7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Sunki kelionė

Nuo kitų Holokaustą Lietuvoje aptariančių knygų Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji buvo sumanyta ir rašyta kaip bestseleris. Kaip populiarios autorės, gerai išmanančios apie viešuosius ryšius, apeliacija į šiandienos Lietuvos visuomenę, iškeliant jai skaudžiausią ir aktualiausią, nors giliai pasąmonėn nustumtą, istorinės atsakomybės problemą. Autorė nevengia jos suasmeninti (kitaip turbūt ir neįmanoma – tai asmeninės pozicijos, asmeninės atsakomybės klausimas), užaštrina kampus, pasitelkia makabrišką juodąjį humorą, jai nesvetimas tam tikras aplombas ir pranašumo jausmas. Pastarieji dalykai gali erzinti, kita vertus, autorė turi tam pakankamai pagrindo. Visa tai galima vertinti ir kaip papildomą poveikio priemonę taikant į dešimtuką (ar tiesiai į kaktą), ir smūgis tikslą pasiekia.

 

Rūtos Vanagaitės palydovas „kelionėje į tamsumas“ Efraimas Zuroffas, kurį autorė pabrėžtinai tituluoja „priešu“, taip apibūdino dar tik rengiamos knygos ypatumą: „(...) jūs man sakėte, kad Lietuvoje apie Holokaustą beveik viskas parašyta ir beveik niekas neperskaityta. Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji istorikų atskleistą tiesą padarys suprantamą daugeliui žmonių, nes tai bus knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones.“ (p. 283) Vargu ar tokia „vidinė recenzija“ dėtina į patį tekstą, bet ji tiksliai nusako knygos adresatą. R. Vanagaitė kreipiasi į tuos, anot jos, „geruosius lietuvius“, kurių „giminėje niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų“, nei gviešėsi jų turto, kurie gimė po Holokausto, tad neturi ir nenori turėti su juo nieko bendro, tačiau kažkas (žinoma, tie patys žydai) vis bando jiems kažką primesti. Audringa reakcija internete ir jau keturi knygos leidimai rodo, kad ji buvo ir bus perskaityta.

Ieškojimai su daugtaškiais

Antrajame šiuolaikinės elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ koncerte skambėjo specialiai festivaliui sukurti jaunų lietuvių autorių opusai instrumentams ir elektronikai. Koncertas prasidėjo Mariaus Baranausko „Delta Cephei“ violončelei ir tamtamui. Kaip autorius teigia, kūrinyje atsispindi keturnarės žvaigždžių sistemos Cefeidės (Delta Cephei) struktūra: „fizikiniai dydžiai ir vizualinės inspiracijos virsta kūrinio forma, tembrais, ritmais bei kitais garsiniais elementais“. Ši apskaičiuota ir struktūruota kompozicija skambėjo lyg gyvas kosmoso organizmas. Jo klausantis apėmė ramybės ir begalybės pojūtis. Muzika tarsi nukėlė į bekraštę mirgančių žvaigždynų galaktiką. Toks efektas pasiektas autoriui kūrybiškai naudojant išplėstines atlikimo technikas, kurias puikiai perteikė profesionalūs muzikantai – Povilas Jacunskas (violončelė) ir Tomas Kulikauskas (perkusija). Kūrinys prasidėjo atskirais aiškios atakos garsais ir buvo plėtojamas plečiant sonorinį lauką, stiprinant dinamiką, tembriškai keičiant instrumentų skambesį iki ribinių forte, džeržgiančių violončelės perspaudimų. Tamtamas čia traktuojamas kaip savarankiškas instrumentas, galintis išgauti nuo subtilių tylių garsų iki tradicinio garsaus dūžio, kuris, beje, skambėjo tik kartą, kaip kulminacinis taškas. Kompozitoriaus atrasti subtilūs tembriniai deriniai, jų sąlyčio taškai dviem skirtingos prigimties instrumentams suteikė vienybės. Violončelės garsai priminė netoninius tamtamo triukšmus, o šis skirtingu stiprumu liečiamas, mušamas įvairaus kietumo lazdelėmis ar braižomas skambėjo gana tiksliais, beveik užčiuopiamo aukščio garsais. Valdomi tikrų meistrų, violončelė ir tamtamas sudarė darnią visumą. Visas kūrinys aiškiai perteikė akustines paieškas, pasižymėjo sonoristiniu skambesiu, erdviškumu, kurį pastiprino įgarsinimas. Kūrinys „Delta Cephei“ – tai muzika, leidžianti klausytojui panirti į save ir pajusti begalinę visatą, tarsi kosmose mirganti žvaigždė – atsitraukianti ir vėl priartėjanti prie klausytojo. Tai galėtų trukti amžinai, kaip ir žvaigždė „Cefeidė“, tyliai sauganti milijardų metų atmintį.

