7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kai niekas nesikeičia

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 42 (1148), 2015-11-27
Kinas
„Okupuoti“
„Okupuoti“

Sekmadienio vakarą (29 d. 21 val.) BTV pradeda serialą, kuris dar nerodytas sukėlė tarptautinį skandalą ir papiktino Maskvą. Tai brangiausias visų laikų norvegų serialas „Okupuoti“, jame Europos Sąjungos prašymu Rusija okupuoja Norvegiją. Serialo idėja 2008-aisiais, dar gerokai prieš Rusijai aneksuojant Krymą, kilo populiariam detektyvų rašytojui Jo Nesbø.

Kodėl seriale ES nusprendžia, kad būtina įsikišti į Norvegijos gyvenimą? Ten į valdžią ateina radikalūs ekologai, kurie dėl klimato krizės uždaro naftos ir dujų gavybą. Tarptautinės bendruomenės vardu kalbanti ES nori, kad rusai vėl pradėtų išteklių gavybą. Norvegija iš tikrųjų yra viena iš trijų didžiausių Europos naftos ir dujų tiekėjų, tad toks scenarijus neatrodo fantastiškas. Okupacija vyksta gana sklandžiai: karas nekyla, norvegai išsaugo savo turtus ir gyvenimo būdą, nesikėsinama į asmeninę piliečių laisvę. Tačiau mėnuo po mėnesio situacija vis dėlto keičiasi. Detektyvinė „Okupuotų“ intriga intensyvėja, tarp filmo veikėjų atsiranda čečėnų teroristas ir pogrindžio kovotojų už šalies laisvę, valdančioji partija byra, o atpirkimo ožiu turi tapti premjeras, nors šalyje daugėja užsimaskavusių Rusijos specialiųjų tarnybų smogikų... Intriga supinta įdomiai, skirtingų socialinių grupių personažai padeda kurti įtikinamą šalies portretą. Rusijos pasiuntinę Iriną Sidorovą seriale suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė. Iš jos herojės lūpų kartais nuskamba frazės, primenančios nesenus Sergejaus Lavrovo ar Vladimiro Putino pasisakymus. Interviu rusų dienraščiui aktorė sakė, kad filmuodamasi taip ir nesužinojo, kuo baigsis serialas, kas yra gerieji, o kas blogieji personažai.

Viename interviu Nesbø aiškino: „Skandinavijos problema ta, kad tam tikri dalykai mums atrodo akivaizdūs. Pasimokykime iš kitų šalių. Kad ir iš Jugoslavijos. XX a. 10-ajame dešimtmetyje tai buvo demokratiška šalis, einanti savo keliu, bet vos per 6 mėnesius Slobodanas Miloševičius atvedė ją į pilietinį karą.“

Regis, Nesbø labiausiai rūpėjo klausimas, ar jo tėvynainiai panašiomis aplinkybėmis pradėtų priešintis. Pagrindinė serialo tema – kaip lengvai „lūžta“ demokratija, susidūrusi su nedemokratine sistema. Ji atskleidžiama keliais lygmenimis – nuo premjero iki restorano savininko. Beveik kiekvienam serialo herojui iškyla „baziniai“ klausimai: ar valdžia gali apgaudinėti tautą, ar ji gali paklusti prievartai, ar galima atsisakyti spaudos laisvės vardan kovos su terorizmu, ar galima bendradarbiauti su okupantais, ar pateisinama prievarta prieš juos?

Panašūs klausimai, matyt, kilo ir Micheliui Houellebecqui. Jo knygos „Pasidavimas“, išvada niūri: Prancūzijoje valdžią perima musulmonų partija, bet tai nesukelia jokio šoko. Viskas keičiasi, bet žmonės to lyg ir nepastebi, nes gatvėse ramu, o nusikalstamumas sumažėjo. Huellebecqas rodo, kaip lengva „nupirkti“ intelektualus, kuriems turėtų pirmiausia rūpėti šalies likimas. Vis dėlto įdomu, ar serialas sukels pas mus nors kokį atgarsį, juolab kad jį rodo komercinė televizija, kuri tikrai nesiskelbia užsiimanti švietėjiška ar panašia veikla.

LRT (gruodžio 3 d. 21.30) rodys Michaelo Manno filmą „Visuomenės priešas“ (2009) apie 4-ojo dešimtmečio bankų plėšiką Johną Dillingerį (Johnny Depp). Jo nusikaltimai tapo iššūkiu Amerikai, bet kartu paskatino įkurti Federalinį tyrimų biurą. Ši idėja šovė į galvą Johnui Edgarui Hooveriui, pavertusiam Dillingerį pavojingiausiu šalies priešu.

„Visuomenės priešas“ – bandymas prikelti dešimtmetį, kuriame galutinai įsitvirtino dvi iki šiol populiarios mitologijos: kino žvaigždžių ir nusikaltėlių. Spauda sukūrė E.J. Hooverio ir FTB, paskelbusių karą Amerikos nusikaltėliams, mitą. Viena jo sudedamųjų dalių tapo Dillingerio, paskelbto „Visuomenės priešu nr.1“, gaudynės. Po kelerių metų Holivude ėmė rastis naujas žanras – filmai apie gangsterius. Šio žanro nostalgija persmelkia Manno filmą.

Man nostalgiją žadina kitas šios savaitės filmas – 1987 m. Alano Parkerio sukurta „Angelo širdis“ (TV3, 29 d. 00.10). Pamenu, man tai buvo pirmas pamatytas postmodernistinis filmas ir pirmas filmas su „Dolby Stereo“ garsu, todėl įspūdžiai liko stiprūs. Parkeris sujungė film noir ir siaubo filmą, kad perkeltų į ekraną Williamo Hjortsbergo romaną apie privatų Niujorko detektyvą Haroldą Angelą (Mickey Rourke), kuris 1955 m. gauna neįprastą užduotį. Paslaptingasis Lui Ciferis (jį suvaidino Robertas De Niro, bet vaidmuo buvo parašytas Marlonui Brando) liepia rasti skolininką – kadaise garsų dainininką Džonį Favoritą. Detektyvas greit pasigaili apsiėmęs: žmonės, kurie gali nors kažką žinoti apie Favoritą, miršta siaubingomis aplinkybėmis.

„Angelo širdis“, tikiuosi, sužavės niūria atmosfera, nuostabiais bliuzais, aukštos klasės aktoryste, bet pirmiausia – scenarijuje slypinčiomis užuominomis, kurias įdomu lukštenti vieną po kitos. Juk lukštenimas buvo mėgstamas mūsų protėvių užsiėmimas ilgais žiemos vakarais.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„Okupuoti“
„Okupuoti“
„Visuomenės priešas“
„Visuomenės priešas“
„Angelo širdis“
„Angelo širdis“