7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Pakeitęs britų kiną

 Lindsey’us Andersonas (1923–1994) – viena svarbiausių pokario britų kino figūrų. Baigęs Oksfordą, 1947 m. jis kartu su Gavinu Lambertu ir Karelu Reiszu įkūrė įtakingą kino žurnalą „Sequence“. Žurnalas ėjo trumpai – iki 1954-ųjų, tačiau jame suformuluoti principai padėjo netrukus atsiradusiam „Free Cinema“ kino judėjimui, iš esmės pakeitusiam anglų kiną. „Sequence“ pasisakė už socialiai angažuotą kiną, kovojo su konformizmu ir ideologija. Savo straipsniuose Andersonas žavėjosi Jeano Vigo filmais ir jo kino maištu. Uždarius žurnalą, Andersonas rašė straipsnius kitiems leidiniams ir netrukus tapo vienu svarbiausiu anglų kino kritiku. Jis rašė piktus straipsnius, kuriuose kritikavo kolegų ir viso britų kino konformizmą.

 
Iš pradžių Andersonas kūrė dokumentinius filmus, kurie atitiko „Free Cinema“, kvietusio įtvirtinti kasdienybės svarbą, dvasią, bet kartu tęsė britų ir pirmiausia Humphrey Jenningso poetinės dokumentikos tradicijas. Andersono filmai rodė provincijos laikraščio kasdienybę („Veikfildo ekspresas“, „Wakefield Express“, 1952), ironiškai prabilo apie vargingus pajūrio atrakcionus („O, svajonių šalie“, „O Dreamland“, 1953), pasakojo apie kurčnebylių vaikų mokyklą („Ketvirtadienio vaikai“, „Thursday’s Children“, 1953). Iš jų išsiskiria Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanotas lyrinis pasakojimas apie netrukus panaikintos Kovent Gardeno turgavietės kasdienybę „Kiekvieną dieną, išskyrus Kalėdas“ („Every Day Except Christmas“, 1957).

Kas yra pamoka?

Ruošdamasis šokiui aš visuomet rūpinuosi, kur pradėti. Galimi du požiūrio taškai galvojant apie žmogaus gyvenimą apskritai. Iš vienos pusės – humanizmas, paremtas gilia meile ar idealistiniais jausmais, o iš kitos – pragmatizmas, kuris nukreipia į svarbiausius žmogaus poreikius ir troškimus.


 
Manau, kad mūsų gyvenimas paremtas šiais skirtingais požiūriais į gyvybę. Ir nemanau, jog šokis gali būti atsietas nuo supratimo, kad žmogus gyvas. Tai gali atrodyti akivaizdu, bet kur mes pradedam šokti? Dėl to aš visuomet dvejoju. Kai pradedu šokti to nebeklausdamas, nebesirūpinu žmogiškuoju gyvenimu. Jaučiu, kad šokis turėtų išaugti iš žmogaus gyvenimo svorio, pačios gyvybės esmės maišaties.

Paroda dėl parodos, arba kas ta abstrakcija?

 Daugeliui abstrakcija Lietuvoje 7–8-ąjį dešimtmetį buvo labiau įkyri mintis nei būtinas kūrybos vystymosi etapas, tą gerai atskleidė ši mažytė ir keista paroda. O štai tokios – privačioj aplinkoj vykstančios – parodos yra nenauja ir organiška praktika, ji turi priešistorę ir makabriškuoju sovietmečiu, ir nesenoje šiandienybėje.

 
Vilkpėdės gatvėje, kur, ko gero, retas kuris iš mūsų galėtų „eiti pro šalį“, naujų namų komplekse, vadinamųjų balandinių (dėl gyventojų tirštumo) tipo daugiabutyje, viename iš butų, svetainėje iškabinta devynių kūrinių paroda. Dešimtas slepiamas miegamajame, nes vizualiai nesutarė su kitais. Kūriniai – vieni skolinti, kiti salono šeimininkės Aistės Kisarauskaitės tėvų studijoje atrasti, treti jos vaikystės scenografijos dalis.
 
