Dokumentinio filmo „Kartą mano motina“ (LRT kultūra, 15 d. 19.30) režisierė Sophia Turkiewicz įtikina, kad nepažįstame savo tėvų. Jos filmas atsirado iš noro suprasti, kodėl prieš daugelį metų motina ją atidavė į prieglaudą. Mama Helena gimė prieškario Lenkijoje, ji patyrė našlaitės ir benamės dalią, paauglė atsidūrė Gulage, pabėgo, atsidūrė Azijoje, klajojo po pasaulį, kol iš tuometinės Rodezijos atvyko į Australiją. Čia ir gimė Sophia. Atkurdama motinos biografiją audringos XX a. istorijos fone, režisierė gilinasi į aplinkybes, kurios nulėmė abiejų moterų likimą. Žiūrint filmą kyla daug klausimų. Ar ji sugebės atleisti motinai? Ar vaikai gali vertinti tėvų pasirinkimą, ypač jei jis buvo daromas ekstremaliomis aplinkybėmis? Ar tik aplinkybės kaltos?
„Kartą mano motina“ – pirmasis dokumentinis Turkiewicz filmas. Iki tol ji dažniausiai kūrė televizijos filmus. Režisierė sugeba įtraukti žiūrovus į pasakojamą istoriją, jungia archyvinę medžiagą, motinos prisiminimus ir kelionių į vietas, susijusias su motinos klajonėmis, kadrus. Bet kartu tai ir filmas apie kovą už išlikimą.
Panaši kova laukia ir Audriaus Juzėno filmo „Ekskursantė“ (LRT, 14 d., 17.30, LRT kultūra, 16 d. 22.30) herojės (Anastasija Marčenkaitė). Ji pabėga iš traukinio, kuriuo jos šeima vežama į Sibirą. Mergaitė nori grįžti namo, į savo kaimą, bet kelionė į Lietuvą užtruks ilgai. Viena vertus, „Ekskursantė“ – tradiciškas kelio filmas: mergaitė sutinka įvairius žmones, mokosi suprasti gėrį ir blogį, bando išgyventi nežmoniškomis sąlygomis, keičiasi, bręsta. Tačiau tai ir kitoks kelio filmas, nes jo tema – pasakojimas apie tremtį, okupaciją, sovietų režimo siaubą. Scenaristas Pranas Morkus sukūrė istoriją, kuri galėjo būti papasakota įvairiai, išnaudojant ir metaforiškas, ir pasakiškas kelionės prasmes. Juzėnas pasirinko tradicinį, sunkiasvorį ir melodramatišką pasakojimo būdą, kuris būtų visai anachroniškas, jei ne geri rusų aktoriai – Sergejus Garmašas, Raisa Riazanova, Ksenija Rapoport, Igoris Savočkinas bei, žinoma, jaunoji debiutantė. Tačiau detalių, kostiumų, interjerų autentiškumo stoka dažnai pakiša „Ekskursantei“ koją. Ypač neįtikina finalinės filmo scenos, nufilmuotos, matyt, Rumšiškių buities muziejuje, ir tiesiog karikatūriški stribai.
Tačiau, kad ir smarkiai pavėlavęs, tai pirmasis vaidybinis lietuvių filmas apie tremtį į Sibirą. Ar Juzėnas žengė žingsnį link svarbios temos, kuri gali padėti atsinaujinti vodeviliškose pramogose įklimpusiam lietuvių kinui, ar atidarė Pandoros skrynią, paaiškės jau greitai, nes mūsų režisieriai žada ne vieną filmą apie tremtį ir kančias.
Pasiilgusius egzotiško kino turėtų sudominti pernykštis ukrainiečių debiutanto Dmitro Moisejevo filmas „Tokie nuostabūs žmonės“ (LRT kultūra, 12 d., šįvakar, 22.30). Jis beveik visas nufilmuotas prie Azovo jūros ir pasakoja apie žmones, kurie atsisakė patogaus, bet tuščio ir varginančio gyvenimo mieste, kad akistatoje su gamta atrastų save. Pagrindinė filmo herojė yra 38-erių Marta. Ji kartu su drauge ir jos šeima įsikūrė namelyje prie jūros, išmoko žvejoti, bet jaučiasi vieniša. Draugė nori surasti jai vyrą ir džiaugiasi, kai Martos gyvenime atsiranda rašytojas Ivanas...
Turiu pasakyti, jog filmo anonsas apie tai, kad filmo herojai kalba literatūrine ukrainiečių kalba, stato mėgėjiškus spektaklius ir skaito japonų literatūrą, sukėlė daug abejonių, ar tai nebus dar vienas gražus filmas, perteikiantis populiarias moterų žurnalų temas ir patariantis, kaip susikurti idilišką gyvenimą. Šiek tiek nuramino, kad filmo meno vadovas buvo Romanas Balajanas – subtilus režisierius ir užuominų meistras. Tikiuosi, kad filmo peizažai šiek tiek numalšins Krymo nostalgiją, kuri itin sustiprėja vasarą. Kita vertus, kada paskutinįkart matėte vaidybinį ukrainiečių filmą?
TV1 (šįvakar, 12 d. 22.55) snobams parodys Olivier Marchalio filmą „Liono gauja“ (2011). Filmo veikėjai autentiški – tai banditų gauja iš Liono apylinkių, plėšusi bankus. Ji išgarsėjo Prancūzijoje 1967–1974 metais, nes laikėsi tam tikro garbės kodekso ir nenaudojo prievartos. Paradoksas, bet ir šis filmas apie bandymą rasti ramų, prasmingą gyvenimą. Tik „Liono gaujos“ veikėjui Vidaliui (Gerard Lanvin) nepasiseka, nes jo praeitis sugrįžta kartu su jaunystės draugu.