Panevėžyje – išskirtinė menininko Rimanto Skuodžio paroda

Balandžio 29-ąją dieną, Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaryta menininko Rimanto Skuodžio (1951 – 2015) kūrybos darbų paroda. Čia pristatyti darbai, sukurti per keliolika metų: nuo tradicinių skulptūrų iki ekspresyviosios tapybos.

Garsųjį Scacchi ir Sieferto muzikinį ginčą scenoje padės išspręsti „Canto Fiorito“

Marco Scacchi vardas muzikos istorijoje asocijuojasi ne vien su jo, kaip puikaus XVII a. italų kompozitoriaus, sukurtais kūriniais, bet ir su metų metus trukusia teorinių traktatų „dvikova“, žinoma kaip „Scacchi – Sieferto kontroversija“. Scacchi dirbo kapelmeisteriu Vazų dvare Varšuvoje nuo 1628 m. iki 1649 m. 1643 m. jis parašė traktatą Cribrum musicum, kuriame kaltino vokiečių kilmės muzikantą Paulą Siefertą, taip pat dirbusį vargonininku Vazų dvare, komponavimo taisyklių neišmanymu. Cribrum musicum buvo atsakas į  konfliktą, įvykusį tarp Scacchi ir Sieferto, pastarajam išreiškus nuomonę, kad italų kompozitoriai yra tikri kontrapunkto nemokšos, tesugebantys kurti trivialias komedijas, barzellettas, arietes, bergamaskas ar pasakalijas.  Spėjama, kad Sieferto pasisakymai buvo išprovokuoti pavydo: jis kartu su Scacchi artimu draugu Kasparu Försteriu siekė gauti kapelmeisterio vietą Gdansko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, tačiau vieta atiteko Försteriui, kuriam, beje, Scacchi ir dedikavo savo žymųjį traktatą. Užvirusi kova buvo tokia arši ir aistringa, kad tęsėsi iki pat 1952 m. ir, nepaisant vietomis išties įžeidaus tono,  peraugo į kur kas bendresnius svarstymus, reflektuojančius tiek komponavimo teoriją, tiek to meto muzikinį lauką apskritai. Kontroversija Scacchi tapo akstinu teoriškai suformuluoti savo požiūrį į muziką ir išdėstyti įtakingą stilių klasifikaciją, kuria ilgą laiką rėmėsi vėlesni muzikos teoretikai. Tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, rekonstruojantis mūsų regiono senosios muzikos paveldą, negalėjo apeiti visame pasaulyje žinomo Scacchi ir Sieferto ginčo, nes jo veiksmas vyko būtent mūsų regione – abu muzikantai tarnavo Vazoms. Specialiai II-ajam tarptautiniam Scacchi festivaliui „Canto Fiorito“ parengta programa „Žymioji Scacchi ir Sieferto kontroversija: muzikinės lenktynės“, skambėsianti 2016 m. gegužės 5 d., 19 val., Valdovų rūmuose  –  tai tarsi šios muzikinės-teorinės dvikovos aktualizavimas –  klausytojams bus pristatyti abiejų kompozitorių kūriniai, kad jie patys galėtų pajusti jų skirtumus.