Jei norėtume, galėtume parengti rimtą ekspoziciją „Abstrakcija Lietuvoje“, joje Kazei Zimblytei galima būtų skirti atskirą salę, mat jos darbai nebuvo iki neatpažįstamumo redukuotas vaizdas ar ornamento išvestinė, o, sakytum, fenomenologinė abstrakcijos versija, artimesnė Marko Rothko jutiminiams paviršiams. Rūta Katiliūtė (šiuo metu slepiama miegamajame) irgi turėtų savo dalį. Dalia Kasčiūnaitė (šiuo metu atidariusi parodą „Galerijoje 555“ Ševčenkos loftų kvartale, viešbutyje „eLoftHOTEL“, T. Ševčenkos g. 16). Algirdas Petrulis, Eugenijus Cukermanas, Raimondas Martinėnas, Viačeslavas Jevdokimovas-Karmalita. Vardinkite patys. Suradus klasikus ir klasikes, galima būtų parodyti, kas po ko ir kaip, kas yra upė, o kas – tik upeliai. Tačiau Kisarauskaitė neturi reprezentacinių intencijų. Paroda atsirado „tarsi savaime“, iš seniai kirbančio noro „turėti galeriją“, iš noro bendrauti „apie meną“. Ar paroda gera? Sakyčiau, silpnoka. Bet viskas priklauso nuo požiūrio.

Kristupo vasaros noktiurnas

Turbūt neperdedant galima sakyti, kad „Naktiniai fortepijono rečitaliai“, prasidedą 21 val., yra romantiškiausias „Kristupo vasaros“ ciklas. Į nutilusio miesto gatves „noktiurniškai“ paveiktą publiką koncertai paleidžia nevienodu laiku, antai liepos 18-os muzikinis vakaras baigėsi bemaž pusę vienuoliktos – tokią grandiozinę programą iš Vytauto Bacevičiaus kūrinių, su savo paties trumpais žodiniais komentarais, parengė pianistas Gabrielius Alekna.

 
Nežinau, ar dar bereikia priminti, kad išeivio lemtį patyręs Vytautas Bacevičius (1905–1970) – tarptautinio lygio lietuvių kompozitorius, chronologiškai antrasis po Čiurlionio.
 
Nors Bacevičiaus muzika ir jo pasaulėjauta daugiau ar mažiau buvo žinomos ir sovietmečiu, šiandieninėje muzikologinėje literatūroje dar pasitaiko netikslumų aiškinantis pagrindinį jo – „kosminės muzikos“ idėjų ir konkrečios muzikinės raiškos – santykį, mėginant periodizuoti jo kūrybą. Pirmoji pažintis su Bacevičiaus muzika tebesitęsia ir šia prasme, ne tik keliant viešumon jo užmirštus kūrinius.

Vasaros kino žemėlapis

 Vasarą galima visai saugiai pakeliauti po pasaulį ir skirtingas epochas, nusipirkus kino teatro bilietą. Siūlome kelis taškus žemėlapyje, kur galite atsidurti nusprendę pasižiūrėti naujus filmus.

 
Pirmojo pasaulinio karo laikų Anglija
„Jaunystės pažadas“
Pernai paminėtos 100-osios Pirmojo pasaulinio karo metinės ypač įkvėpė D. Britanijos kinematografininkus. Jameso Kento filmas „Jaunystės pažadas“ sukurtas pagal anglų rašytojos, feministės ir pacifistės Veros Brittain (1893–1970) autobiografinę knygą, kuri pasirodė 1933-aisiais ir iškart labai išpopuliarėjo. Brittain aprašė knygoje savo patirtį Pirmajame pasauliniame kare ir kelią į pacifizmą. Kare žuvo rašytojos sužadėtinis, geriausi draugai ir brolis.
 
Filmas pasakoja apie jauną nepriklausomą merginą (Alicia Vikander), kuri atsisakė mokslų Oksforde, kad taptų savanore slauge ir padėtų kariaujantiems fronte. Karas sugriovė visas jos svajones, sužlugdė jaunystę ir pirmąją meilę. Filmas buvo kuriamas Jorkšyre, Oksforde, Londone ir kitose spalvingose Anglijos vietose. (Nuo liepos 31 d.)

