Sužinau apie muziką daug naujų dalykų

Klarnetininkas Antanas Makštutis (gimęs 1993 m. Kaune), Juozo Naujalio muzikos gimnazijos auklėtinis ir Londono Karališkosios akademijos absolventas, už nuskintus laurus tarptautiniuose konkursuose gavęs padėkos raštus iš dviejų Lietuvos prezidentų, dalyvavęs ne viename festivalyje, šiemet pirmą sykį buvo pakviestas į Santandero muzikos ir akademijos susitikimą Ispanijoje. Per tris pirmąsias liepos savaites Santandere jis grojo du rečitalius. Kalbamės su Antanu apie muzikai atsidavusią jo šeimą, apie šiuolaikinę muziką, įspūdžius iš festivalio.

 

Viskas prasidėjo šeimoje, nes tėvai ir seneliai yra muzikantai: mama ir seneliai groja fortepijonu, tėtis – birbyne. Nuo mažens vis reikalavau, kad man duotų dūdą. Taip ir atvedė mane į Naujalio muzikos gimnaziją, kur pradėjau groti išilgine fleita, o paskui paėmiau ir klarnetą. Tėvai jau tuo metu žinojo, ką daro, nes turėjau mokytis pas Vitalijų Žemaitį, kuris yra parengęs didžiąją dalį žymių Lietuvos klarnetininkų. Tarp jo mokinių ir Žilvinas Brazauskas (dabar dirba Liubeke), ir Andrius Bernotaitis (Kauno simfoninio orkestro pirmasis klarnetas), ir žinomas jaunas atlikėjas Vytautas Giedraitis, ir kiti. Dabar pas V. Žemaitį mokosi abu jaunesni mano broliai, septyniolikmetis Stasys ir vienuolikmetis Rokas. Pastarasis jau nuo mažumės vaikščiojo į visas mūsų su broliu repeticijas, namuose, prisiklausęs muzikos, vos ne atmintinai galėjo paniūniuoti melodijas, kurias grojom, o ir instrumentai namuose jam buvo nuolat po ranka. Ir dabar mes visi trys esame klarnetininkai, drauge ir koncertuojame.

 

Viskas įvyko netikėtai. Jau kurį laiką mus su broliu rėmė Rodericko F. Tucko fondas. Jo padedami galėjome dalyvauti keliuose konkursuose, festivaliuose. Jų remiama pianistė Martyna Jatkauskaitė kaip tik studijavo Guildhallo muzikos ir teatro mokykloje Londone ir patarė man pabandyti ten stoti, sakydama, kad Londone galima daug išmokti, geri dėstytojai. Pamaniau, juk Londone yra trys didelės muzikos mokyklos, kodėl nepabandžius dar ir į Akademiją? Taip ir padariau, ir galiausiai buvau priimtas ir į Guildhallą, ir į Karališkąją akademiją. Pabuvęs konsultacijose ir pamokose, pasirinkau Akademiją. Šiemet ten baigiau bakalauro studijas.

Bandysiu stoti į Paryžių, į privačią Alfredo Cartot muzikos mokyklą (Ecole Normale de Musique Alfred Cortot). Nuo kitų metų čia pradeda dėstyti Patrickas Messina, jis buvo vizituojantis profesorius Londone. Man labai patiko pas jį mokytis, norėčiau tai daryti ir toliau.

 

Čia būdamas galiu ruoštis stojamiesiems, nes labai geros meistriškumo klasės, puikūs dėstytojai, iš kurių sužinojau daug naujų dalykų, ypač iš profesoriaus Eduardo Brunnerio, jau daug metų koncertuojančio, sukaupusio daug patirties. Su juo kaip tik drauge grojome, buvo įdomu, nes grodamas su tokiu žymiu atlikėju net be žodžių ko nors išmoksti.

 

Buvau girdėjęs apie jį ir anksčiau, tik ilgai nežinojau, kad ir pučiamiesiems instrumentams čia rengiamos geros meistriškumo klasės, trūko informacijos. Bet pernai Susitikime dalyvavo kitos dvi Akademijos studentės, Ugnė Tiškutė ir Morta Grigaliūnaitė. Mes jau dvejus metus drauge grojome trio. Jos man tiek pripasakojo apie festivalį, kad nusprendžiau bandyti čia patekti.