Savojo kelio beieškant

Atrodytų, sunku rasti mažiau šiems laikams tinkantį dramaturgą nei Friedrichas Schilleris su savo moraliniais idealais, istorinėmis temomis, romantiniu polėkiu ir tikroviškumo atmetimu vardan „idealios tiesos“. Tačiau režisūros prerogatyva yra įrodyti priešingai. Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?

Galima numanyti, kad labiausiai režisierių Schillerio siužetuose (būtent siužetuose, o ne kokiose kitose dramų ypatybėse) traukia nuožmi vyro ir moters kova. Šią temą galima įžvelgti daugelyje Areimos spektaklių, svarbi ji – ko gero, net svarbiausia – ir naujajame darbe „Marija Stiuart“, pastatytame Vilniaus mažajame teatre. Abiejų karalienių – Elžbietos ir Marijos, kurias spektaklyje vaidina Elžbieta Latėnaitė ir Indrė Patkauskaitė, – santykiai su grafu Lesteriu (Tomas Rinkūnas) ir Mortimeru (Daumantas Ciunis) yra centrinė „Marijos Stiuart“ interpretacijos ašis. Režisierių visad domino vyro ir moters santykių paradoksai, abipusė manipuliacija, artumo troškimas ir negebėjimas suartėti. „Marijoje Stiuart“ Areima dar užkabina dvasinės nebrandos, netgi infantilumo aspektą ir pirmiausia jį išryškina karalienės Elžbietos paveikslu. Grafas Lesteris – šaltakraujiškas veidmainis, puikiai gebantis naudotis Elžbietos silpnybėmis. Sklaido režisierius iliuzijas ir vaizduodamas Mortimerą, pasiryžusį paaukoti gyvybę už Škotijos karalienę, bet nesugebantį susitaikyti su atstūmimu. Idealizuoja jis tik Mariją, oriai ir išdidžiai, o kartu žmogiškai priimančią jai skirtą bausmę (beje, egzekucijos scena, matyt, neatsitiktinai primena Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos D’Ark kančią“). Nepasakytum, kad Areima niveliuoja ir valdžios temą, tačiau jai, mano manymu, pritrūko personažų atpažįstamumo ir pačios temos aktualumo argumentų (juk ne apie XVI a. pabaigos Angliją režisierius, tikiuosi, norėjo kalbėti...).

Didingas, bet nesusiraukęs Beethovenas

Tarsi Beethovenas sėdėtų čia pat, tarp publikos, – taip gyvai jo muzika skamba Daumanto Kirilausko įrašytame albume. Leidinyje pateikiamų fortepijoninių sonatų chronologinis diapazonas išsidriekęs nuo 7-osios iki paskutinės, 32-osios. Albumas sudarytas iš trijų plokštelių, kurių kiekvienoje – po tris sonatas. Pianistas išpuoselėja sonatų individualumą, jis nepasiduoda, tarkim, išdidintam apibendrinimui, skubėdamas tris kūrinius sujungti vienu teatrališku mostu. „Kiekvienoje sonatoje, tarsi filme, matai prabėgusį žmogaus gyvenimą“, – kalbėjo pianistas albumo sutiktuvėse, atsakydamas į vakaro vedėjos Vytautės Markeliūnienės samprotavimus.

 

Tačiau D. Kirilauskas nesivadovauja ir trumpalaikiais vidiniais impulsais, jo interpretacijų tonika bei dominantė iš principo – emocijų abstrahavimas. O aptariami įrašai atskleidžia pianisto dvasios stiprėjimą – karštesnį jausmą, galingesnę lyriką. Ir kartu augančią jo kuriamo grožio jėgą, šiose plokštelėse pranešančią Dievo karalystės buvimą (pastarosiomis akimirkomis girdima Friedricho Schillerio filosofijos įtaka Beethoveno pasaulėjautai). Dėl faktūros skaidrumo, kurį įgimtas pianisto pusiausvyros pojūtis sukuria absoliučiai visada, į Beethoveno muzikos interpretaciją įsilieja vertikalioji pasaulio tvarka, nušviečianti ir tos muzikos integralumą.

