Vilniaus fortepijono muzikos festivalio „Tandemai“ lapkričio 21 d. koncerte skambėjo simfoninė muzika. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) dirigavo Robertas Šervenikas. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo šviesi, optimistiška, džiugesio kupina programa: Sergejaus Prokofjevo „Klasikinė simfonija“ D-dur, op. 25, ir Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui, kuriame solo skambino „Grau Schumacher Piano Duo“ iš Vokietijos – Andreas Grau ir Götzas Schumacheris. Šio dueto repertuare – įvairių epochų muzika dviem fortepijonams, nemažai naujausių opusų, o diskografijoje – garso įrašai nuo Bacho iki šiuolaikinės muzikos. Pianistai už juos yra gavę keletą garbingų apdovanojimų.
Sklandžiai, grakščiai, skaidriai, stilingai traktuojamos Prokofjevo „Klasikinės simfonijos“ grožį kiek gadino kartkartėmis pasitaikantys neidealiai atskirų instrumentų intonuojami garsai. Sužavėjo pianistų dueto ir orkestro atliekama prancūzų kompozitoriaus, „Šešeto grupės“ atstovo Poulenco trijų dalių Koncerto muzika: smagiai nuteikianti kraštinėse dalyse, o II dalyje Larghetto – plastiška, kiek jausminga, tarsi aromatizuota. Panašiai nuskambėjo ir dueto bisui paskambinta Dariuso Milhaud siuitos dviem fortepijonams „Scaramouche“ lėtoji dalis.
Carlo Nielseno Simfonija Nr. 5, op. 50, kuria pažymėtas šio danų kompozitoriaus gimimo 150-metis, tapo kontrastu panašaus laikotarpio autorių muzikai. Solidi, išplėtota 2 dalių simfonija, kurios rašymui, pasak autoriaus, netiesioginę įtaką darė ir siaubingi Pirmojo pasaulinio karo įvykiai („nė vienas iš mūsų nebesame tokie, kokie buvome iki karo“), skambėjo dramatiškai, kai kuriuose epizoduose net grėsmingai. Įtemptą, jausmų gilumu persmelktą muziką keitė kontrastinga, švelni, graži, gėrį teigianti garsų tėkmė. Maestro Robertas Šervenikas užtikrintai, įtaigiai kvietė klausytojus atidžiai sekti šią „tamsos ir šviesos priešpriešą, blogio ir gėrio kovą“, kaip šią simfoniją apibūdino pats Nielsenas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Visada kyla klausimas, kaip papasakoti istoriją, kad ji būtų įdomi, įtraukianti, paveiki. Šis klausimas tampa ypač aktualus dar mokykloje, kai nuobodžiose istorijos pamokose sausai mokomasi: karas – data, maras – data, asmenybė – data. Šį sezoną viena iš Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerų pasiūlė kitokį, įdomesnį istorijos pasakojimo būdą. Latvių režisierius (Valters Silis), dramaturgas (Jānis Balodis) ir scenografas (Uģis Bērziņš), pasitelkę kauniečių aktorių trupę, pabandė papasakoti žmogaus istoriją. Žmogaus, kuris, regis, niekuo neišsiskiria iš kitų, bet jo likimas pasuko netikėta linkme ir taip jį išskyrė, lyg herojų, iš aplinkinių.
![]() | ![]() | ![]() |
Teatrui pabandžius priversti žiūrovus blogio šaknų ieškoti savyje ir pasirinkti poziciją, kaip geriau priešintis karui – ginklu ar visišku atsiribojimu, vykstant diskusijoms apie (est)etiką ir teatro paskirtį, šį rudenį parodyti du spektakliai, primenantys Oriento (Rytų) ir Okcidento (Vakarų) skirtis ir kad Okcidentas vis dar yra pranašesnis. Mes, pavyzdžiui, gebame per porą mėnesių perprasti vedų tekstus ar sufizmu paremtą XII a. poeziją. Ir ne tik perprasti, bet ir sukurti transcendentinius ar giliai filosofinius spektaklius.
