Muzikuoja jaunoji karta

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje balandžio 17 d. vyko ypatinga tradicija tapęs jaunųjų atlikėjų koncertas „Atžalynas“. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru muzikavo keturi jaunieji talentai: smuikininkės Julija Ivanovaitė ir Rūta Mažolytė, violončelininkas Evaldas Petkus bei jaunosios kartos dirigentas Karolis Variakojis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys atlikėjai savo kūrybinėje biografijoje jau yra sukaupę reikšmingų profesinių pasiekimų bei apdovanojimų, kuriuos turėjo progą papildyti reta ir išskirtine galimybe pasirodyti su nacionaliniu orkestru.

„Atžalyno“ koncertuose jauniesiems atlikėjams suteikiama reta galimybė pasirodyti svarbiausioje mūsų šalies koncertų salėje, groti solo su patyrusiais orkestro muzikantais. O šių renginių istorija prasidėjo daugiau kaip prieš trisdešimt metų maestro Juozo Domarko iniciatyva. Atlikėjai dažnai dalyvaudavo konkursuose, kurių vienas reikalavimų – baigiamajame ture groti solo su orkestru. Pavieniai koncertai, suteikiantys studentams galimybę savotiškai pasipraktikuoti prieš konkursą, ilgainiui išaugo į intriguojančius koncertų ciklus, kuriuose filharmonijos scenoje publikai pristatomi talentingi jaunosios kartos instrumentininkai bei dirigentai. Tiesa, daugiau nei prieš dešimtmetį rengiami trijų-keturių koncertų ciklai šiandien sumažėjo į keletą koncertų per sezoną, ir ne visada jie vadinami „Atžalyno“ vardu. Kaip mini nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės pavaduotoja Ieva Tamutytė, „kiekviename filharmonijos koncertų sezone pasirodo jauni, dar bestudijuojantys ar konkursą laimėję atlikėjai, o tai yra ta pati „Atžalyno“ koncertų idėja. Ši tradicija niekur nenunyko, ji gyvuoja, kaip ir tokių koncertų poreikis, o filharmonija visada skatina ir palaiko jaunus menininkus.“ Būtent dėl to filharmonijos koncertų repertuare tradiciškai skamba M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių orkestro ir solistų atliekama muzika, koncertuoja M. Rostropovičiaus fondo globotiniai, įvairių tarptautinių konkursų laureatai bei kiti talentingi jaunuoliai.

Pirmieji pasirodymai su orkestru – vienas maloniausių ir įsimintinų įvykių jaunojo atlikėjo karjeroje. Besitęsiant tokiai gražiai tradicijai, balandžio 17 d. filharmonijoje susirinko pilna salė klausytojų – solistų artimųjų, mokytojų, kolegų, kiekvieną atlikėją sveikinusių ir palydėjusių šiltais plojimais. Įprastai „Atžalyno“ koncertuose muzikuoja įvairių specialybių atlikėjai: pianistai, stygininkai, vokalistai, tačiau šį sekmadienį pasirodyti su simfoniniu orkestru laimė nusišypsojo išimtinai LMTA Styginių katedros (vedėja doc. Rūta Lipinaitytė) studentams ir, žinoma, tądien orkestro vairą laikiusiam dirigentui Karoliui Variakojui.

Kaip tik jaunojo dirigento debiutas tapo koncerto prologu – su LNSO K. Variakojis atliko Igorio Stravinskio siuitą iš baleto „Ugnies paukštė“. Impresionistiškai spalvinga, o kartu persmelkta pagoniškos dvasios, rituališka muzika – nemenkas uždavinys ne tik jaunam, bet ir patyrusiam dirigentui. Todėl labai maloniai nustebino dirigento pasirengimas tokiam solidžiam opusui. Siuita paliko itin gerą įspūdį ne vien dėl nuostabaus grožio muzikos, bet ir dėl atlikimo kokybės. Nuosekliai plėtojami melodiniai motyvai, išaugantys į pobalsinio tematizmo epizodus ar prasiveržiantys vitališku skambesiu, gražiai sugulė į orkestro partijas, o bendras muzikinis vaizdas bylojo apie susiklausymą ir įtaigumą. Į sceną įžengus solistams, ant dirigento pečių krito ir kitų – Ludwigo van Beethoveno, Johanneso Brahmso, Jeano Sibeliaus bei Maxo Brucho – kūrinių perteikimo atsakomybė. Buvo ypač įdomu pasiklausyti K. Variakojo interpretacijų, darbo su simfoniniu orkestru rezultatų, juo labiau žinant, jog jaunasis dirigentas jau keletą metų aktyviai reiškiasi kiek kitame amplua – 2013 m. jis įkūrė šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, su juo nemažai koncertuoja, dalyvauja įvairiuose aktualiosios muzikos festivaliuose ir projektuose.

