7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daugiau nei 100 procentų

Pokalbis su Gintaru Česoniu ir Ieva Meilute-Svinkūniene knygos apie Vitą Luckų apdovanojimo proga

Agnė Narušytė
Nr. 29 (1135), 2015-07-24
Fotografija Dailė
Ieva Meilutė-Svinkūnienė ir Gintaras Česonis Arlio antikiniame teatre atsiima apdovanojimą už Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudarytą monografiją „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.
Ieva Meilutė-Svinkūnienė ir Gintaras Česonis Arlio antikiniame teatre atsiima apdovanojimą už Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudarytą monografiją „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.
Liepos 8 d. Arlio antikiniame teatre buvo paskelbti svarbiausio Europos fotografijos festivalio „Arlio susitikimai“ („Les Rencontres d’Arles“) apdovanojimai. Niekas turbūt nesitikėjo, kad antrą kartą per šešerius metus čia suskambės Lietuvos vardas – 2009 m. Rimaldas Vikšraitis tapo metų atradimu, o šiemet Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudaryta Vito Luckaus monografija „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“ paskelbta geriausia istorinės fotografijos knyga.
 
Laimėjimas įspūdingas, nes šiais metais konkursui buvo pateiktos 728 knygos iš viso pasaulio, iš jų 93 knygas atrinko žymiausi ekspertai Markusas Schadenas, Horacio Fernandezas ir Rémi Coignet: 72 į autorinės knygos kategoriją, o 21 – į istorinės. Be Luckaus monografijos, į nominuotų autorinių knygų kategoriją pateko dar viena lietuviška knyga – Gyčio Skudžinsko „Albumas“ (leidėjas „Nerutina“). Nugalėtojus išrinko Paryžiaus galerijos „Jeu de Paume“ vadovė Marta Gili, atradimų prizo nominatoriai Krzysztofas Candrowiczius, Louise Clements, Fannie Escoulen, Claire Jacquet ir Francesco Zanot, „Photosynthèses Editions“ ir „Delpire Editions“ prezidentė Vera Michalski, Avinjono „Fnac“ redaktorius ir prekiautojas meno knygomis Jérôme’as Marcas. Abiejuose sąrašuose Lietuva buvo vienintelė šalis ne tik iš Rytų bei Vidurio Europos, bet ir apskirai vienintelė, neįeinanti į tradicinių svarbiųjų fotografijos šalių sąrašą. Nors ir buvo didžiulė konkurencija, komisija už Vito Luckaus monografiją balsavo vienbalsiai.
 
Istorinės knygos kategorijos laimėtoją paskelbęs Krzysztofas Candrowiczius sakė: „Istoriją visuomet rašo nugalėtojai. Taip pat ir fotografijos istoriją. Be tokio galingo įrankio kaip dalinimasis informacija ir komunikavimas per muziejus, galerijas, žiniasklaidą bei įvairius leidinius, mes niekada nebūtume išgirdę apie tokius menininkus kaip Avedonas, Newtonas, Cartier-Bressonas, Cindy Sherman ar Nan Goldin. Tačiau kitapus geležinės užtvaros gyvenusiems kūrėjams tokie galingi įrankiai buvo nepasiekiami. Tad ši knyga – tai Vito Luckaus sugrąžinimas į pasaulio fotografijos istoriją, į kurią, nepaisant išskirtinio talento, būdamas gyvas jis tiesiog negalėjo patekti dėl tuometinės politinės sistemos.“
 