Rugsėjo pradžioje Vilniuje vyko Vedų kultūros festivalis, kuriame, kaip teigė patys kūrėjai, parodytas pirmasis Lietuvoje (o gal ir apskritai profesionaliojo teatro istorijoje) transcendentinis spektaklis „Karaliaus Purandženos istorija arba sielos kelionė per materialų pasaulį“. Čia kiek daugiau nei mėnesį repetavę aktoriai, skaitydami ir stilizuotai vaidindami bei šokdami, papasakojo istoriją apie karalių Purandženą, besimėgavusį maloniu gyvenimu su gražuole žmona, nugalėtą, reinkarnavusį į moterį ir galiausiai supratusį, koks turi būti gyvenimo tikslas. Šis pasakojimas yra alegorija apie senėjimą ir dvasinių vertybių svarbą. Neilgas spektaklis, žvelgiant iš patogios kėdės salėje, atrodė taip pat, kaip ir šis siužeto atpasakojimas – supaprastintas. Deja, juo buvo siekta ne tik perteikti dvasinį turinį, bet ir apsimesti profesionaliu teatru. Tačiau spektaklyje vaidinę profesionalūs aktoriai (Valda Bičkutė, Emilija Latėnaitė, Rytis Saladžius ir kiti) negalėjo pasiūlyti profesionalaus atlikimo režisieriaus Egidijaus Bako pasirinktai tradicinio teatro ir šokio estetikai. Tad dvasingos istorijos, neadekvataus atlikimo, milžiniškos salės ir scenos pakylos bei ganėtinai varganų dekoracijų derinys ne tik liko toli nuo profesionalaus teatro, bet nieko įkvepiančio nepapasakojo ir apie vedų kultūrą. Negelbėjo čia nei muzika, nei prieš spektaklį atidengta savotiška šventykla, traukusi dėmesį daugybe degančių žvakių.
![]() |
Naujausias Kristinos Inčiūraitės projektas „Šešėlio aidas“, įkvėptas menininkės 2015 m. vasaros rezidencijos Kinijoje, lapkričio 4–8 d. buvo pristatytas LTMKS parodų erdvėje „Malonioji 6“. Ko gero, paroda veikė per trumpai, kad ją būtų spėjusios pamatyti minios. Kartu ji verta aptarimo, nors ir pasibaigusi, nes audrina vaizduotę, ilgam pasėja nerimą ir daugybę klausimų. Be to, dar ir savitai „sukryžmina“ Vakarų mąstymą su rytietiškuoju, piešia aktualius ateities scenarijus.
Nedidelėje ekspozicijoje žiūrovus tąkart pasitiko keli filmuoti pasakojimai, objektai iš džiovintų moliūgų ir ryžių popieriaus, subtilūs piešiniai – atspaudai tušu, nespalvota fotografija. Ant stalo buvo pažerta krūvelė miniatiūrinių, kone nago dydžio indelių. Užčiuopti skirtingus vaizdus ir daiktus siejančią giją tapo paprasčiau išgirdus autorės komentarą – ji vyko tyrinėti šiuolaikinės Kinijos architektūros procesų ir pamatė šią šalį kaip vientisą, neaprėpiamą statybų aikštelę, kurioje statybų bumas yra pasiekęs neįtikėtiną mastą. Tačiau vietoje kiniškos distopijos arba destruktyviosios utopijos versijos parodoje Inčiūraitė pateikė kur kas platesnį pasakojimą, nes „užsikabino“ už vieno didžiulio, galingo kinų kultūros ir kasdienybės herojaus. Ne, tai ne koks Mao ar kitas dinastinis vadukas, kaip galėtume spėti... Ir net ne Laodzi, Konfucijus ar Buda (komunistinėje Kinijoje budistiniai, konfucianistiniai bei daoistiniai įsitikinimai tarpsta greta valstybinės „religijos“), o mažytis neišvaizdus vabzdys, skleidžiantis malonų, raminantį garsą. Kaip žinia, svirpdamas arba čirkšdamas patelę vilioja svirplio patinėlis. Šį sudėtingą garsą vabzdys išgauna trindamas vieno sparno aštraus krašto dantukus į šiurkštų gremžtuką ant kito sparno. Svirpliai jau tūkstantmečius tarnauja kinams kaip raminanti „muzika“, mini grotuvas, kurio gali klausytis miegamajame ar visur nešiotis su savimi. Kiniška vabzdžių „industrija“ nukreipta ne tik į juslinį malonumą. Energingumą ir ištvermę demonstruojantys svirpliai tampa kovotojais – vabzdžių kovos Kinijoje nuo seno yra mėgstama tradicinė vyrų pramoga. Ir viskas, kas susiję su svirpliais bei jų laikymu namuose, pasirodo, yra sudėtinga ir įvairialypė „pramonė“ – įvairiausių tipų, formų „nameliai“, pintinėlės, kuriuose vabalėlis gyvena, indeliai, iš kurių jis maitinamas, ir t.t.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Žiūrėti filmą per kurią nors lietuvišką televiziją kartais nemenkas išbandymas: įgarsintojai jaučiasi geresniais aktoriais už kino žvaigždes, vertimas primityvus, o pirmoji reklaminė pauzė prasideda po keliolikos minučių ir visos jos trunka ilgai – gali net pamiršti, apie ką filmas. Anonsai ir reklamos taip pat kelia alergiją. Kažkodėl televizininkai mano, kad jų garsintojai, kad ir ką reklamuotų – klasikinės muzikos atlikėją ar naujus bulvių traškučius, visi kaip vienas turi rėkti, staugti, putoti, tarsi jiems į intymias vietas kąstų nuodingos gyvatės. Tie specifiški garsai mane nuo televizijos atgraso labiausiai. Bet šią savaitę teks pasiimti ausų kištukus, nes žiūrėti bus ką.