Teatro festivalis „Tylos!”

Gegužės 11-19 dienomis Vilniuje vyks Tarptautinis teatro festivalis „TYLOS!“. Šiemet Festivalis žiūrovus kvies į spektaklius Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre bei supažindins su gimstančiomis spektaklių idėjomis specialiai festivaliui įrengtoje kūrybinėje erdvėje – „Kvartalas“. Festivalio programoje – Belgijos, Rusijos, Liuksemburgo, bei Lietuvos trupių pasirodymai. Festivalio tikslas – į teatrą pritraukti naują, ambicingiausių ir drąsiausių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą.

Gegužės 11 dieną 19 val. Vilniaus mažajame teatre Festivalį atidarys režisierės iš Liuksemburgo Anne Simon spektaklis „PROMETHEUS: WE ARE THE GODS NOW”, kuris kvies įvairioms literatūros ištraukoms nuo antikinių tekstų iki mokslinės fantastikos. Prometėjaus figūra spektaklyje įgauna įvairias formas: nuo revoliucionieriaus iki būtybės, kaltos dėl nepakeliamos žmogaus būties. Spektaklio kūrėjai nagrinėja nemirtingumo idėją ir mokslinio tobulėjimo sukeltas etikos problemas. Spektaklis vyks anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis su angliškais subtitrais.


 

Teisė į žodį

Tai jau antras pavasaris, kai vilniečius bandoma pakratyti drama. Ir nors šiemet lauke buvo gerokai daugiau drėgmės nei pernai, rodos, šis antrasis jaunatviškas bandymas pavyko kur kas šiltesnis. Labiausiai todėl, kad šįkart buvo visai nesunku patikėti festivalio dalyvių ir organizatorių nuoširdumu, entuziazmu, asmeniniu kiekvieno iš jų suinteresuotumu. Toks užsidegimas maloniai užburia netikėtai sukylančiomis viltimis: kad šiuolaikinės dramos bus vis daugiau ir daugiau, kad vis dažniau bendradarbiaus mūsų šiandienos teatro autoriai su kitais šios srities kūrėjais ir pagaliau kad nuo to pasikeis pats teatras, galiausiai tapsiantis bent jau sau pačiam iš tiesų įdomus.

 

Nuo praėjusių metų „Dramokratija“ smarkiai pasikeitė. Gabrielės Labanauskaitės kartu su jos studentais iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos organizuojamas festivalis prasidėjo šiuolaikinių užsienio dramaturgų pjesių vertimais, kurių dauguma skambėjo Valstybinio jaunimo teatro rūsyje. Tuokart paaiškėjo, kad ne kiekvienas dramaturgas gali būti geras vertėjas ir negirdėtų pjesių atradėjas. Tad naujai pasirodęs festivalis, nors ir nevertė dvejoti savo reikalingumu, kėlė nemažai abejonių ir įtarimų, kad ir, pavyzdžiui, dalyvaujančių studentų suinteresuotumu.

 

Griaunanti ir kurianti dekonstrukcija

„Šiandien dekonstrukcija aktuali kaip kupinas dinamikos ir vyksmo aplinkos poveikis, sąlygojantis nuolatinę kaitą ir prieštaravimus. Susiklosčiusi socialinė terpė ir nuolatinis visuomenės tobulėjimas yra susijęs su dekonstruktyviu aplinkos, kurioje išsivysto individas, dominavimu. Sąlygojami sunkiai kontroliuojamos ir nuolat kintančios aplinkos, meno objektai tampa tokiais pačiais dekonstruotais, kaip ir pati aplinka, tikrovės „reprezentantais“.“ (architektas Ignas Lukauskas, 2011). Dekonstrukcija bendrąja prasme visada yra įvykis. Ją galima suvokti kaip tam tikrą balansą tarp griovimo ir kūrybos. Atsižvelgiant į šias sampratas, kyla klausimai: kaip dekonstrukcija interpretuojama Vidmanto Bartulio muzikoje? Tai yra kuriantis, o gal griaunantis muzikinio kūrinio dekonstravimas?