Tačiau Candrowiczius negalėjo žinoti, kad ir pačioje Lietuvoje dėl istorinių ir kultūrinių aplinkybių Luckus iki šiol buvo likęs tarsi paraštėse, tik fragmentiškai žinomas, užgožtas kitų asmenybių. Tiktai užpernai Nacionalinėje dailės galerijoje Margaritos Matulytės kuruota paroda bei ją lydėję renginiai sugrąžino Luckaus palikimą į Lietuvą, jį išpopuliarino Giedrės Žickytės sukurtas filmas „Meistras ir Tatjana“, o dviejų tomų monografijoje pristatytas išsamus fotografo darbų katalogas, jo kūrybos interpretacijos ir rašytiniai šaltiniai. Fotografijos festivalyje, žinoma, kalbama apie fotografą, bet jį pamatyti vertintojams padėjo puikūs „įrankiai“, kuriuos sukūrė konkretūs žmonės – sudarytojos Margarita Matulytė ir Tatjana Luckienė-Aldag, taip pat leidėjai – Kauno fotografijos galerija ir Lietuvos dailės muziejus.
 
Visi pastebi, kad pastaruoju metu kokybiškiausias fotografijos knygas leidžia Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius. Tai liudija ne tik Luckaus knygos laimėjimas – 2014 m. rudenį čia išleista Vytauto V. Stanionio knyga „Nuotraukos dokumentams“ (dailininkas Tomas Mrazauskas) Frankfurte vykusiame Vokietijos knygos dizaino konkurse buvo apdovanota prizu už novatoriškumą ir naujų formų paieškas knygos mene, ja susidomėjo fotografijos mėgėjai, galerijos ir kolekcininkai. O lapkritį vykusios didžiausios Europoje fotografijos meno mugės „Paris Photo“ metu „Nuotraukos dokumentams“ knygos konkurse pelnė „Paris Photo / Aperture Foundation“ Specialųjį prizą. Prisipažinsiu, kad žinia iš Arlio man buvo tik pretekstas pakalbėti apie šį fenomeną – nedidelę organizaciją, kuri būdama ne centre ir nesulaukdama centrui įprasto dėmesio ar lėšų nesipuikuodama daro stebuklus. Taigi kalbuosi su jos vadovu Gintaru Česoniu ir galerijos kuratore, jau tapusia naujai įsteigto Vito Luckaus fotografijos centro vadove, Ieva Meilute-Svinkūniene.
 
Agnė Narušytė: Sveikinu laimėjimus apdovanojimą.
Gintaras Česonis: Džiaugiamės kartu su tavim.
 
A. N.: Kaip manote, kuo ši knyga taip išsiskyrė iš kitų?
G. Č.: Dizainas, apimtis, tas pirmas įspūdis paėmus knygą į rankas – visi šie dalykai suveikia, bet vis dėlto manau, kad labai daug lėmė paties Luckaus kompleksiškumas – vos pradėjęs skaityti biografijos tomą, gali suprasti, kokia tai įvairiapusė ir turtinga asmenybė. Ta sudėtinga medžiaga suvaldyta ir pateikta suprantamai ir tikrai įspūdingai.
 
Ieva Meilutė-Svinkūnienė: Pasitarnauja net ir tokie iš pirmo žvilgsnio itin paprasti dizaino sprendimai kaip kad Luckaus kūrybą pristatančio tomo kiekvienos darbų serijos perskyrimas skirtukais – iškart matai jo, kaip kūrėjo, amplitudę. O biografijos dalis, visi tie laiškai, prisiminimai, dokumentacija tą suvokimą dar labiau išplečia. Tai išskirtinis Margaritos gebėjimas – sujungti tokius esminius dalykus ir padaryti, kad jie veiktų.
 
