gyvenimą ir gandus. Todėl jis mielai pažeidžia asmeniškumo ribas, kad begėdiškai sektų kitų žmonių gyvenimą. Jis garbina sensacijas, ypač pačias niūriausias, ir ryja bulvarinius laikraščius. Pilietis Kalibanas lengvai leidžia sau vadovauti, todėl jį mėgsta kai kurie politikai.
Prisipažįstu, kai skaičiau Skargos tekstą, prieš akis vis dėlto iškilo ne tik prisiekusio „Eurovizijos“ žiūrovo, bet ir ne vieno lietuvių politiko veidas. O Jums?
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Kryžiaus kelias“
„Kryžiaus kelias“
„Kerė“
„Kerė“