Nuo birželio 11 d. Vilniuje veikia iškart dvi garsaus austrų menininko Erwino Wurmo personalinės parodos. Šiuolaikinio meno centre eksponuojamas vienas didžiausių jo sukurtų skulptūrinių objektų – „Siauras namas“, parodoje „Interpretacija“ galerijoje „Vartai“ – skulptūros ir jų nuotraukos, tarp kurių – pasaulinę šlovę menininkui pelniusių „Vienos minutės skulptūrų“ atvaizdai. Meno kritikai tituluoja Erwiną Wurmą poparto atstovu, siurrealistu, konceptualiu pokštininku. Jo skulptūros – išpūsti, suploti ar kitaip „deformuoti“ įprasti daiktai – drabužiai, automobiliai, namai – iš pirmo žvilgsnio išties atrodo absurdiškos ir juokingos, nors menininko intencijos rimtos: pažvelgti į kasdienybę kitokiu rakursu ir panaikinti įprastas, savaime suprantamas daiktų reikšmes. „Mane domina kiautas, formų ir kūnų įpakavimas“, – teigia menininkas, siūlydamas savitas tradicinės skulptūros sampratos interpretacijas.
Gilintis į skulptūros esmę ir jos raiškos galimybes Erwinas Wurmas pradėjo studijų Vienos meno akademijoje metais. Iš pradžių jis norėjo studijuoti tapybą, bet išlaikęs stojamuosius egzaminus buvo priimtas į skulptūros katedrą. „Įstojęs pradėjau galvoti apie tai, kas šiandien gali būti skulptūra. Tai nuvedė mane prie apmąstymų apie tuštybę, galimybes ir tūrius – fundamentalias skulptūros savybes“, – prisimena jis. Anot Wurmo, skulptūra – tai visų pirma tūrio menas, taigi bet koks tūrio padidėjimas ar sumažėjimas – kad ir žmogaus svorio metimas – gali būti laikomi skulptūros raiškos forma, o pagrindinė skulptoriaus užduotis – pridėti arba atimti tūrio. Vadovaudamasis šiuo principu, jis ir pradėjo kurti. Iš pradžių – iš panaudotų, rastų arba itin pigių medžiagų: išmestų medienos ir metalo atraižų, senų skardinių, dėvėtų savo ir kitų žmonių drabužių. Ilgainiui pradėjo mąstyti apie tai, kad tokios medžiagos ir daiktai neatsiejami nuo juos naudojusių žmonių istorijų, jausmų, aistrų, kasdienių išgyvenimų, o tai savo ruožtu susiję su socialiniu kontekstu. Tokie svarstymai gali pasirodyti kiek banalūs, bet liečia egzistencinius gyvenimo klausimus. Būtent tai domina menininką: kaip sujungti tarytum banalų turinį, kiekvienam žmogui rūpimus klausimus ir viską perteikti lengvai atpažįstamais pavidalais. „Noriu atkreipti dėmesį į rimtus dalykus, bet padaryti tai lengva forma. Net kai kalbame, pavyzdžiui, apie ligą ar tragediją, turėtų būti įmanoma pasakoti apie tai lengvai“, – sako Erwinas Wurmas.
Lengvai kalbėti apie rimtus dalykus jam padeda humoras, kurio sampratą jis nuolat iš naujo aiškina tiems savo kūrybos apžvalgininkams, kurie linkę į jo kūrybą žvelgti vien kaip į pokštą. „Humoras – tai būdas žvelgti į pasaulį. Daugelis meno kūrinių siekia reprezentuoti kažką didingo ir svarbaus, bet, mano nuomone, patosas yra šlykštu. Humoras yra vienas iš būdų kalbėti pozityviai, teigiamai. Pasitelkus humorą galima sujungti socialinius, politinius ir asmeninius dalykus.“ Šis požiūris išskiria Erwiną Wurmą iš kitų menininkų, kilusių iš Austrijos ar Vokietijos, ypač pradėjusių kurti po Antrojo pasaulinio karo – čia užtenka prisiminti garsiuosius XX a. 6–7-uoju dešimtmečiais kūrusius Vienos akcionistus. Jų dramatiškų kūniškų performansų laikotarpis sutapo su Wurmo vaikyste. Ji praėjo tėvų – policijos detektyvo ir namų šeimininkės – namuose nedideliame Austrijos miestelyje. Mokykloje kaip ir kiti vaikai jis smalsiai vartė amerikietiškus komiksus su ančiuku Donaldu ir kitais personažais, nors tai daryti nebuvo leidžiama. Šiuos komiksus jis prisimena itin ryškiai, sakydamas, kad savo meno kalbą plėtojo remdamasis ne meno istorija, o komiksais ir reklama – globaliu šiuolaikinio pasaulio dialektu. Wurmo kūriniuose yra ir daugiau nuorodų į jo vaikystę bei paauglystę pokario Austrijoje. Viena jų – „Siauras namas“, sukurtas pagal jo tėvų namo prototipą, su visiškai atkurtu interjeru. Suspausdamas šį namą iki kone klaustrofobiškų vidaus erdvių dydžio, menininkas kalba apie socialinius „kiautus“, galinčius formuoti siaurą mąstymą, apie savo kartos žmonių patirtis tokioje suvaržytoje aplinkoje.
Mąstymui išlaisvinti ypač naudinga gali būti meno praktika. Panašiai kaip Josephas Beuysas, teigęs, kad kiekvienas gali būti menininku, Erwinas Wurmas sako, kad bent jau trumpam kiekvienas gali tapti meno kūriniu. XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo kurti „Vienos minutės skulptūrų“ ciklą. Tai interaktyvūs kūriniai, pateikiami žodinių ir nupieštų instrukcijų parodų lankytojams pavidalu, o jas įgyvendinę jie lygiai 60 sekundžių tampa „gyvaisiais paveikslais“. „Išlaikykite šiuos butelius atremtus į sieną savo paties kūnu“, „Atsisėskite ir ant galvos pasidėkite kibirą“ arba „Atsisėskite ant pakylos, sulaikykite kvėpavimą ir galvokite apie Spinozą“. Ir visai nesvarbu, kad nežinote, ką apie jį galvoti – svarbiausia, kad pasiryžote tai padaryti.
Pagal užsienio spaudą parengė Julija Fomina
Parodos veikia iki rugpjūčio 8 d. (galerijoje „Vartai“) ir rugpjūčio 9 d. (Šiuolaikinio meno centre)