Geriausias mano mokinys dar ateity

 Smuiko pedagogas Zacharas Bronas laukiamas viso pasaulio aukštosiose muzikos mokyklose ir seminaruose, jis yra sukūręs savo smuikininkų mokyklą, išugdęs ne vieną puikų atlikėją. Šiemet sukanka jau 25 metai, kai maestro veda meistriškumo klases Ispanijos šiaurės mieste Santandere. Prieš penkiolika metų iš tokių klasių išaugo Santandero muzikos ir akademijos susitikimas. Jo kontekste liepos 19 d. įvyko maestro 25-erių metų draugystės su Santanderu koncertas. Programą parinko pats smuikininkas: nuo jam ypač artimo Dmitrijaus Šostakovičiaus iki, anot maestro, amžinos Johanno Sebastiano Bacho ir Antonio Vivaldi muzikos.

 
Prieš koncertą maestro paprašėme atskleisti jo pedagoginio darbo paslaptis.

Kino naujienos trumpai

 Vieną didžiausių kino festivalių rugsėjo 2 d. atidarys Baltasaro Kormákuro („101 Reikjavikas“) filmas „Everestas“. Filmas paremtas tikrais įvykiais ir pasakoja apie kelias komercines alpinistų ekspedicijas į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą, įvykusias 1996-ųjų gegužę. Leidžiantis jas užklupo sniego pūga. Dalis alpinistų neišgyveno. Pagrindinius vaidmenis islandų režisieriaus filme sukūrė Jake’as Gyllenhaalas, Jasonas Clarke’as, Joshas Brolinas, Samas Worthingstonas, Johnas Hawkesas, Keira Knightley, Emily Watson ir Robin Wright.

 
„Everestas“ buvo filmuojamas Nepale, italų Alpėse, „Cinecitta“ studijoje Romoje ir „Pinewood“ paviljonuose netoli Londono. Tai bendros JAV ir D. Britanijos gamybos filmas. Interviu „Variety“ Kormákuras prisipažino: „Visą kelią nuo Katmandu iki Everesto papėdės su aktoriais nuėjome pėsčiomis. Buvo tikrai sunku, bet kadrai – gražūs. Pagalvojau, kad esu laimės kūdikis, nes man moka už tai, kad būčiau ten. Visa filmavimo grupė buvo sužavėta.“

Ne ekspertams

 Visai neseniai vienoje „Info TV“ laidoje radikalus nacionalistas Panka buvo pavadintas ekspertu, o jo pasvaičiojimai apie esą imigrantų keliamą grėsmę – eksperto nuomone. Nežinau, ką apie tai pasakytų kalbininkai, bet, tikiuosi, ir jiems patiks neseniai mano išgirstas terminas „food porn“. Taip vadinamas gosliai nufotografuotas ir apetitą žadinantis maistas. Tokių ypatingai gražių įvairiausių patiekalų nuotraukų būdavo ir seniau (prisimenu kad ir Stalino laikų kanoną – „Knygą apie skanų ir sveiką maistą“), bet dabar jų apstu visur ir tai net pradeda apibrėžti gyvenimo būdą.

 

Gaminti madinga, virėjai tapo medijų žvaigždėmis, filmams apie kulinariją festivaliai skiria atskiras programas. Kažkas atkreipė dėmesį, kad maisto rodymas ir pasakojimas apie jį įgijo erotikos atspalvį, bet tai neturėtų stebinti, juk rafinuota virtuvė visada buvo siejama su geismu. Deja, jis ne visada atranda adekvačią išraišką. Norint tuo įsitikinti užtenka ir laidų, kuriose šmėkščioja įvairios, mūsų televizijų žargonu tariant, „garsios Lietuvos moterys“, pavyzdžiui, Kristina Brazauskienė, anonsų. Tačiau kulinariniame vaidybiniame kine ne tik gaminama, bet dar ir pasakojama meilės istorija. Tokių filmų pastaraisiais metais taip pat pagausėjo. TV3 (19 d. 19 val.) parodys Jono Favreau filmą „Šefas ant ratų“ (2014), kuriame pristatoma nauja kulinarinė mada – paprastas ir skanus maistas tiesiog iš sunkvežimio (food truck). Šio filmo „veikėjas“ – tradiciškas kubietiškas sumuštinis. Jį ir gamins Karlas Kasperas – prabangaus restorano virėjas, po to, kai bjaurus kulinarinis kritikas sumals į miltus Karlo valgiaraštį, dėl kurio kaltas ne jis, o restorano savininkas (Dustin Hoffman). Įsižeidęs virėjas nuspręs dirbti sau ir pradės tepti bei kepti sumuštinius.

