7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie tylą ir šešėlius


 

Ugnė Makauskaitė
Nr. 29 (1135), 2015-07-24
Dailė
John Demos, „Aristi“. 1980 m.
John Demos, „Aristi“. 1980 m.

Jis nebuvo niekuo ypatingas (ant kairiojo peties turėjo iš mažų rudų taškelių sudarytus grįžulo ratus). Jis nebuvo išvaizdus (aš nepamenu net jo akių spalvos). Vienintelis jo išskirtinumas (nors ir tai jį tik šiek tiek skyrė iš kitų) buvo jo nenumaldomas pomėgis žaisti tylos šešėlių žaidimą. Žaidimas paprastas: nesakyti to, kas negali būti pasakyta. Rodos, paprasčiau ir nesugalvotum. Tačiau sakykite, kas iš tiesų gali būti pasakyta? Čia puikiai tinka prisiminti Alfonsą Nyka-Niliūną, rašiusį: „Ir aš tada taip ryškiai pajutau, kokie beprasmiški  pasauly žodžiai:/ Kad tiktai mes juos nuolatos viltim aprengiam,/ O patys liekam beviltiškai nuogi:/ Kad bus sunaikinti pasaulyje žmogaus ir Dievo žodžiai,/ Bet niekas nepajėgs sunaikinti manęs.“ Jis buvo puikus žaidėjas. Geriausias, kokį kada man yra tekę matyti. O juk tylos šešėlius žaidžia kiekvienas (ar bent jau dauguma).

 

Kauno fotografijos galerijoje Johno Demoso parodoje „Tylos šešėliai“ (1975–1997), galima sakyti, labai aiškiai išdėstytos minėto žaidimo taisyklės. Keliaudamas po mažus Graikijos miestelius autorius puikiai perteikia savo bendrataučių gyvenimą. Visos fotografijos yra juodai baltos. Žinia, nespalvota fotografija prideda papildomą reikšmę šviesai. O ši, ir tik ji, suteikia kūnams pavidalą. Papildomo žavesio suteikia dar ir tai, jog Johnas Demosas atsisako blykstės – naudoja tik natūralų apšvietimą. Čia pats žmogus dažnai rodosi kaip dramatiška forma (juodai apsisiautęs žmogaus profilis, jį siekianti kito ranka) dabar-būties kontekste. Čia neegzistuoja religija, ji greičiau tampa tikėjimo simboliu. O ir kam ji? Daugiau dvasingumo atskleidžia raukšlės ant moters rankų, uždengiančių jai veidą. Ar mergaitės kojos, išdidžiai praeinančios pro keturiomis ropojančią moterį su medine dėže ant pečių.  Ar daugybė juodai apsirėdžiusių moterų, einančių link jūros...

 

Čia gausu metaforų – paslapčių. Štai, tarkim, gestai. Moteris, liečianti vaiko kaktą. Ji ją liečia vos vienu pirštu, tačiau be galo atidžiai ir, sakytum, švelniai. Ką jau kalbėti apie žvilgsnius toje pačioje nuotraukoje: mergaitė, žiūrinti į objektyvą (arba į žiūrovą), priverčia patį žiūrintįjį šiek tiek atsitraukti atatupstą. Paslaptis figūruoja dar ir rituališkai. Turiu omeny, per įamžintus atliekamus naktinius ritualus. Štai, susikibę žmonės sukasi ratu. Jų kūnai beformiai, aiškiai matyti tik grindinys. Nuotraukos ekspresyvumas įtraukia ir, rodos, tu jau girdi šurmulį ir begalinį kojų kaukšėjimą į žemę. Iš tiesų, Johnas Demosas nesako nieko, kas negali būti pasakyta. Čia slypi ir kitas aspektas: autoriaus perteikiama unikali kultūra padeda geriau pažinti praeitį. O juk žinodamas praeitį, dabartį vertini labiau. Bet autorių vadinti Graikijos Prometėju galima ir dėl kitų pasiekimų: įkurto Atėnų fotografijos centro, agentūros „Apeiron“ ar dalyvavimo Naujosios Graikijos fotografijos veikloje. Pats menininkas maždaug prieš metus Lietuvoje vykusio vieno projekto metu yra sakęs, jog tam tikra prasme kurdami įsimylime fotografuojamą laiką ir objektą. Tikrai, sunku nesutikti. Vien žiūrėdamas ir interpretuodamas vaizduojamų žmonių jausmus pradedi jaustis jiems artimesnis. Štai du, rodos, jau atsisveikinę ir benueinantys vyrai. Šone girdisi naktinis jūros ošimas. Vienas kopia akmenimis grįstu keliu pasiremdamas lazda. Kitas, tarytum kažką atsiminęs, staiga atsisuka. Sustingsta. Ir jau matosi tik juoda jo figūra ir liūdnas, gatvės žibinto nutiestas jo šešėlis. O tuomet iškyla kalnai. Jau vakarėja, pučia šiltas vėjas. Nedideliame balkone stovi du žmonės. Vyras ir moteris. Rodos, jie nešneka, įsismelkia tylos šešėlių žaidimas. Vyras ištiesia ranką, moteris savąją. Jis tuoj ją palies. Palies taip švelniai, nelyginant tas šiltas vėjas, kurio beveik nejauti, ir tam nesutrukdys net tarp jų rankų žiojinčios kalvos plyšelis. Jau tuoj. Ir laikas prasitęsia iki begalybės. Jis niekad jos nepalietė.

 

Tylos šešėlių žaidimas „Tylos šešėlių“ parodoje skleidžiasi kone kiekvienoje nuotraukoje. Tai gali būti žmogus-šešėlis, tiksliau jo kūno forma, tai gali būti atsidavimas gyvenimui – tikėjimas – jo saulei, jūrai ir žvaigždėms. Tai gali būti paslaptys – metaforos ir simboliai – randamos per kitą. Galų gale, tai gali būti spėjimas ar interpretacija. Toks spėjimas ar interpretacija, kuris reikšis per žiūrovo turimą patirtį. Svarbiausia nesakyti nepasakomo. Johnas Demosas tai neabejotinai įvaldo: jis palieka erdvės tuštumai. Tuštumai, kurią užpildo kitas. Jis tyli. Geri žaidėjai visada tylūs. Bet kada nors kiekvienas žaidimas privalo baigtis. Ir, rodos, jau viskas, dabar jau tikrai, ir ginklai jau krinta ant žemės. Jis ištiesia ranką.  

John Demos, „Aristi“. 1980 m.
John Demos, „Aristi“. 1980 m.
John Demos, „Messolongi“. 1984 m.
John Demos, „Messolongi“. 1984 m.
John Demos, „Tinos“. 1986 m.
John Demos, „Tinos“. 1986 m.
John Demos, „Patmos“. 1988 m.
John Demos, „Patmos“. 1988 m.
John Demos, „Papingo“. 1975 m.
John Demos, „Papingo“. 1975 m.
John Demos, „Tinos“. 1986 m.
John Demos, „Tinos“. 1986 m.