A. N.: Kas siūlo fotografijos leidinius Arlio festivalio konkursui?
I. M-S.: Kasmet vyksta atviras šaukimas ir galima siūlyti knygas, išleistas nuo birželio iki birželio. Mes paprastai siunčiame visus savo tų metų leidinius ir patys neskirstome į kategorijas – tai daro jų komisija. Šiemet siuntėme ir Antano Sutkaus, ir Vytauto Pletkaus, ir Romualdo Požerskio albumus, taip pat – „Pokario istorijas“, o Lietuvos fotomenininkų sąjunga iš Vilniaus siuntė savo išleistus šių metų leidinius, „Nerutina“ – Gyčio Skudžinsko „Albumą“.
G. Č.: Į finalą patekusi Vito Luckaus monografija išrinkta geriausia aštuoniais balsais iš aštuonių. Dar taip niekada nėra buvę, kad be diskusijų per penkias minutes komisija apsispręstų, kas nugalėtojas. O konkurentai buvo didieji leidėjai „Aperture“, „Steidl“, „Kehrer“, tokios knygos kaip Cartier-Bressono, „100 metų Leicai“, Martinas Parras, Diana Arbus – tokie vardai, kurie beveik garantuoja sėkmę. O čia – nežinomas leidėjas iš mažos šalies ir dar nežinomas vardas, tik gal kažkur kartą girdėtas, bet neturėta galimybės pasigilinti į kūrybą ar biografijos detales.
 
A. N.: O gal kaip tik tai ir buvo viena iš laimėjimo priežasčių? Žinoma, pati knyga yra puiki, bet visos tos garsenybės jau pažįstamos iki smulkmenų (ir nuobodulio), net nemačius galima įsivaizduoti jų knygas. Ir staiga pasirodo kažkas naujo, kokybiškai padaryta – gal kaip tik trūko tokio gaivaus oro gūsio? Be to, Krzysztofas Candrowiczius pabrėžė, kad Rytų Europos šalių fotografija liko nežinoma dėl politinių aplinkybių – tuomet komisijos sprendimą galima suprasti kaip savotišką kompensaciją. Kaip jums atrodo?
G. Č.: Sakyčiau, tai lūžis. Tikiu, kad tai – ne išimtis, kad kažkas iš esmės keičiasi didžiuosiuose festivaliuose – darosi įdomu tai, kas egzistuoja gerokai toliau negu iki šiol buvo stengiamasi matyti. Labai džiaugčiausi, jei tą lūžį būtų išprovokavęs Vitas Luckus, jei jo figūra taptų ėjimo į Rytus išeities tašku. Ir nebūtinai vien į Rytus – toliau pažinimo ribos, interesų lauko, kuris buvo iki šiol. Didieji festivaliai apsiribodavo tomis pačiomis teritorijomis: Prancūzija, Anglija, Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstijos, kai kuriuose festivaliuose šiek tiek žvalgytasi į Lotynų Amerikos šalis, šiek tiek – į Afriką, bet tai dažniausiai yra buvusios didžiųjų šalių kolonijos. Gal lemia ir ne tik politiniai interesai, bet...
I. M.-S.: Aš sakyčiau, kad sprendimas tikrai nebuvo politinis. Gal jiems kiek ir imponavo tas faktas, kad knyga yra ne iš didžiųjų valstybių, bet jis tikrai nebuvo lemiamas. Bent jau taip sprendžiu iš to, ką girdėjau. Žinoma, egzistuoja regionų atradimo bangos, tam tikros mados. Galima pastebėti, kaip tie patys vardai paskui keliauja iš vieno festivalio į kitą. Prieš kelerius metus buvo itin daug dėmesio skiriama Lotynų Amerikai, Azijos šalims, ypač Japonijai, tačiau dar negalime sakyti, kad jau kyla susidomėjimo Rytų Europa banga. Vienas kitas vardas kartais atsiranda, bet tiesiog dėl to, kad įdomi pati kūryba, o ne dėl regiono. Kalbant apie Arlio festivalio knygų konkursą, būtina pabrėžti, kad tai nėra knygos meno konkursas – komisija leidinius vertina kompleksiškai: ir sudarymą, ir formą, t.y. vertina knygą kaip vientisą daiktą.
 
