7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Barokas ir minimalizmas: priešprieša ar derinys?

Vilniaus festivalyje – Lietuvos kamerinis orkestras su smuikais ir mandolina solo

Živilė Ramoškaitė
Nr. 23 (1129), 2015-06-12
Muzika
Avi Avitalis, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Avi Avitalis, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Devynioliktojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas buvo ryškus ir labai šventiškas, prilygęs, pasak Laimutės Ligeikaitės, iššautam šampanui. Pritariu, kad, greta šventiško susižavėjimo, jis sukėlė ir prieštaringų pamąstymų. Juos aname savaitraščio numeryje muzikologė išsamiai aptarė. Svarbiausias man iškilęs klausimas – už kokias vertybes ateityje guldys galvą jaunoji akademinį muzikinį išsilavinimą įgijusi atlikėjų karta, apie ką savo koncertuose bylos muzikos mėgėjams? Turbūt klausiusieji koncerto supranta, kad turiu omenyje pirmąsyk šiame, viename svarbiausių sostinės festivalių, pasirodžiusį Gedimino Gelgoto vadovaujamą ansamblį NIKO, gyvuojantį beveik dešimtį metų ir koncertuojantį Lietuvoje bei užsienyje.
 
Antrajame festivalio koncerte, įvardytame kaip mandolinos ir orkestro šventė, tokio masto kaip NIKO naujovių nebuvo, tačiau ir be jų koncertui užteko ir intrigos, ir turiningo meniškumo. Didžiausia intriga, žinoma, tapo mandolinos, kaip solinio instrumento, atsiradimas filharmonijos scenoje. Klasikinės muzikos koncertuose būta įvairių soluojančių instrumentų, tačiau mandolinos – niekuomet. Atmintyje gyvas prisiminimas, kai pirmajame Vilniaus festivalyje Mstislavo Rostropovičiaus diriguojamam Sergejaus Prokofjevo baletui „Romeo ir Džuljeta“ reikalingų keturių mandolinininkų teko ieškoti Baltarusijoje. Regis, Lietuvoje jų iki šiol neturime.
 
Tai, kad mandolina su Lietuvos kameriniu orkestru prabilo Didžiojoje filharmonijos salėje, „kaltas“ aistringas jos propaguotojas ir virtuozas Avi Avitalis. Beer Ševoje 1978 m. gimęs izraelietis mandolina pradėjo groti būdamas aštuonerių. Jo mokytojas turėjo sukūręs mandolinų orkestrą, kuriame Avitalis grojo iki dvidešimties metų. Jis studijavo Jeruzalės muzikos akademijoje, o vėliau – Padujos konservatorijoje Italijoje, kur gilinosi į tradicinį skambinimą mandolina ir baroko techniką. Baigęs studijas Avitalis pradėjo intensyviai koncertuoti, atliko įvairių žanrų muziką. Jis groja su įžymiais ansambliais ir orkestrais, sėkmingai gastroliuoja Europoje, Amerikoje, Azijoje. Avitalis yra Izraelio „Aviv“ konkurso laureatas, 2012 m. jis pasirašė išskirtinę sutartį su įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“, ši išleido tris jo kompaktines plokšteles. Pati naujausia pasirodė šių metų kovo mėnesį, joje su Venecijos baroko orkestru jis atlieka pluoštą Antonio Vivaldi koncertų, tarp jų kelis, sukurtus būtent mandolinai.
 
Koncerte Vilniuje Avitalis atliko Antonio Vivaldi Koncertą liutniai ir orkestrui D-dur, RV 93 ir Johanno Sebastiano Bacho Koncertą klavyrui ir orkestrui Nr.1 d-moll, BWV 1052 (abiejų kūrinių versijas mandolinai ir orkestrui parengė pats Avitalis). Suskambėjus Vivaldi muzikai pradžioje reikėjo įtempti klausą ir priprasti prie gana nedidelės mandolinos garso amplitudės. Orkestras grojo sumažinta sudėtimi, tačiau net šiek tiek mikrofonizuota mandolina salėje girdėjosi silpnokai. (Klausydamiesi įrašų dažniausiai nė nepagalvojame, kad šio instrumento garsą galima iškelti virš orkestro mikširuojant!) Muzikai toliau rutuliojantis šis garso santykis įgavo kur kas darnesnį balansą. Solistas labai išraiškingai artikuliavo frazes, perteikė judrių kraštinių dalių, ypač finalinės trečiosios, energiją, nuolatinę dinaminę kaitą, vitališką veržlumą. Vidurinėje Largo dalyje atsiskleidė atlikėjo emocingumas, dainingai plaukiančią tartum švelnios bangelės melodiją skambinant jausmingai su gausiais rabato, tarsi dainuotų Venecijos gondolininkas.
 