Ridley Scottas 2007 m. filme „Amerikos gangsteris“ (LRT, 10 d. 21.30) atsigręžė į laikus, kai nusikalstamumo „verslą“ po truputį perėmė JAV juodaodžiai. Pagrindiniai filmo personažai – juodaodis gangsteris, nusprendęs sukurti savo narkotikų imperiją, Frenkas Lukas (Denzel Washington) ir jo pėdomis sekąs doras policininkas Ričis Robertsas (Russell Crowe). Kasdien milijonus uždirbantis Lukas tampa Harlemo dievuku. Scottui įdomūs vienas kitą idealiai papildantys protagonistai, bet jam svarbu ir ironiškai pasvarstyti, kaip transformuojasi populiarūs mitai, nes gangsteris įkūnija self made man ir laisvosios rinkos idėją, o doro Robertso nekenčia net jo kolegos. (Beje, abu prototipai konsultavo filmo kūrėjus.) Tokį kiną malonu žiūrėti, nes jame daug postmodernistinių ir sinefiliškų aliuzijų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šį penktadienį „Skalvijoje“ prasideda ir iki gruodžio 12 d. vyks ankstyvųjų Romano Polanskio filmų retrospektyva. Jos programoje – Lodzės kino mokykloje sukurti būsimo režisieriaus etiudai, pirmasis pilnametražis „Oskarui“ nominuotas filmas „Peilis vandenyje“, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV kurti Polanskio filmai. Ne vienas šių filmų, tarp jų „Akligatvis“, „Rozmari kūdikis“, „Kinų kvartalas“, paskatino kiną keistis. Tarp jų Lietuvoje iki šiol nežinomas režisieriaus filmas „Nuomininkas“ (1976), kuriame Polanskis suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.
Pagal siurrealistinį Roland’o Toporo (1938–1997) romaną „Chimeriškas nuomininkas“ („Le Locataire chimérique“, 1964) sukurtas filmas aktualus iki šiol, nes tai „kito“, „svetimo“ istorija. Toporas, kaip ir Polanskis, buvo žydų imigrantų iš Lenkijos sūnus, gimęs Paryžiuje, tik jo tėvas buvo garsus skulptorius ir jis buvo penkeriais metais jaunesnis už režisierių. Toporas mokėsi garsiojoje Nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole des Beaux-Arts) Paryžiuje, dirbo knygų iliustruotoju, karikatūristu ir scenografu, rašė pjeses ir dainas, vaidino, režisavo. Įkvėptas Antonino Artaud Žiaurumo teatro, kartu su Fernando Arrabaliu ir Alejandro Jodorowsky 1962 m. Toporas įkūrė „Panikos judėjimą“ (Mouvement panique).
„Nuomininko“ scenarijaus bendraautoris – Gérard’as Brachas, su kuriuo Polanskis kartu kūrė „Pasibjaurėjimo“ scenarijų. Autobiografinėje knygoje „Roman by Polanski“, Polanskis rašė: „Nuomininką“ nufilmavau greičiausiai: nuo tos akimirkos, kai paėmiau į rankas romaną, iki premjeros praėjo vos aštuoni mėnesiai.“
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Būkime atviri – esama tokių veiklos sričių, kurios yra įdomios tik jas puoselėjantiems profesionalams. Geriausiu pavyzdžiu visuomet pateikčiau akademinę muziką. Pats nesidomiu jos aktualijomis, nesigilinu į šios veiklos pasiekimus ir atradimus, todėl natūraliai žiovauju priverstinio (paprastai pats save ir priverčiu) sėdėjimo koncerte metu.
