Pažintis su Alfonsu Dargiu

Linksmas veidelis, liūdnas veidelis. Linksmas ir vėl liūdnas... Aiški skirtis tarp jausmų – laimės ir liūdesio, džiaugsmo ir skausmo bei kitų priešpriešų. Jokio susiliejimo, jokio persipynimo. Žiūriu ir aiškiai jaučiu dailininko nuotaikas kūrybos momentu. Maži įsivaizduojami personažai perteikia jau buvusius dailininko ir kuria naujus žiūrovo pojūčius. Dailininkas – Alfonsas Dargis, o žiūrovas – aš, tu, jis, ji...

 

Alfonsas Dargis – XX a. lietuvių išeivijos dailininkas, kilęs nuo Mažeikių. Mokėsi jis Kauno meno mokykloje kartu su mums gerai žinomais to meto dailininkais, pas tokius pat iškilius mokytojus (Adomą Galdiką, Stasį Ušinską ir kitus). Paskui, gavęs Lietuvos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Vienos dailės akademijoje ir, kas ten žino, jei ne vėlesnė emigracija už Atlanto, gal jo pavardė dabar būtų XX a. Lietuvos dailės istorijos tomuose. O kol taip nėra, ją galima išvysti Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, parodoje „Alfonsas Dargis: vaizduotės užrašai“. Čia eksponuojamos jo kompozicijos, sukurtos 5–9-uoju dešimtmečiais. Darbai dviejų rūšių – medžio raižiniai ir plonasluoksnė eksperimentinė tapyba. Tačiau juos jungia viena tema – žmogus ir painus jo vidinis pasaulis. Atrodytų, įprasta ir dažnai nagrinėjama tematika, tačiau darbai anaiptol nepaprasti. Dargį veikė primityvusis menas, taip pat lietuvių tautodailė, mitinis pasaulis ir naujos modernizmo srovės. Visa tai jungdamas jis sukuria keistus ir nematytus personažus. Jie man primena mažus Natalijos Gončarovos akmens „bobų“ (pvz., paveikslas „Veidai porceliane“, 1976, – sudvigubinta toteminė skulptūrėlė, nutapyta plonyčiu dažų sluoksniu, visa virpanti ir skleidžianti šiltas spalvas) ir lietuvių mitologijos miško monų (paveikslas „Be pavadinimo“, 1976, kur vaizduojami du žali vaikai didelėmis išsigandusiomis akimis ir sučiauptomis lūpomis) hibridus.

 

Visai muziejuje eksponuojamai kūrybai būdingas suplokštintas dekoratyvus vaizdas ir ekspresyvumas. Dažni spalviniai kontrastai, nors dominuoja gana siaura gama, daugiausia tai juoda ir balta (paveikslas „Mama“, 1948) arba lietuvių modernistinei dailei būdingos mėlyna, raudona, žalia ir juoda (paveikslas „Susirinkimas“, 1980). Tai tarsi tapybinė grafika: jo darbuose kai kur matosi bespalvės oro pūslės. Tokios pat kaip vaikystėje darytų dažų atspaudų nuo stiklo su išsiliejusiais kontūrais. Ne veltui paminėjau šią techniką – Dargis, kaip koks abstraktusis ekspresionistas, eksperimentavo su tapyba, dažnai naudojo grafičio efektą – mišrią tapymo manierą tepant paviršių, jį ištrinant, įvairiai išraižant. Kartu pasitelkė ir neįprastas tapymo priemones – tipografinius dažus, terpentiną, emalio pigmentus. Sudėjus paveikslų veikėjus, jų nuotaikas ir pasitelktas medžiagas į krūvą, išėjo neįprasti, kraipyti galvą verčiantys, tai šypseną, tai liūdesį keliantys vaizduotės užrašai, vienokie dailininko ir kaskart vis kitokie žiūrovo.

 

Ir vėl vis maišosi veido išraiška: tai linksmas, tai liūdnas, tai vėl linksmas. Tik dabar toks – žiūrovas. Galiausiai palikdama sales jaučiuosi gerai – puiki paroda supažindino su nuostabiu tikru modernistu, leidusiu pagūžčioti pečiais spėliojant, kaipgi čia tas ar anas darbas sukurtas, ir nusišypsoti pamačius kelis kartus pakartotą užrašą „I am happy“. Paroda didelė, nemonotoniška, kiekvienoje salėje pateikianti vis kažką naujo. Kažką naujo sužinojau ir aš susipažindama su Dargio kūryba.

 

Vytauto Kasiulio dailės muziejus (Goštauto g. 1, Vilnius)

Veikia antradieniais–šeštadieniais 11–18 val., sekmadieniais 12–17 val.