 

Balandžio 18 d. Šiuolaikinio meno centre, Kino salėje, įvyko pirmasis elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ koncertas. Jo metu pristatytas bendras kompozitoriaus Bartulio ir videomenininko Džiugo Katino projektas „Dekonstrukcija I“. Festivalio programėlėje pateiktoje anotacijoje autoriai rašė: „Projekte, mįslingai pavadintame „Dekonstrukcija I“, bus stengiamasi atskleisti labiau pirminę šio pavadinimo reikšmę, be konotacijų ir neologizmų, su kuriais šis žodis siejamas postmodernistinio meno kontekstuose – kad ir su Jacques’o Derrida ar Jeano François Lyotard’o postmodernizmo filosofija. Kompozitorius dažnai žaidžia tokiomis prasmėmis ir dekonstruoja – suardo kompozitoriaus tapatybę ar patį meną per se, bet šįkart tai siejama ir su tam tikru naratyvo archetipu. Tai kažko atsiradimas, vystymasis, pasiekiantis galutinę stadiją, liudijančią bet kurio dalyko trapumą, jo dekonstrukciją, tarsi vedančią į subyrėjimą.“ Nors abu menininkai mėgino nusigręžti nuo visų teorinių rėmų, šiame audiovizualiniame kūrinyje įžvelgčiau visas pagrindines dekonstravimo proceso sudedamąsias dalis: decentravimą, disjunkciją, dekompoziciją, pertraukimą, istorijos neigimą ir vidinį teksto formavimą. Žinoma, tai buvo perteikta laisva, nevaržoma forma, nesistengiant paviršutiniškai eksponuoti šių dekonstrukcijos teorijos dalių ar juolab pasitelkti akivaizdžių nuorodų į Derrida ir Lyotard’o keliamas idėjas.

Artūras Raila – Iškirptasis

Balandžio 12 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta šiuolaikinio menininko Artūro Railos paroda „Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis“. Tai tekstas ir filmas, sukurtas iš 1600 piešinių. Parodos architektas Darius Čiuta Railos kūrinį papildė garsiniu elementu – šurmuliuojančios minios triukšmu. Visa ekspozicija – viena 40 metrų ilgio ir 3 metrų pločio instaliacija.

 

Instaliaciją sudaro teksto (ekspozicijos prieangyje) ir vaizdo visuma, ekrano dydis sukuria paveikumo efektą. Ekraną erdvioje NDG ekspozicijoje galima apžiūrėti iš dviejų pusių. Einant siauru koridoriumi didžiulis ekranas nukelia į veiksmo scenas, o kitoje pusėje likusi tuščia erdvė leidžia žiūrovui pasirinkti, iš kokio atstumo maloniau stebėti visumą.

 

Menotyrininkė Lolita Jablonskienė, šios parodos kuratorė, Railos kūrinį įvardino kaip spektaklio visuomenės kritiką, išsakomą paties spektaklio kalba – libretu. Teksto ir vaizdo ryšys verčia sekti kiekvieną eilutę ir stebėti cikliškai pasikartojančius instaliacijos epizodo veikėjų judesius. Tai, kad tekstas NDG ekspozicijoje buvo pateiktas tolokai nuo vaizdo, šiek tiek kliudė pajusti jų ryšį. Pirmoje šio kūrinio versijoje, 2015 m. pristatytoje Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje, akcentuotas tekstas, o animuoti epizodai rodyti mažose planšetėse.

PUSLAPIS
IŠ
1002