Dailėje tokia sritimi galėtų būti grafinis dizainas. Nieko nuostabaus – dėl savo taikomojo pobūdžio ši specialybė iš dalies apsiriboja ją puoselėjančiųjų dėmesiu. Nes publikai aktualesnis yra rezultatas ir jo teikiami pranešimai. Kaip antai, galbūt daug kas turi savo nuomonę apie logotipą ir firminį stilių, plakatą ir knygą („tas gražus, o šis – nelabai“) – kaip jie apipavidalinti ir panašiai, bet tik retas (kalbame apie profanus) papildomai domėsis meninių ar juo labiau techninių priemonių problematika. Šis fenomenas kažkuo primena alcheminį procesą – daug kas nori aukso, tačiau tik retas ryžtasi jį pagaminti iš kokios nors kitokios medžiagos.
Būtent apie tai mąsčiau vaikščiodamas po antrame „Titaniko“ aukšte esančią salę su ją okupavusia tęstine (ir iš tiesų keliaujančia bent po ekspozicines erdves) paroda „Keliaujančios raidės ’15: ryt–vakar“. Paroda tėra tik nedidelė ledkalnio viršūnė, kur kas platesnės VDA Grafinio dizaino katedros iniciatyvos dalis. Visas sumanymas yra apėmęs „intensyvios tipografijos savaitės – ITS“ programą, kurios metu vyko įvairaus pobūdžio tarptautiniai renginiai: kūrybinių dirbtuvių ciklas, mokslinių-meninių tyrimų konferencija, galop – intensyvus savo amato žinovų bendravimas. O jų šį kartą buvo daug ir ne bet kokių: „Keliaujančių raidžių“ spiritus movens – kuratorės Aušros Lisauskienės teigimu – „tai pasaulinio lygio žvaigždės“, tokie kaip Patrickas Pleutinas ar Jeanas-Baptiste’as Levée iš Prancūzijos, kinų grafinio dizaino meistras Xia Jongas, estas Ivaras Sakkas ar Marianas Oslislo iš Lenkijos. Tokio plataus spektro (tiek geografine, tiek savo interesų lauku) dalyvių pakvietimas ir dalyvavimas aiškiai lėmė ir projekto paantraštę: ryt-vakar. Lietuvių kalboje (o grafinio dizaino, tipografikos bei kaligrafijos žinovai su komunikacija ar lingvistika visuomet turi tiesioginį ryšį) šios dvi sąvokos ženklina ne tik skirtingą paros metą, bet ir priešingas geografines šalis. Čia ir slypi visas „Keliaujančių raidžių“ vertingumas.
![]() | |||||
![]() | ![]() | ![]() | |||
Ką daryti, kai domėjimasis bado meistrais – suprask, menininkais – smarkiai smunka, o „rengti tokius savos režisūros spektaklius“ neapsimoka, – svarsto Francas Kafka savo novelėje „Bado meistras“, kurią Lietuvoje dar gūdžiame sovietmetyje (1965) išspausdino „Literatūra ir menas“, pristatydamas šį kūrinį kaip socialistinio realizmo kanonus atitinkantį meno pavyzdį. Anot literatūrologų, novelėje tvyranti beviltiškumo, nuolatinės frustracijos nuotaika buvo suvokiama ne tiek ideologiškai, kaip galima buvo tikėtis, o kaip atliepianti tuo metu gyvenusių menininkų jausenas, būsenas, poreikius – badas buvo suprantamas ne kaip socialinis, o veikiau kaip idealizuotos tikrovės troškimą slepiantis metafizinis / metaforinis reiškinys. Eimuntas Nekrošius, perkėlęs „Bado meistrą“ į kamerinę „Meno forto“ sceną, savo naujuoju spektakliu tarsi antrina Kafkai: šiandien, kai kalbėti galima laisvai ir atvirai, tai visiškai neįmanoma – „tai buvo kiti laikai“.
Kitais laikais dvelkia ir visas spektaklis, sustingęs praeities formose, tarsi svetimkūnis judriame šiuolaikinio teatro peizaže, pasiklydęs tarp ankstyvųjų režisieriaus darbų – „Kvadrato“ ir „Pirosmani, Pirosmani“ – asketiškumo. Kuo paaiškinti tokį Nekrošiaus posūkį atgal į praeitį? Norėtųsi manyti, jog kartu su Kafkos kūrinyje užkoduotomis menininko atsidavimo, perfekcionizmo, garbės troškimo, nepatenkintos tuštybės temomis režisierius reflektuoja ir savąjį atsiskyrimą nuo šiuolaikinio meno, o tiksliau – jo kūryboje taip ir neįvykusias esamo laiko reprezentacijas, neišpildytą aktualumo ir efektingumo reikalavimą, pelniusį šlovę ne vienam menininkui. Nekrošiaus teatro savitumas, politinių virsmų dešimtmečiais žavėjęs ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publiką, reiškėsi, viena vertus, nusišalinimu nuo socialinių klausimų lauko ir sunkiai suvokiamų, neapčiuopiamų, tačiau nujaučiamų žmogaus dvasios būsenų vaizdavimu, kita vertus, metaforinės raiškos iškėlimu ir gilinimusi į pačią teatro prigimtį, ieškant laikui nepavaldžių archajinių formų, įvaizdžių, kuriant tik teatro priemonėmis išgaunamą autonomišką sceninę realybę ir transcendenciją.