A. N.: Bet prisiminkime – Rimaldas Vikšraitis Arlyje buvo pastebėtas jau 2009 metais. Ar ne jis pirmasis atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvos fotografiją?
G. Č.: Be abejo, Rimaldo laimėjimas buvo labai svarbus – to negalime kaip nors ištrinti, pamiršti. Net ir dabar vaikščiodami Arlio gatvėmis sutinkame žmones, kurie mus pažinę sako: „Prisimenam jus, kai 2009 metais stovėjote scenoje su Rimaldu Vikšraičiu.“ Tai tebeveikia. Per tuos šešerius metus buvo kitų atradimų, bet paskui apie juos pamiršo. Rimaldas buvo kažkuo ypatingas. Tikiuosi, kad Luckus taip pat suveiks. Man jie panašūs, nes yra labai arti to, apie ką pasakoja savo kūryboje – abiem atvejais veikia tikras problemų išgyvenimas.
I. M.-S.: Nuo 2010 metų kasmet važiuoju į Arlį, mano nuomone, išskyrus Rimaldą, panašų tęstinumą turėjo tik vienintelis kitas atvejis – tai Taryn Simon, 2010 m. tapusi metų atradimu, o 2011 m. laimėjusi autorinės knygos kategorijoje ir surengusi parodą „Tate Modern“. Tai buvo savotiškas sprogimas menininkės karjeroje. Rimaldui sėkmė Arlyje taip pat atvėrė labai daug kelių ir jis tebėra aktualus ir įdomus.
G. Č.: Rimaldas ne tik pats iškeliavo su savo darbais ir parodomis į tarptautines erdves ir galerijas, bet ir paskui save į Lietuvą atviliojo ne vieną kuratorių, norintį suprasti aplinką, kurioje susiformavo toks menininkas. Bet, atvažiavę susitikti su Rimaldu, jie susipažino su ne viena dešimtimi kitų Lietuvos menininkų. Taigi tokie laimėjimai duoda kompleksinę grąžą, nėra taip, kad tiktai pats autorius naudojasi naujomis galimybėmis ir dėmesiu – visas fotografijos laukas iš to tikrai daug gauna.
 
A. N.: Taip, vėliau kitų Lietuvos fotografų parodos jau buvo rengiamos tose pačiose galerijose, kur pirmiausia visi pamatė Vikšraitį. Tikėtina, kad ir Luckaus knygos laimėjimas ką nors paskatins pasidomėti tuo, kas daroma Lietuvoje.
I. M.-S.: Beje, komisija pabrėžė, kad labai geras sprendimas – leisti knygą dviem kalbomis, nes daugelis mažųjų šalių jas leidžia tik savo kalba, ir tai užkerta kelią atsivėrimui.
 
A. N.: Tai reiškia papildomą darbą ir išlaidas. Kiek žinau, knyga tai gaudavo paramos, tai ne. Mums įprasta situacija – kažkas fonduose nusprendžia, kad knygą galima išleisti ir su trečdaliu biudžeto. O taip gerai dokumentuotas leidinys, už ką irgi buvo įvertinta knyga apie Luckų, reikalauja daug intelektualinio įdirbio ir laiko. Viena yra visa tai finansuoti kokiai nors pasaulinio garso komercinei leidyklai, o visai kas kita – tokiems kaip jūs.
G. Č.: Finansavimas iš tiesų buvo duobėtas. Ketverius metus tris kartus Kultūros rėmimo fondas, o paskui Kultūros taryba neskyrė knygai finansavimo.
I. M.-S.: Biografijos dalį parėmė Mokslo taryba.
G. Č.: Tai turbūt pats brangiausias projektas, kokį esame darę. Jis tiesiog būtų neįmanomas be valstybės paramos, tik gaila, kad taip sunku kartais įtikinti. Bet galiausiai vis tiek turime visiems padėkoti – be paramos tai, apie ką čia kalbamės, tikrai nebūtų įvykę.
 
