7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Didelis atrakcionas ir keli mitai

Nauji filmai – „Ekipažas“

Živilė Pipinytė
Nr. 17 (1169), 2016-04-29
Kinas
„Ekipažas“
„Ekipažas“

Lakūnas Aleksejus Guščinas, kurį Nikolajaus Lebedevo filme „Ekipažas“ („Ekipaž“, Rusija, 2016) suvaidino gražuolis Danila Kozlovskis, yra doras ir nenori taikstytis su kvailais viršininkais bei jų beprotiškais įsakymais. Pavyzdžiui, Guščinas nevykdo vieno pasipūtusio kvailio noro skraidinti kyšį – du brangius automobilius, rizikuojant ne tik humanitarinės siuntos likimu, bet ir lakūnų gyvybe. Iš visur išmestas Guščinas grįžta pas tėvą – kadaise garsų lėktuvų konstruktorių. Šis priprašo vienų oro linijų direktorių priimti sūnų stažuotoju.

Filmo pradžia sužadina keistą jausmą, bet ir gana greit jį paaiškina. Guščinas elgiasi kaip tipiškas teigiamas sovietinio filmo herojus, tik jis veikia pakitusioje erdvėje, kurią jau ne kartą matėme šių dienų rusų kine. Tai spindinti naujais statiniais ir automobiliais turčių Maskva. Guščinas priešinasi ne tik tradiciniams sovietų kino piktadariams – biurokratams ar kvailiams, bet ir galingam aviacijos bendrovės akcininkui, korumpuotiems karininkams, kurių anų laikų filmuose nebuvo. Akivaizdu, kad ne vienam „Ekipažo“ žiūrovui tokio veikėjo sugrįžimas sužadins laikų, kai esą teisybę vis dėlto buvo galima rasti, nostalgiją.

Panašius prisiminimus sukelia ir Sergejaus Šakurovo suvaidintas Guščinas vyresnysis. Nors jis ir gyvena sovietų išrinktųjų name – vadinamajame Stalino daugiaaukštyje, konstruktoriaus namai sklidini anų laikų ženklų, prisiminimus jis rašo tarškančia rašomąja mašinėle, o pirkinius neša rezginėje (ji buvo vadinama „avoska“) – viename konkrečiausių sovietinio gyvenimo atributų. Trumpai tariant, teisingieji Guščinai atstovauja tai kino sukurtai, bet savaip įtikinamai tikrovei, kuri paskutiniais metais Rusijoje tapo mitinės sovietinės erdvės rekonstrukcijos pagrindu. Putino šalies ideologija ir remiasi šio mito rekonstrukcija.

Režisierius Nikolajus Lebedevas sovietinio kino stilių išmano gerai: jis pradėjo kaip kino kritikas, o pirmieji filmai „Gyvačių šaltinis“ (1997) ar „Žvaigždė“ (2002) atskleidė jauno režisieriaus sugebėjimą stilizuoti populiarius sovietų žanrus, atnešant į juos neįprastų, pavyzdžiui, siaubo ar retro kino, elementų. Iki šiol sėkmingiausias Lebedevo filmas „Legenda Nr. 17“ (2012) sukurtas sekant tradicinio Holivudo biografinio filmo kanonais, bet jo „statybinė medžiaga“ yra vienas svarbiausių sovietų mitų – ledo ritulys ir jo pažiba Valerijus Charlamovas. „Ekipaže“ Lebedevas atgaivina pirmąjį rusų katastrofų ir vieną populiariausių visų laikų sovietų filmą – Aleksandro Mitos „Ekipažą“ (1979). Bet tai ne perdirbinys ir ne tęsinys, greičiau bandymas filmo mitą perkelti į mūsų dienas, transformuojant jį į holivudiškai brangų kino reginį – atrakcioną. Mita ir stiuardesę vaidinusi Aleksandra Jakovleva trumpam pasirodo naujame filme, kad ryšys su praeitimi būtų akivaizdesnis, tačiau lyginti abu „Ekipažus“ nėra prasmės.

Žinoma, Mita taip pat kūrė pasaką, bet pirmojo filmo herojai vis dėlto labiau priminė gyvus žmones, jų jausmai, abejonės, troškimai buvo psichologiškai motyvuoti, todėl įtikinamesnis atrodė ir lėktuvo ekipažo žygdarbis egzotiškoje šalyje gelbstint nelaimės ištiktus žmones. Lebedevas psichologizmo atsisako: matome tik schemas, kurios gana racionalios, bet nesuteikia veikėjams gyvybės, net ir pakartotos keliskart. Tėvo ir sūnaus Guščinų santykiams filme antrina niekaip nesusikalbantys rūstus lėktuvo vadas Zinčenka (Vladimiras Maškovas) ir jo sūnus, Guščino ir antrosios pilotės Sašos (Agnė Grudytė) meilės istorijai – stiuardų Vikos (Jekaterina Špica) ir Andrejaus (Sergejus Kempo) suartėjimas. Bet šios istorijos – popierinės, nes Lebedevui svarbiausia antroji filmo dalis – įspūdingas kino atrakcionas, kai Zinčenkos vadovaujamas ekipažas gelbsti žmones iš salos, kurioje išsiveržė ugnikalnis. Pasitelkdamas naujausias kompiuterines technologijas ir tradicinį kombinuotą filmavimą Lebedevas kuria pasaką su daugybe sprogimų, besiveržiančia ugnies lava, trupančiais pakilimo takais, liepsnojančiais bei sprogstančiais lėktuvais, kelių tūkstančių metrų aukštyje nutiestu lynu iš vieno skrendančio lėktuvo į kitą judančiais keleiviais. Kad režisieriui tai svarbiausia, rodo ir gelbėjami personažai – jie beveik neapibūdinti, filmui pasibaigus vargu ar pasakytume, kurio berniuko mama žuvo, kas nukrito į vandenyną, kas buvo mirties akivaizdoje susitaikiusios seserys.

Man įdomiausia buvo stebėti bejėgiškas „Ekipažo“ kūrėjų pastangas nugalėti, regis, prigimtinį veikėjų seksizmą. „Ekipažo“ pradžioje Zinčenka išsako pastabą Guščinui už tai, kad šis paniekinamai kreipėsi į stiuardą Aleksejų. Dar griežčiau į Guščino patriarchališką skirstymą į „vyriškas“ ir „moteriškas“ profesijas sureaguoja Saša, kuri prieš tai ilgai jam guodėsi, esą moteris lakūnė turi būti penkiskart geresnė, kad į ją būtų žiūrima rimtai. Rusų režisieriai savarankiškų moterų vaidmenims dažnai kviečiasi užsienietes. Šįkart jų akiratyje atsidūrė Agnė Grudytė. Tačiau filmo eiga metodiškai naikina visas pažangias intencijas. Grudytės Saša nuolat išgrūdama iš lakūnų kabinos, nes svarbius klausimus Zinčenka ir Guščinas linkę spręsti vieni. Žiūrovams iškart aišku, kad, Zinčenkos žodžiais, labiau patyrusi antroji pilotė yra tik graži blondinė, ašaromis reaguojanti į keleivių ir viso ekipažo nelaimes. Zinčenkos žmona, kurią įtaigiai suvaidino Jelena Jakovleva, kadre beveik visą laiką vilki chalatą, pasiaukojančios stiuardesės globoja mirties akivaizdoje atsidūrusius keleivius, bet sprendimus (ir ne tuos finalinius) priima vyrai. Mitų Rusijoje nevalia griauti, ypač apie didžiavyrius.

„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“