Gaila, bet į teatro debiutus septintajame „Tylos!“ festivalyje taip ir nepavyko įsižiūrėti. Jiems patiems labai norėjosi sušukti: „Tylos!“ Tiek daug norėta išrėkti, perrėkti ir įrodyti. Tiek daug pademonstruoti ir apkvailinti. Parodyti spektakliai, sakyčiau, buvo dviejų rūšių: vieni – įkvėpti baimės sustoti, o kiti – baimės pradėti; įdomu, kad pirmieji, kurių buvo dauguma, išties neturėjo pabaigos – žiūrovams tekdavo išeiti tebesitęsiant ar besikartojant, suprask, begaliniam veiksmui.
Baime sustoti vadinu baimę neveikti, t.y. baimę pamąstyti prieš ką nors darant, nusistatyti kryptį. Čia galima (privaloma?) viskas, kas greitai suvokiama, efektyvu, atpažįstama ir buitiškai paveiku, t. y. jusliška. Tokiuose spektakliuose šiaip sau prieš akis prašmėžuoja nuogas aktoriaus kūnas, būna kokios nors rūšies maisto, kurio galbūt gauna ir žiūrovai, spjaudomasi (gerai dar, kad kol kas tik tarpusavy, scenoje) ir išrėkiama kuo daugiau keiksmažodžių. Publikai čia siūlomas panašus vaidmuo kaip ir aktoriams – prisidėti prie bendro atbukimo. Jie, kaip prastame renginyje, primygtinai skatinami atsakinėti į kvailus klausimus, mojuoti, dainuoti ar valgyti – kuriuo nors būdu solidarizuotis ir parodyti pritarimą scenoje vykstančiai kvailybės fiestai.
Ryškiausias šios „naujosios“ kalbos pavyzdys – festivalį apvainikavęs Vido Bareikio, šiais metais besiruošiančio Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rinkti savąjį studentų kursą, spektaklis „Euro vizija“, atvykęs tiesiai iš Latvijos nacionalinio teatro. Tiesą sakant, nesu tikra dėl šio spektaklio pabaigos: jis man nuo pat pradžių pasirodė įsiliejęs į negebančiųjų sustoti ratą, tad pertrauka prieš vadinamąjį „balsavimą“ pasirodė kaip puikus metas pabėgti. Paversti teatro sceną „Eurovizija“, apkraunant ją dar baisesnėmis klišėmis ir bukesniais juokeliais nei įprastai, manau, buvo viena iš ką tik išsipildžiusių didžiausių V. Bareikio svajonių. Gaila tik, kad šį kartą nepavyko susiorganizuoti transliacijos per „delfi“ ir gauti kiek didesnės nei Mažasis teatras erdvės, pavyzdžiui, Teatro arenos.
Graudžiau buvo stebėti Veltos ir Vytauto Anužių režisuotą spektaklį „Ponas Kolpertas“ Lietuvos rusų dramos teatre pagal to paties pavadinimo Davido Gieselmanno pjesę. Nes pasirodė, kad ką tik akademiją baigusių, pasirinkimo dar neturinčių aktorių kurso vadovai apie teatrinę kalbą apskritai neturi jokio supratimo. Scenoje – tik režisūros stokojanti beskonybė ir nenatūraliai rėkaujantis, apsidrabstęs seilėmis ir purvais jaunimas, kurio išskėstomis rankomis laukia laimingas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras. O kad pjesė tinka aktoriniams gabumams atskleisti, prieš kelerius metus puikiai įrodė Agnius Jankevičius, pastatęs ją kartu su tuomet dar tik pradedančia ir apie savo greitą iširimą veikiausiai neįtariančia „Trupe liūdi“.
