7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žvilgsnis į Lietuvą

Mūsų kinas Lenkijos festivaliuose

Kora Ročkienė
Nr. 23 (1129), 2015-06-12
Kinas
„Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Š. Bartas
„Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Š. Bartas
Sekmadienį baigėsi 55-asis Krokuvos kino festivalis, pristatęs specialiąją programą „Žvilgsnis į Lietuvą“. Ta proga Krokuvoje buvo surengta konferencija, skirta dokumentinių filmų gamybai Lietuvoje, lietuvių kino platinimui bei Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui. Susitikime dalyvavo Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas, režisierius Audrius Stonys, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, Asta Tumaitė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kino kritikė Izolda Keidošiūtė (LRT) ir VDFF atstovė, „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė.
 
Pasak „Gazeta Wyborcza“ Krokuvos priedo, Rolandas Kvietkauskas susitikime sakė: „Mums svarbiausia yra žiūrovai, nes jų dėka filmų gamyba turi prasmę. Mūsų centras remia lietuvių kinematografijos raidą, rūpinasi parama pradedantiesiems prodiuseriams, bet daugiausia dėmesio skiria profesionaliam pasirengimui kinematografininko profesijai. Džiaugiuosi, kad lietuvių pasiūlymai rodomi čia, Krokuvoje, ir užtikrinu, kad ateinančiais metais tęsime ciklą „Focus on Lithuania“ kitose šalyse“.

Žinutėje rašoma, kad dokumentinių filmų prodiusavimas yra Dagnės Vildžiūnaitės aistra. Trumpai pristatomi 55-ajame Krokuvos kino festivalyje parodyti trys jos prodiusuoti filmai – konkursinis „Meistras ir Tatjana“, lietuvių programą atidaręs „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (abiejų režisierė Giedrė Žickytė) bei papildomai rodytas Linos Lužytės filmas „Igruški“.
 
Cituojamas Audrius Stonys, kuris atkreipė dėmesį į istorijos vaizdavimo būdus anksčiau ir dabar, turėdamas omenyje ir skaitmeninės revoliucijos aspektą: „Gero dokumentinio filmo sukūrimas – didelis iššūkis, todėl džiaugiuosi, kad turime vis daugiau lėšų ir galimybių kurti dokumentinį kiną.“
Lenkų žiniasklaidoje jau pasirodė žinių ir apie antrąjį šiemet lietuvių kino pristatymą Lenkijoje, kuris vyks Vroclavo 15-ame tarptautiniame kino festivalyje „T-Mobile Nowe Horyzonty“ (liepos 23 – rugpjūčio 3 d.). „Gazeta Wyborcza“ Vroclavo priedas išspausdino žinutę „Romano Guteko nauji horizontai: lietuvių kinas ieško tapatybės“. Joje rašoma, kad vienas svarbiausių šiųmetinio festivalio įvykių bus lietuvių kino retrospektyva: „Lietuvių kinas, kuris prieš karą iš tikrųjų neegzistavo, o šalį prijungus prie SSSR propagavo tik sovietų ideologiją, 7-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjo ieškoti savo tapatybės. Lietuvių kinas, pasinaudodamas savo kalba ir ekspresija, perteikdavo bendresnes, simboliškas prasmes. Tuo jis išsiskyrė iš propagandinių sovietų filmų. Esminės permainos lietuvių kinematografijoje įvyko 10-ajame dešimtmetyje, jos buvo susijusios su nepriklausomybės, kurią 1990 m. kovą paskelbė naujai išrinktas Lietuvos Respublikos parlamentas, atgavimu.“
 
Dienraštis pabrėžia, kad programoje bus parodyti garsiausi sovietmečio lietuvių kūrėjų darbai (pavyzdžiui, Vytauto Žalakevičiaus 1965 m. filmas „Niekas nenorėjo mirti“) ir filmai, sukurti po 1990 m. (tokie kaip Kristinos Buožytės 2008 m. „Kolekcionierė“). Pagrindinis retrospektyvos herojus – garsiausias lietuvių kino atstovas, vizionierius Šarūnas Bartas, kuris lyginamas su tokiais meistrais kaip Andrejus Tarkovskis ir Bela Tarras. Bendra ir Barto, ir viso lietuvių kino tema yra tapatybės – žmogaus ir šalies – ieškojimas.

Dienraštis cituoja festivalio direktorių Romaną Guteką, kad, nepaisant kelių bendros istorijos amžių, lenkai mažai žino apie Lietuvą. Jis norėtų, kad Vroclavo festivalis paskatintų žiūrovus domėtis lietuvių kinu.

Festivalio „15. MFF T-Mobile Nowe Horyzonty“ tinklaraštyje jau galima rasti ir spaudos pranešimą apie Šarūno Barto retrospektyvą. Jame rašoma: „Šiųmetinio festivalio svečiu ir retrospektyvos herojumi bus lietuvis Šarūnas Bartas, kurio kinas idealiai atitinka festivalio postulatus. Ypatingas, paslaptingas, intuityvus, priskiriamas šiuolaikinio kino neomodernizmo krypčiai režisierius įkvėpimo savo kūrybai semiasi greičiau iš vaizduotės ir jausmų, nei iš intelektualaus apskaičiavimo. Bartas yra pavyzdinis nepriklausomas autorius, kuris turėjo ne tik talento ir jaunatviško bekompromisiškumo, bet ir laimės atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kartą tai buvo Vilnius, kitąkart – Maskva ar Paryžius.
 
Ties 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių riba visuotiną Rytų Europos žlugimą lydėjo iki tol nematytas fermentas, iš permainų nuojautos kylanti energija. Ant šios bangos gimė „Kinema“ – Barto įkurta pirmoji nepriklausoma kino studija Lietuvoje, subūrusi jaunąją lietuvių kūrėjų kartą – nonkonformistus, paskelbusius karą komercijai. Šios kartos atstovai savo filmuose jungė lietuvių poetinio dokumentinio kino tradiciją ir originalią kalbą, atmetančią ligtolines pasakojimo formas. Šiuolaikinį žmogų jie rodė kaip vienišą, degradavusį autsaiderį, bandantį rasti savo vietą tarp besisukančių istorijos smagračių, kažkur tarp praeities ir ateities. Besižavintis prancūzų kino baroku, draugaujantis su Leos Caraxu, kuriam artima minėta srovė, Bartas vis dėlto ėjo savo keliu.
 
„Erdvė man yra kino esmė“, – sako Bartas. Pirmosios Lenkijoje jo kūrybos retrospektyvos programoje bus parodytas ir pilnametražis menininko debiutas „Trys dienos“ (Berlyno kino festivalio FIPRESCI ir ekumeninės žiuri apdovanojimai) – dviejų lietuvių, užmezgančių romaną su dviem rusėmis sunaikintame, žiemiškame Kaliningrade, istorija, Venecijoje apdovanota „Laisvė“, kurioje Bartas tyrinėja vizualinę dykumos prigimtį, „Septyni nematomi žmonės“, kuriame jis rodo plačias Krymo stepių erdves. Ne mažesnę reikšmę jam turi ir žmonių veidų peizažai, kurių jis ieško tarp savo kelyje sutiktų neprofesionalių atlikėjų. Tačiau kritikų, norinčių suvokti jo kino esmę, paprašytas paaiškinti vieną ar kitą motyvą, alegoriją ar vaizdinį, Bartas visada atsako: „Visa tiesa glūdi spėlionėse.“

Parengė Kora Ročkienė

 

„Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Š. Bartas
„Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Š. Bartas