7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Raktažodžių skambesys

Kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūrybos vakaras Trakų pilies menėje

Akvilė Laugalytė
Nr. 29 (1135), 2015-07-24
Muzika
Vaidos Striaupaitės-Beinarienės koncerto akimirka. S. Nemeikaitės nuotr.
Vaidos Striaupaitės-Beinarienės koncerto akimirka. S. Nemeikaitės nuotr.
„Kelias, laikas, vyksmas – tai dažnos temos mano kūryboje“, – teigia kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė, liepos 19 d. surengusi savo pirmąjį autorinį kūrybos vakarą. Ir iš tikrųjų, peržvelgę gausų kompozitorės kūrybos sąrašą galime aptikti štai tokius pavadinimus: „Prasilenkiantys laike...“ (2000), kvintetas pučiamiesiems Nr. 2 „Laikas“ (2004). Neretai sakoma, kad muzika – tai laiko menas, gal net pats tobuliausias, geriausiai padedantis atskleisti amžino kintamumo paslaptį.
 
Vaidai Striaupaitei-Beinarienei labai svarbus šiandienos muzikos pažinimas. Ji domisi daugelio lietuvių ir užsienio kompozitorių kūryba, analizuoja kitų tautų etninės muzikos struktūras, ieško sąsajų su lietuvių liaudies muzikos ypatumais. Šį domėjimąsi paskatino šviesaus atminimo profesorius Julius Juzeliūnas, kurio kompozicijos klasėje mokėsi V. Striaupaitė-Beinarienė. Paklausta, kokie prisiminimai lydi studijų metus pas profesorių J. Juzeliūną, kompozitorė atsakė: „Profesorius buvo labai išmintingas Mokytojas. Leido išbandyti įvairias naujoves, kurios labai domino ir norėjosi kuo greičiau viską įgyvendinti, bet taip pat ragino rašyti visiems instrumentams. Studijų pradžioje skatino kurti tradicines formas, o vėliau ieškoti savitos kūrinio dinaminės formos, įvairių instrumentinių sudėčių. Išmintingų profesoriaus patarimų, įžvalgų, pasakojimų iš savo patirties yra labai daug. Kartą pasakiau profesoriui, kad sustojau vietoje ir niekaip negaliu rašyti toliau. Ir gavau tokį patarimą: vežimui užklimpus nereikia bandyti važiuoti toliau tuo pačiu keliu, o geriau grįžti atgal ir pasukti kitu, geresniu. Taip pat dažnai prisimenu linksmą profesoriaus pasiūlymą įdėti į muziką daugiau druskos ir pipirų.“
 
Kompozitorė kuria nemažai liturginės muzikos, ją rašydama sako daug dėmesio skirianti dvasinės ramybės perteikimui, siekianti klausytojui atskleisti religiniuose tekstuose užkoduotas mintis. Tačiau neseniai įvykusiame koncerte V. Striaupaitės-Beinarienės kūrybą reprezentavo daugiausia kameriniam ansambliui skirtos kompozicijos.
 
Šis autorinis kūrybos vakaras priklauso 11-ojo festivalio „Užutrakio vakarai“ programai. Jaukią Trakų pilies menės atmosferą buvo lengva pajusti ne tik dėl to, kad skambėjo kamerinė muzika, bet dar ir todėl, jog muzikantai buvo kompozitorės šeimos nariai bei artimi draugai. Programoje dalyvavo ir solo partijas atliko Vaidos Striaupaitės-Beinarienės vyras Robertas Beinaris (obojus), jo sesuo Karolina Beinarytė (smuikas), Ula Čaplikaitė (fleita). Taip pat solistai Simona Liamo (sopranas), Tomas Tuskenis (baritonas) ir ansamblis „Musica humana“ (meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda).
 
Koncerto publika tikėjosi išgirsti penkias Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kompozicijas, tačiau ansamblis „Musica humana“ padovanojo dar ir šeštąją – kompozitorės studijų metais (1999) sukurtą Scherzo iš Kvinteto mediniams pučiamiesiems Nr. 1 trečiosios dalies.
 
Koncertas prasidėjo nuo „Raktažodžio“ fleitai, obojui, klavesinui ir styginiams (2008). Tai įvairialypė ir evoliucionuojanti kompozicija, kurioje kompozitorė siekė perteikti renesanso, baroko, romantizmo ir šių dienų atbalsius. Struktūriškai šis kūrinys, kaip ir kita Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūryba, pasižymi itin logišku muzikinės minties plėtojimu: kompozitorė puikiai jaučia, kada vieną padalą turėtų keisti kita, kokie štrichai, sąskambiai, tembrai, dinamika, ritmika leidžia klausytojui trinti ar brėžti ribas ir keliauti laiku iš vienos epochos į kitą. Tiesa, kompozicijos evoliucija nėra paprasta, nes muzikos faktūra darosi vis sudėtingesnė: įžanga prasideda vibruojančiu fleitos solo ostinato ir mistišku tyliai švilpiančiu glissando, o jam nutilus tolumoje (Robertas Beinaris laikinai buvo nematomas, nes stovėjo pilies menės gale, už klausytojų nugarų) pasigirsta šviesi, greitėjanti obojaus trelė. Vėliau šis duetas plėtojamas imitacine technika, kaip būdinga Renesanso epochos muzikai. Po truputį plečiantis muzikiniam audiniui, iškyla vis kito laikotarpio skambesys. Galiausiai klausytojus pasiekia ir patys nedarniausi, šaižūs, nerimastingi bei skubrūs kasdienybės sąskambiai, apvainikuoti pavargusiu ir vos girdimu fleitos ostinato.
 