 

Ne, nenusivyliau, grįžčiau čia dar. Informaciją gavome per Londono akademiją (drauge su dar dešimčia geriausių Europos muzikos mokyklų Londono Karališkoji akademija jau keleri metai yra viena iš tradicinių Susitikimo dalyvių, – J.M. past.). O jei nepavyks, turiu ir kitokių planų. Ir šiemet, norėdamas atvažiuoti į Santanderą, turėjau atšaukti vieną projektą: buvau perėjęs atranką ir į „London Sinfonietta Academy“. Jų renginys trumpesnis (trunka savaitę), bet suteikia geros patirties groti šiuolaikinę muziką. Tačiau pasirinkau ilgesnį, trijų savaičių projektą ir galimybę pažinti naują šalį.

 

Akademijoje muzikantai yra skatinami kurti kamerinės muzikos ansamblius, tad mes ir sutarėme groti drauge. Ne vien dėl studijų programos, patys norėjome. Buvo įdomu, koncertavome. Tik gaila, kad šiemet iš mūsų trio Londono akademijoje liko tik Ugnė; Morta jau pernai išvažiavo į Kelną, mudu su Ugne turėjome susirasti kitą pianistę. Jei atsirastų koks labai ypatingas koncertas, galbūt subėgtumėm visi iš skirtingų miestų.

Prasimušti sudėtinga, nes muzikantų Londone daug, ir jie labai aktyvūs. Bet man norėtųsi nepalikti kamerinės muzikos, groti toliau, nes su kolegomis muzikuoti įdomiau, o gal ir paprasčiau, atsakomybe tarsi pasidalijama. O solistui vienam reikia išlaikyti į save sutelktą dėmesį. Šiame Susitikime man teko groti solo, tai – dar viena išskirtinė šio festivalio savybė, nes kituose man žinomuose festivaliuose studentui groti solo neleidžiama, galime groti tik kamerinėse grupėse, orkestre, gauti pamokas.

 

Manau, labai gerai. Publika puikiai priėmė, grojome tokioje mažoje bažnytėlėje miestelyje, prisirinko daug žmonių. Apskritai į Susitikimo koncertus ateina daug publikos. Labai smagu, kai kažkam įdomus tavo darbas.

 

Klarnetininkais garsėja Paryžiaus konservatorija, rengianti labai stiprius pūtikus, taip pat ir klarnetininkus. Nuo senų laikų jie išlaiko labai aukštą meistriškumo lygį. Bet dėl to klarnetininkui ten ieškoti darbo sudėtinga, gal būtų paprasčiau Anglijoje. Šioje šalyje apskritai daugiau laisvai samdomų muzikantų ir jiems lengviau išgyventi, daugiau orkestrų, koncertų, užsakymų, ilgesni vadinamųjų pagalbinių muzikantų sąrašai. Tad vienas iš mano dėstytojų patarė: važiuok į Paryžių, tai tau bus labai naudinga, bet neužmiršk ir apie Londoną.

 

Nežinau, kaip bus ateityje, dabar Lietuvoje koncertuoju per atostogas, vėliau planus sieju su Paryžiumi. Beje, šiuo metu Lietuvoje būtų sudėtinga įsidarbinti, nes čia yra daug puikių klarnetininkų.

 

Dabartinė muzika sudėtinga, bet man labai patinka. Londone jos prisiklausiau nemažai, o paskutinis Boulezo koncertas man tapo neįtikėtinu išgyvenimu. Iš pradžių pamatai šiuolaikinės muzikos natas ir galvoji: o varge, kas čia? Kas iš to bus? Kodėl? Paskui pradedi mokytis – o būna labai sunku save pasodinti prie tokio kūrinio – ir perlipi tą barjerą, pradedi girdėti tą muziką, suprasti ją. Tuomet jau tampa labai įdomu.

 

Manau, kad ir klausytojui tai – sudėtingas uždavinys. Tačiau jei jie ateina kiek pasirengę, klausytis kur kas įdomiau, tada daug daugiau galima išgirsti, pastebėti. Atlikėjas taip pat: kai supranta, ką nori pasakyti kompozitorius, tada viskas paaiškėja, ir supranti, kad tai irgi yra tokia pat muzika kaip ir klasikinė. Skirtumas tik tas, kad šiuolaikiniai kompozitoriai nenaudoja standartinių struktūrų, įsitvirtinusių klasikinėje muzikoje, prie kurių esame pripratinti. Gal dėl to šiuolaikinę muziką perprasti sunku, nes kiekviename kūrinyje bandoma sukurti kažką naujo ar kažką sugriauti. Žinoma, studijuojant lengviau, nes dėstytojai pateikia daug papildomos informacijos, kuri padeda suprasti kūrinį. Kita vertus, apsigauname manydami, kad tradicinė klasikinė muzika pati mums į ausis „įeina“ – juk ir jos klausantis reikia daug žinoti, kitaip nebus tokio malonumo.