J.S. Bacho koncerto d-moll interpretacija buvo raiški ir stilinga. Pirmoje dalyje pulsavo ritmiškai tikslus artikuliuotas judėjimas. Gerai skambėjo mandolinos partijos dvigubos natos, greiti pasažai ir įspūdinga kadencija, atlikta su polėkiu, virtuoziškai ir emocingai. Beje, Bachas, priešingai nei Vivaldi, mandolinai neparašė nė vienos natos. Avitalis yra pirmasis atlikėjas, Bacho muziką skambinantis mandolina. Man regis, šioje muzikoje jis pirmiausia ieško jausmo, o visa kita – paskui. Kalbėdamas apie atlikėjo misiją jis pabrėžia dvasingumą, sako, kad grodamas siekia kuo geriau jį atskleisti ir perteikti. Dvasingumą galima suprasti gana įvairiai. Antroje kūrinio dalyje, mano galva, ypač sublizgėjo orkestras, pateikęs savąją dvasingumo sampratą: idealus unisonas, santūrus sukauptas garsas, g-moll tonacijos skleidžiamas patetiškas liūdesys, tinkama artikuliacija iškalbingai bylojo apie dvasios būseną. Šią nuotaiką kitoniškomis spalvomis papildė prisodrinta emocijų solisto partija. Finale vyraujant labai gyvam judėjimui sugrįžtama į pradinę d-moll tonaciją, kurioje nenutrūkstamai vinguriavo greito tempo besikaitaliojančių dinamikos atspalvių muzika. Publika nenorėjo paleisti svečio, jos išprašytas bisas – bulgarų liaudies šokis – atskleidė Avitalio gebėjimą įsijausti į liaudies muziką ir išties pietietišką jo temperamentą. 
 
Koncerto programa buvo sudėstyta taip, kad barokinę dalį įrėmino šiuolaikinė muzika, puikiai derėjusi prie baroko stiliaus, ypač Bacho. Koncertas buvo pradėtas ir užbaigtas įžymaus estų kompozitoriaus Arvo Pärto, rudenį švęsiančio aštuoniasdešimtmetį, dviem mūsų auditorijai gerai pažįstamais kūriniais: „Fratres“ smuikui, styginiams ir mušamiesiems ir „Tabula rasa“ dviem smuikams, preparuotam fortepijonui ir styginiams. Abu kūriniai priklauso XX a. 8-ajame dešimtmetyje Pärto sukurtam savitam tintinnabuli (lot. k. – varpeliai) stiliui. Vėliau, platinant Vakaruose leidžiamus kompozitoriaus muzikos įrašus, buvo plačiai naudojamas kitas šio stiliaus vardas, „šventasis minimalizmas“. Beje, pirmąjį CD „Tabula Rasa“, išleistą 1984 m. „ECM Records“ kompanijos, įrašė Gidonas Kremeris, Tatjana Grindenko, Alfredas Schnittke ir Sauliaus Sondeckio diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Šįsyk su Lietuvos kameriniu jį grojo orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas, orkestro koncertmeisteris Džeraldas Bidva ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė.
 
Būtų naivu lyginti dabartinį atlikimą su anų laikų ir svarstyti, kuris iš jų geresnis. Mūsų dabartis yra visai kita, gūdūs sovietiniai laikai, kai Pärto klausėmės tarsi slaptos maldos, seniai praeityje. Dabar, bent mane, labiausiai žavi ne įsivaizduojamas šios muzikos turinys, o labiau tai, iš ko ši muzika sudaryta: jos tyla, statika, nuolatinis pasikartojimas, skaidri trigarsiais paremta muzikinė kalba ir efektingi staigūs forte greta tylutėlio orkestro šnabždesio. Manau, kiekvienam klausytojui Pärtas pasako kažką savo. Neatsitiktinai šis kompozitorius yra vienas labiausiai klausomų pasaulyje. 
 
Orkestras ir solistai puikiai atliko šį vakarą užbaigusį opusą, o koncerto pradžioje Sergejus Krylovas su Lietuvos kameriniu orkestru pateikė savąjį „Fratres“ (lot. k. – broliai) variantą. Jis nebuvo toks asketiškas, kaip esame įpratę, bet ne mažiau įtikinamas ir įdomus, emociškai atviresnis, asmeniškesnis. Turbūt nebūtina visiems mėgdžioti Gidoną Kremerį!

 

Avi Avitalis, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Avi Avitalis, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Avi Avitalis. D. Matvejevo nuotr.
Avi Avitalis. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Džeraldas Bidva ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Džeraldas Bidva ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Džeraldas Bidva ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Džeraldas Bidva ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė. D. Matvejevo nuotr.