Koncertas obojui, smuikui ir kameriniam orkestrui (2009) dėl atlikimo ir intensyvios dramaturgijos suskambėjo itin ryškiai. Solistai – obojus ir smuikas, nelyginant in ir jang, yra išsiskiriančios ir vėl netikėtai susiliejančios jėgos. Čia orkestras veikiau atlieka antraplanį vaidmenį, leisdamas solistams išreikšti įvairias būsenas – nuo kuklių solo epizodų iki nenuilstančio tutti. Nors abiejų instrumentų partijose galima rasti ir ilgesingų, dainingų melodijų, ir trūkčiojančių, ekspresyvių motyvų, tie patys sąskambiai (trelės, tritoniai) kur kas šaižiau skambėjo atliekami smuiko nei obojaus, tad galbūt tai savotiškai galėjo atspindėti šviesųjį ir tamsųjį pradus? Tačiau kaip būtų galima paaiškinti paskutinėje Koncerto dalyje skambėjusį obojaus solo, kuriame staiga aukštą registrą keitė žemas ir atvirkščiai? Tarytum šios veriančios vertikalės nusakytų kažkokį dvilypumą, slypintį kiekvienoje jėgoje (in ir jang...).
 
Programos vidurį užpildė „Temsta...“ sopranui, fleitai, violončelei, klavesinui (2015-ųjų versija) ir „Nubudimas“ sopranui, obojui ir klavesinui (2004) pagal Vytauto Mačernio eiles iš vokalinio ciklo „Minčių tvirtovė“. Vytautu Mačerniu kompozitorė susižavėjo dar studijų metais: „Jis buvo nepaprastai jautrios sielos žmogus, nujautęs savo ankstyvą mirtį, išgyvenęs vizijas ir regėjimus, visa tai sudėjęs į nuostabias eiles. Kartu jo eilėraščiai kupini šviesos, vilties ir labai muzikalūs, pripildyti daugybe spalvų.“
 
„Temsta...“ – tai dvidešimt šeštasis sonetas iš poeto Vytauto Mačernio ciklo „Žiemos sonetai“, sukurtas autoriaus žūties metais. Lyrinis subjektas, kalbėdamas apie „gilią rimtį ir pavargimą, aistringą mistinės ramybės ilgesį ir artėjančią troškimų sutemą“,nujaučia neišvengiamą mirtį. Įdomu, kad paskutiniai eilėraščio žodžiai: „Greit ateis gili tavų troškimų sutema“,kompozitorės sumanymu, netapo galutiniu nuosprendžiu gyvenimui. Attacca prasidėjo „Nubudimas“. Pasigirdusį paukščių čiulbėjimą netrukus pakeitė obojaus trelės. Tad obojų, kaip šviesulį, galime suvokti ir šiame cikle, kur, pasikeitus literatūrinio teksto nuotaikai („Kiekvieną rytą mano nubudimas / Gražus kaip pasaka“), jo svarba, reikšmė bei įtaiga tampa dar svaresnė. Vis dėlto šviesa dar nėra tolygi džiaugsmui, todėl šiuo aspektu balsas savotiškai priminė amerikiečių postminimalisto Davido Lango estetiką, kur mirties nuotaika išreiškiama švelniu, subtiliu moterišku tembru.
 
Autoriniame koncerte nuskambėjo dvi arijos – Frico arija iš operos „Šventavartė“ (2012) ir Mindaugo arija „Štai aš jau vainikuotas“ iš operos-misterijos „Karūnos kelias“ (2014), jas atliko Tomas Tuskenis (baritonas). Abiejų operų siužetai paremti Antano Vienuolio-Žukausko legenda „Šventavartė“, tik vėliau gimusios operos „Karūnos kelias“ siužetą bei muziką papildė Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“. Beje, šių dviejų tarpusavyje susijusių operų muzikos autorystė priklauso ne tik Vaidai Striaupaitei-Beinarienei, bet ir Sauliui Šiaučiuliui. Gotikinė pilies menė iš tiesų pasirodė labai tinkama koncertinė erdvė šiems kūriniams, kuo džiaugėsi ir kompozitorė. Istorinio konteksto arijų libretas, susipynęs su lengva, nuosaikia ir melodinga, tačiau anaiptol ne kičine muzikos estetika šiuolaikiškai sujungė mūsų laiko ir jau praėjusią, tačiau menėje tebetvyrančią viduramžių dvasią.
 

Susitikimas su Vaida Striaupaite-Beinariene leido iš arčiau pažinti kompozitorės kūrybinį braižą ir savitą jos muzikos kalbą, kurioje slypi ne vienas autorės amplua. Žinoma, čia reikėtų paminėti ir patyrusius atlikėjus, kurių dėka išgirdome profesionalias, išraiškingas interpretacijas. Solistų bei ansamblio ritmo pojūtis, derantis su aleatorikos epizodais, artikuliacija bei ekspresyvumas prikaustė ir įtraukė į nenuilstantį muzikos vyksmą. Kiekvienas kūrinys vis kitoks, tačiau leidžiantis atpažinti tos pačios kūrėjos balsą. „Kelias, laikas, vyksmas“ – gairės, nuolat žadančios atsinaujinimą, tad klausytojai gali tikėtis vis naujų kompozitorės kūrybos vaisių. 

Vaidos Striaupaitės-Beinarienės koncerto akimirka. S. Nemeikaitės nuotr.
Vaidos Striaupaitės-Beinarienės koncerto akimirka. S. Nemeikaitės nuotr.
Vaida Striaupaitė-Beinarienė po koncerto su šeima. S. Nemeikaitės nuotr.
Vaida Striaupaitė-Beinarienė po koncerto su šeima. S. Nemeikaitės nuotr.