Kaip ir praėjusiais metais, iš Klaipėdos buvo pakviestas „Apeirono teatras“, jis Mažajame teatre pristatė naujausią savo spektaklį „Antišou. Likučiai po Dievo“ (režisierės – Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė). Šių merginų teatrinė kalba skiriasi nuo kitų tuo, kad yra kiek nutolusi nuo populiariosios kultūros. Čia galima atrasti šiek tiek egzistencinės filosofijos, absurdo teatro, etnografijos elementų. Tačiau sustoti ir joms niekaip nepavyksta, tad tenka stebėti tarpusavy nesisiejančių, pasąmoninių nesąmonių kratinį. Pavienius vaizdelius labiausiai sujungia panaši atmosfera, taip pat iš populiariosios kultūros atklydęs, tik gerokai dažniau kine nei teatre (ir panašu, kad ne veltui) matomas siaubo žanras. Šiaip ar taip, tokie bandymai atrodo gerokai drąsesni, tik tiek, kad toji drąsa, demonstruojama lygioje vietoje ir tampanti pagrindine išraiškos priemone, ne kažin ką tereiškia ir nelabai kur pačias kūrėjas gali nuvesti.
Regis, tarp dviejų minėtųjų baimių (sustoti ir pradėti) pasiklydo Šiuolaikiniame meno centre parodytas trečio kurso režisūros studentės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Dievas yra DJ“ pagal Charles’o R. Richtero ir Viktoro Pelevino kūrybą. Nors čia dėl neaiškių priežasčių ir prabėgo vienas nuogalius, netrūko maisto bei kamerų, žiūrovams teko kukliai įsilieti į bukinančius veiksmus ir nebuvo pabaigos, režisierei jos kolegų atkaklumo neriant į kvailybės gelmes pritrūko. Scenos buvo sudėliotos ganėtinai tvarkingai, o už jų slypėjo aiški prasmė ir gerokai pavėluotas moralas. Esame interneto ir ekstazio karta – skelbė ji. Nors, pripažinkime, troškimas paversti savo gyvenimą šou, projektu bent jau teatro bendruomenėje vis dar nėra išėjęs iš mados ir turi šansą suskambėti aktualiai. Net per neseniai Jaunimo teatre pasirodžiusio V. Bareikio spektaklio „Geras žmogus iš Sezuano“ spaudos konferenciją teko stebėti režisieriaus laimingo šeiminio gyvenimo spektaklį, kuris, kaip ir priklauso, dažniau būna demonstruojamas (kad ir skambiais meilės prisipažinimais) televizijoje bei populiariojoje spaudoje.
O baime pradėti, kuriai atstovauja ir K. Gudmonaitės darbas (primenantis Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno kūrybą), vadinu tuos spektaklius, kuriuose tiesiog grėsmingai ryškiai kartojama savų mokytojų kalba. LMTA Teatro ceche Gildas Aleksa pristatė iš Latvijos kultūros akademijos atvykusį savąjį spektaklį „Aukso žirgas“. Šį ganėtinai smagų, tvarkingą bei leidžiantį atsiskleisti jauniesiems, dar tik antrame kurse besimokantiems aktoriams darbą laisvai galima sumaišyti su Aido Giniočio ar kitų „Keistuolių“ pastatymais. O Mažajame teatre parodytas Rimo Tumino mokinio iš Rusijos Anatolijaus Šuljevo spektaklis „Karalius miršta“ tiesiog išgąsdino tuminiškos kalbos kartotėmis. Nors iš pabaigoje jau gerokai per drąsiai pradėjusio kristi sniego ir galima būtų įtarti, kad tai bandymas ne perteikti Eugene’o Ionesco pjesę, o kalbėti apie savo mokytoją ar jo kūrybą, net ir tokiam sumanymui reikėtų bent šiek tiek savitumo. Šie darbai, užgožti svetimos kalbos, byloja apie šiokį tokį amato išmanymą, tačiau atrodo negyvi, pasenę ir itin baikštūs.
Atrodo, kad LMTA turėtų rūpintis (bet toli gražu nesirūpina) ne tik aktoriniais ar režisūriniais studentų sugebėjimais, bet pirmiausia savęs pažinimu. Vis dėlto galbūt daliai šių debiutantų pasiseks, jie atras laiko ar jėgų sustoti ir pradėti, pamąstyti apie savo pačių pomėgius ir pasaulio sampratą, na, o dauguma jų turbūt taip ir nebedrįs leisti sau atsilikti nuo nežinia kur kartu su jais skubančio teatrinės bendruomenės traukinio.