 

„Šefas ant ratų“ – tikras food porn. Visas maistas, kurį Karlas gamina streso, laimės, depresijos ar pykčio akimirkomis, rodomas iš arti, godžiai ryjamas arba nulaižomas nuo pirštų. Jokių sterilių, reklamiškų vaizdų – filmas skatina kulinarinį pasileidimą ir laimingą gyvenimą su tūkstančiais kalorijų. Net nustebau, kad tokią paprastą virtuvę garbinantis amerikiečių filmas Prancūzijoje sulaukė teigiamų vertinimų, tiesa, recenzijose taip pat dominavo kulinariniai terminai. Pavyzdžiui, „Paris Match“ recenzentas rašė: „Paskutinis mostas gal pernelyg cukruotas, tačiau iš filmo išeini pilnu skrandžiu.“

 

 

Teatro (ir) kritikos būsena pagal teatro kritikus

Šių metų rugsėjo pabaigoje, „Sirenų“ kauksmo apsuptyje, pasigirs ir dar vienas, jau tradiciškai tuo pačiu metu suskambantis balsas: Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija. Lig šiol besiglaudusią po Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vėliava, nuo šiemet konferenciją organizuoja Teatro agentūra, įsteigta jaunų teatro kritikų, teatrologų ir teatro vadybininkų. Konferencijos idėjų autoriams ir pagrindiniams organizatoriams nepasikeitus, panašus – tik šiek tiek patobulintas – išlieka ir jos formatas.

 

Svečiai iš kaimyninių Baltijos šalių

Per pastaruosius ketverius metus tokias temas kaip metateatras, heroizmo revizija, politikos ir teatro sandūros bei teatro ir kino paralelės analizavo bei savo šalių pavyzdžius pristatė jaunieji teatro kritikai ir kitų sričių analitikai iš Lietuvos, Baltarusijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Čekijos, Estijos, Gruzijos, Lenkijos, Lietuvos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Vengrijos ir Vokietijos.  Rugsėjo 24–26 d. nuo ryto iki vėlyvos popietės Lietuvos ir užsienio teatro kritikai skaitys pranešimus ir, moderuojant žymiems teatro profesionalams iš Latvijos bei Estijos, aptars juos su konferencijos klausytojais. Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija šįmet vyks teatro  „Meno fortas“ patalpose, Bernardinų g. 8/8.

 

Kino sanatorija

Penkiasdešimtąjį kartą vykęs tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis, kaip ir visi jubiliatai, žadėjo neišdildomų įspūdžių, dovanų ir filmų. Liepos 3–11 d. Čekijos kurortas virto kino sanatorija. Į ją galėjai įžengti raudonu kilimu pro vartus saugančias dvi statulas, rankose laikančias krištolinius gaublius. Įžengus ilsėtis nuo gero kino arba su geru kinu.

 

Pagrindinė konkursinė programa nuvylė, kaip ir konkursas „Vakarų Rytai“. Filmai panašūs, klampūs ir netalentingai suręsti, istorijos girdėtos. Pagrindinį prizą „Krištolinį gaublį“ laimėjo amerikiečių filmas „Bobas ir medžiai“ („Bob and the Trees“). Debiutinis pilnametražis Diego Ongaro vaidybinis filmas, kaip ir trumpametražis jo to paties pavadinimo filmas, gimė iš režisieriaus susižavėjimo medkirčiu Bobu, jo meile medžiams ir gamtai. Bobas – realus žmogus, jis vaidina save režisieriaus kuriamoje dramoje.

PUSLAPIS
IŠ
1003