A. N.: Bet gal ši sėkmė reiškia, kad knyga bus perkama?
G. Č.: Mes labai atsargiai tokius dalykus projektuojame, nes net laimėjus apdovanojimą nekilo anšlagas, prie jos nestovėjo eilė, nors festivalyje pilna besidominčiųjų fotografija ir pačių fotografų. Taigi abejoju, ar bus kokia nors komercinė sėkmė. Nors mes kaip tik norime, kad monografija taip greitai nepasibaigtų – jau teturime tiktai apie tris šimtus egzempliorių. Jaučiame, kad jos dar labai reikės reprezentacijai ir tai mums svarbiau nei parduoti. Visas knygas leidžiame nesiekdami komercinės sėkmės, lėšos už parduotas knygas kompensuoja mūsų išlaidas ją pristatant, kelionės išlaidas ir t.t. Kol kas investicijos gerokai viršija gautas pajamas.
 
A. N.: Šį klausimą keliu todėl, kad dabartiniai Lietuvos kultūros politikai vis sako: menas turėtų atsipirkti. Taigi turime kūrinį, garsinantį Lietuvą pačiu aukščiausiu lygiu, bet jis vis tiek negali atsipirkti. Turbūt negalima įprastais rinkos dėsniais grįsti tokių knygų leidybos?
G. Č.: Aš pasidžiaugčiau ne tiek tuo, kad knyga turės komercinę sėkmę, bet kad ji tapo geidžiama knygynuose, gauna pagarbią vietą lentynoje, kur ją randa fotografijos kritikai, fotografai, o ar paskui įsigys, ar ne – tai kitas klausimas, ir gal net ne esminis. Bet svarbu tai, kad ji jau yra pageidaujama, nes toli gražu ne kiekvienas knygynas nori paimti naujai išleistą knygą ir ją reprezentuoti. Įsivaizduokime – Lietuva yra maža šalis, nors čia išleidžiama išskirtinai daug knygų, bet kiek pasaulyje kiekvienais metais išleidžiama naujų knygų? Knygynai labai griežtai atsirenka, tad gerai, kad laimėjimas Arlyje atveria vietą lentynoje lietuviškiems fotoalbumams.
I. M.-S.: Bet svarbiausia, kad taip žmonės atranda patį Luckų. Pirmiausia – knyga, bet jos sukeltas susidomėjimas galbūt realizuosis kokia nors paroda ar kitais projektais, ir tai labai gerai.
 
A. N.: Dabar, kaip suprantu, Vito Luckaus kūrybą propaguos ir naujai įsteigtas fotografijos centras jo vardu. Kokia knygos laimėjimo reikšmė fotografijos centrui?
I. M.-S.: Toks tarptautinis pripažinimas, tai, kad Vito Luckaus vardas tampa žmonėms jau kažkur girdėtas ir ima kažką reikšti, be abejo, itin dėkingas dar tik pradedančiam veiklą centrui. Tačiau paties Luckaus kūrybos sklaida bus tik viena iš centro veiklų, nors ir labai svarbi. Fotografijos centras sieks giliau žvelgti į Lietuvos fotografijoje vykusius ir vykstančius procesus, gyvai į juos reaguoti, aktualizuoti, gal net duoti impulsą naujiems, kels poleminius klausimus. Kitaip tariant, bandys eiti ne tik į plotį, bet ir į gylį.
 
A. N.: Tokio fotografijos centro įkūrimas – sena mūsų svajonė. Džiaugiuosi, kad būtent tu, Ieva, formuosi jo veiklą, nes turi vertingos patirties. Man atrodo svarbu, kad institucijoms imtų vadovauti šiuolaikinį tarptautinį kontekstą pažįstantys, jame sugebantys veikti žmonės. Kad jūs kaip tik tokie ir esate, rodo net du reikšmingi apdovanojimai, per pastaruosius dvejus metus tekę Kauno fotografijos galerijos leidiniams. Daug kam turbūt kyla klausimas: kaip jums tai pavyksta?
G. Č.: Mes neturim jokių paslapčių, Agne.
I. M.-S.: Darome tai, kuo labiausiai tikime.
G. Č.: Viskuo dalinamės ir, atrodo, apie viską informuojame. Tikriausiai lemia mūsų kolektyvo – kiekvieno asmeniškai – tikėjimas tuo, ką darome, daugiau negu šimtaprocentinis atsidavimas idėjai, kuri rūpi labiau, negu galėtum tikėtis. Kiek mums tai yra svarbu, turėtų rodyti net kūno kalba – už tai dėkoju visiems, kurie yra šalia.
 
