Nostalgija, arba balansavimas ant ribos

Pamačius, kaip aktyviai valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) viešojoje erdvėje pristato savo programą „Naujieji Vilniaus veidai“, buvo nepaprastai įdomu sužinoti, kas laukia puikios viešųjų ryšių akcijos finišo tiesiojoje. Akį traukiantis įvaizdis, intensyvi raiška socialiniuose tinkluose, internetinėje spaudoje, spaudos konferencija ir net nufilmuotas vaizdo klipas – reklamai skirta tiek dėmesio, kiek retam profesionaliosios muzikos koncertui Lietuvoje. Kažkur šios informacijos gilumoje dar buvo galima rasti žinią, kad koncertas skirtas Pasaulinei kultūros dienai. Meninei produkcijai taip pat rengtasi iš peties – koncertas turėjo ir savo kostiumų dailininkę, ir Vilniaus kolegijos šukuosenų ir įvaizdžio dizaino studentų komandą, pasirūpinusią grimu, ir režisierių Ričardą Matačių.

Sulaukėme gana įdomaus renginio (ir reginio), kuris vis dėlto kiek peržengė kičo ribą. Režisūros požiūriu labiausiai užkliuvo epizodas, kai choro kamerinei grupei (vadovas Marius Turlajus) atliekant kūrinį „Now we are free“ iš garsaus Holivudo filmo „Gladiatorius“, likę choro vyrai buvo priversti užsidėti romėnų karių šalmus. Šis režisūrinis etiudas smarkiai pagadino kūrinį, kuris iš esmės ausiai buvo malonus, ypač dėl Ievos Skorubskaitės puikiai atliktos, išraiškingos solo partijos. Klausimų kėlė ir choro kostiumai – jei jau stengiamasi, būtų galima pasistengti iki galo. Bet apie viską nuo pradžių.

Programos „Naujieji Vilniaus veidai“ kūriniai maloniai dvelkė nostalgija, nes skambėjo daug lietuviškos estrados klasikos kūrinių, kuriuos išgirsti visuomet malonu. Su tokiomis dainomis kaip Teisučio Makačino „Vėjas man pasakė“, Benjamino Gorbulskio „Mėlynos gatvelės“, „Rytas be šešėlio“, „Sninga“, „Senos gatvelės“, Gintauto Litinsko „Spindulys“ ar Miko Vaitkevičiaus „Senieji Vilniaus stogai“ užaugo kelios kartos. Ne mažiau įdomios ir puikiai žinomos užsienio autorių dainos: grupės „The Eagles“ „Hotel California“, Billy Joelio „River of Dreams“, „One Republic“ „Something I need“. Tarp įdomesnių programos kompozicijų atsidūrė galingai, archajiška dvasia koncertą pradėjęs Giedriaus Svilainio (jam priklauso ir kelių koncerte atliktų kūrinių aranžuotės) „Pūski vėjeli“ bei panašios nuotaikos Felikso Bajoro „Sartų žvejys“. Skambėjo ir dvi bosanovos stiliaus Antônio Carloso Jobimo kompozicijos „One note samba“ ir „Água de beber“. Populiarių dainų mėgėjams duoklė atiduota atlikus grupės „Rebelheart“ kūrinį „Kelias pas tave“. Choras kartu muzikuoti pasikvietė puikių žinomų instrumentalistų kompaniją – džiazo pianistą, LMTA džiazo katedros profesorių Artūrą Anusauską, kontrabosininką Vytį Nivinską bei mušamuosius instrumentus valdžiusį Darių Rudį. Keleto kūrinių vokalines solo partijas atliko žinomas popdainininkas Vladas Kovaliovas. Intensyvi šio atlikėjo ekspresija (kartais net kiek perspausta) ne kartą atpirko pastebimą choristų susikaustymą. Tiesa, keliose vietose atlikėjui nepavyko profesionaliai sudainuoti aukštų natų, pavyzdžiui, atliekant kūrinį „Hotel California“.

Nemažai klausimų kėlė atliktų kūrinių aranžuotės – toli gražu ne visos buvo patrauklios ausiai, ne visos sugebėjo pagauti dainose slypintį charakterį. Ypač užkliuvo vienos gražiausių visų laikų lietuviškų dainų „Vėjas man pasakė“ aranžuotė (jos autorius – daugelį koncerto kūrinių aranžavęs Vitalijus Neugasimovas) – sunki, smarkiai per tranki ir klampinanti. Lengvą, šiltą ir jaukų T. Makačino kūrinį, tiesiog kvepiantį bosanova stiliumi, ji, galima sakyti, sugadino. Šiai dainai taip pat visiškai netiko ir solistės Eglės Čičinskaitės dainavimo maniera, tolima kūrinio charakteriui. Blankiai buvo perteikta ir A. C. Jobimo „Água de beber“ (solo partiją dainavo Liucina Blaževič).

Tarp įtikinamiausiai visomis prasmėmis nuskambėjusių kūrinių išskirčiau choro vyrų atliktą F. Bajoro „Sartų žvejį“, kuris užkrėtė puikia nuotaika ir gyvybinga atlikėjų energija. Charakteringiausiai iš visų neabejotinai atliktas „Spindulys“ – ne be reikalo būtent ši daina pasirinkta ir įrašams bei vaizdo klipui. Nepaisant režisūrinių sprendimų, puikiai nuskambėjo ir M. Vaitkevičiaus „Senieji Vilniaus stogai“. Šis kūrinys būtų puikiai reziumavęs koncertą, nes po jo skambėjusi grupės „One Republic“ daina, nors ir labai stipri, savo tema ne visai tiko koncertui apibendrinti.

Programa „Naujieji Vilniaus veidai“, jeigu su ja bus keliaujama po Lietuvą, tikrai sulauks didelio publikos palaikymo – bent jau vilniečiai ją pasitiko audringai. Apskritai choro idėja taip atgaivinti populiarias dainas, jas dar įvelkant į ryškaus įvaizdžio rūbą, – neabejotinai puiki iniciatyva, tik jos atlikimą dar galima permąstyti. Bet kuriuo atveju, džiugu, kad tiek bendras choro, tiek jo kamerinės grupės skambesys leidžia toliau neabejoti, kad mūsų kolektyvai dainuoja puikiai.