![]() | ![]() | ![]() |
Įsivaizduokime, kad dangų nušvietė paslaptinga kometa ir visi, regėję šį neįprastą įvykį, apako. Prieš tai egzistavęs pasaulis akimirksniu sugriuvo, vertybės apsivertė aukštyn kojom, veikusios taisyklės nustojo galioti. Mistinės katastrofos ištiktame pasaulyje esame priversti prisitaikyti ir išmokti gyventi pagal naujus principus. Veiksmus atlikti grupelėmis, niveliuotis, būti priklausomi vieni nuo kitų ir nuo to vienintelio šiaudo, į kurį esame stipriai įsikibę, kad nepamestume judėjimo ašies, tarsi kokioje Nyderlandų menininko Pieterio Bruegelio Vyresniojo drobėje „Aklasis veda akluosius“.
Kurį laiką patyrinėjus grafikės Gretos Grendaitės ir skulptoriaus Tomo Vosyliaus kūrinius parodoje „NePriSiTaikymai arba Kai kiekvienas žino geriausiai“, prieš akis iškyla postapokaliptinio Johno Wyndhamo romano „Trifidų dienos“ užuomazgos scena. Ne tik dėl menininkų subtilaus koketavimo su pasaulio pabaigos įvaizdžiais, bet ir dėl prisilietimo prie šių laikų socialiniame gyvenime aktualių galios primetimo, susvetimėjimo, nužmogėjimo, vartotojiškumo problemų.
Ne viename Grendaitės kūrinyje šmėstelintys šešėliai man primena trifidus: vaikščiojančius, mirtinu geluonimi besispjaudančius ir mėsą ryjančius augalus. Nors jų niekada pavaizduotų nemačiau, net nesapnavau... Tačiau fotografiniu žvilgsniu stebėdama šviesos srauto suformuotus siluetus menininkė pieštuku, parkeriu ir kitokiais rašikliais tarsi suteikia kontūrus šiems fantastiškiems plėšrūnams.
![]() | ![]() |
Steveno Spielbergo filmo „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“, JAV, Vokietija, 2015) pagrindas – garsi Šaltojo karo istorija, kai JAV ir Sovietų Sąjunga pirmąkart apsikeitė šnipais: JAV sugautas ir nuteistas Rudolfas Abelis buvo iškeistas į virš Uralo numušto žvalgybinio lėktuvo pilotą Francisą G. Powersą. Apsikeitimas vyko Berlyne, ant Rytų ir Vakarų dalis jungusio Genikės tilto. Šis apsikeitimas laikomas Abelio advokato Jameso B. Donovano nuopelnu. Be abejo, filme teko atsisakyti ne vienos istorinės detalės, kai ką pakeisti (pavyzdžiui, Berlyno siena čia statoma žiemą, nors iš tikrųjų tai vyko vasarą), kai ką supaprastinti, bet Šaltojo karo atmosfera filme perteikta gana tiksliai.
Scenarijų parašė broliai Coenai, tik specifišką jų intonaciją, matyt, nuslopino režisierius, kuriam visada arčiau prie širdies buvo ne ironija, o patosas. Tačiau lemtingiausias, man regis, buvo pagrindinio herojaus pasirinkimas. Juo tapo ne šnipas ir ne lakūnas, o advokatas Donovanas (Tom Hanks). Tai leido režisieriui išvengti bet kokių dviprasmybių ir nuosekliai kurti dar vieną filmą apie amerikietiškas vertybes.
Veiksmas prasideda 1957-aisiais, kai Niujorko advokatui ir draudimo bylų specialistui Džeimsui Donovanui pasiūloma ginti rusų šnipą Rudolfą Abelį (Mark Rylance). Teismas turi įrodyti JAV teisingumo pranašumus, bet nuoširdžiai savo darbą dirbantis Donovanas sulaukia visuotinio pasmerkimo, nes gina rusų šnipą, esą vertą tik mirties bausmės.
![]() | ![]() | ![]() |