A. N.: Kiek jūsų yra?
G. Č.: Dirbame keturiese (be mudviejų, dar yra Donatas Stankevičius ir Viktorija Mašanauskaitė), be to, yra finansininkė Virginija Požerskienė ir galerijos prižiūrėtoja Galina Deliusina.
 
A. N.: Bet jeigu Ieva jau vadovauja Luckaus centrui, tuomet jūsų komanda skyla?
I. M.-S.: Aš po truputį baigiu darbus čia ir netrukus atsidėsiu vien tiktai Luckaus centrui, bet tikiuosi, kad bendri projektai tęsis, nes tikslai nesikeičia. Darbas Kauno galerijoje buvo įspūdingiausi metai – turiu geriausią pavyzdį ir profesionalumo, ir žmogiškumo požiūriu. Taip pat – ir bendradarbiavimo su kitomis institucijomis patirtį, suvokimą, kad reikia nebijoti stiprių partnerių, bet su jais vienytis ir tik tada gali kažkas įvykti – kaip Luckaus knygos atveju įvyko bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi. Tai esminis dalykas – burti pajėgius žmones, institucijas siekiant maksimaliai gero rezultato.

G. Č.: O aš dar norėčiau priminti gražią Candrowicziaus mintį – kas būtų buvę, jeigu nebūtų muziejų, galerijų, festivalių, tos komunikacijos, kuri ir išgarsino nemažai fotografų. Gali būti, kad nebūtumėme žinoję net ir tų didžiųjų vardų: Cartier-Bressono, Sindy Sherman, Nan Goldin ar kitų. Jeigu, pavyzdžiui, Antanas Sukus būtų visa tai turėjęs 7–8-ąjį dešimtmečiais, neabejoju, kad jis būtų ne mažiau svarbus už paminėtas pavardes. Taip pat yra su daugeliu garsių Lietuvos vardų, kurie tik dabar pastebimi, atrandami. Istorija kartkartėmis perrašoma, įterpiami nauji vardai. Bet tai vyksta lėtai ir procesas nėra lengvas. Manau, mūsų fotografų laimėjimai rodo, jog galų gale prie šių komunikacijos įrankių priartėjo ir Lietuvos fotografijos laukas. Tikimės, kad tokiu būdu galime pranešti apie čia kuriančius svarbius menininkus. 

Ieva Meilutė-Svinkūnienė ir Gintaras Česonis Arlio antikiniame teatre atsiima apdovanojimą už Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudarytą monografiją „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.
Ieva Meilutė-Svinkūnienė ir Gintaras Česonis Arlio antikiniame teatre atsiima apdovanojimą už Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudarytą monografiją „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.
Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudaryta monografija „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“ – tarptautinio festivalio „Arlio susitikimai“ laureatė istorinės knygos kategorijoje. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.
Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudaryta monografija „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“ – tarptautinio festivalio „Arlio susitikimai“ laureatė istorinės knygos kategorijoje. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.
Tarptautinio festivalio „Arlio susitikimai“ prizams nominuotų knygų ekspozicija. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.
Tarptautinio festivalio „Arlio susitikimai“ prizams nominuotų knygų ekspozicija. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.
Gyčio Skudžinsko „Albumas“ („Nerutina“, 2014), nominuotas tarptautinio festivalio „Arlio susitikimai“ prizui autorinės knygos kategorijoje. 2015 m.
Gyčio Skudžinsko „Albumas“ („Nerutina“, 2014), nominuotas tarptautinio festivalio „Arlio susitikimai“ prizui autorinės knygos kategorijoje. 2015 m.