Pagaliau sulaukto pavasario šiltas ir saulėtas sekmadienis. Tokių pat vidinių nuotaikų kupini į Kauno valstybinį muzikinį teatrą lydimi tėvelių skuba vaikai. Čia jų laukia premjerinis spektaklis „Dryžuota opera“ (režisierius – Vaidotas Martinaitis). Vaikai spektaklyje tampa ne tik žiūrovais, bet ir geriausiais jo „natūraliais“ vertintojais. Kiek gi laiko vaikas įdėmiai stebės veiksmą, jei pastarasis bus nuobodus? Žinoma, kad itin trumpai. Tuomet salėje pasigirdę šnabždesiai bei blaškymasis kėdėse vis stiprės, kol galiausiai ausis pasieks įsismarkavusius vaikus bandančių sutramdyti tėvų balsai. Tai tenka regėti ne viename vaikiškame spektaklyje. Vaikams niekada nepavyksta meluoti, kad ir kaip suaugusieji jų reikalautų prisidengti mandagumo ir etiketo kaukėmis. „Dryžuotoje operoje“ prieš žiūrovų salei paskęstant tamsoje tarp kai kurių vaikų atsiradusi irzulio gaidelė staiga nutrūksta – mažųjų dėmesį (visam, o ne tokiam ir trumpam, spektakliui) prikausto pasaka apie princesės Melodijos nuotykius.