Pirmoji koncerto solistė Julija Ivanovaitė atliko vieną populiariausių smuiko repertuaro opusų – Sibelijaus Koncerto smuikui ir orkestrui d-moll, op. 47, I dalį. Visiems puikiai žinomas kūrinys transliavo jau kitokio charakterio atspalvius: šviesių, elegiškų jausmų lydimos solisto temos vietomis maloniai persimainydavo į romantiniam koncertui būdingus virtuozinius epizodus ir didžiules dinamines bangas. Atrodo, deramas santykis tarp solistės ir orkestro buvo išlaikytas per visą kūrinį. Tačiau, greta sustyguoto orkestro, vis norėjosi išgirsti ryškesnį ir įtaigesnį J. Ivanovaitės griežimą. Šį kartą dviejų lygiaverčių jėgų sąjunga, kur kiekviena jų sužėri savo ypatinga išraiška, nebuvo užtikrinta. Kartu su įsibėgėjusiu orkestru perteikti nevaldomą lyriškų jausmų tėkmę solistei nebuvo lengva.

Pasinerti į vėlyvojo romantizmo gelmes kvietė ir violončelininkas Evaldas Petkus, su orkestru atlikęs vokiečių kompozitoriaus Brucho kompoziciją „Kol nidrei“, op. 47. Pirmu įspūdžiu, nesudėtingos melodikos lyriškas kūrinys neatrodė ypač tinkamas pasirinkimas debiutiniam koncertui didžiojoje scenoje. Bent jau taip pagalvojau klausydamasi beveik perregimai, ramiai griežiančių styginių ir švelnaus tembro violončelės. Tik įpusėjus kūriniui, nuosekli dinamikos plėtotė ir nenutrūkstama solisto giesmė išaugo į spalvingos harmonijos variacijas, lydimas šilkinio arfos akompanimento. Regis, toks ryškus muzikinių formų paprastumas ir turėjo tapti neatsiejama šio kūrinio dalimi, o subtilus solisto ir orkestro partijose susišaukiančių dviejų religinio pobūdžio žydų melodijų atgarsių pateikimas atvėrė tokios muzikos grožį ir gelmę. Čia verta pagirti ne vien kruopštų patyrusio orkestro, bet ir jaunųjų atlikėjų darbą. Stiliaus pajauta, kaip ir pasirengimas stoti prie simfoninio orkestro, matėsi tiek iš violončelininko E. Petkaus, tiek iš jaunojo dirigento K. Variakojo darbo vaisių. „Kol nidrei“ atlikimas gali būti giriamas ne tik dėl sukurtos muzikinės auros ar išpildymo, bet ir dėl puikaus dinaminio tarpusavio balanso, retkarčiais kiek nedrąsiai, bet įtikinamai užsimegzto dialogo tarp solisto ir orkestro.

Įgyvendinti tokius tikslus kiek sunkiau sekėsi atliekant Brahmso Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur, op. 77, III dalį, kurią griežė solistė Rūta Mažolytė. Nuolat koncertų salėse skambanti kompozicija iš atlikėjo reikalauja ne tik nepriekaištingos technikos, brandos ir muzikalumo, bet ir naujo interpretacinio požiūrio. Turbūt vien išvydus šio kūrinio pavadinimą (kaip ir Sibelijaus koncerto smuikui), kiekvieno melomano galvoje ima pintis jo temos ir šokiniai ritmai, taigi tokio kūrinio atlikimas tampa išties nelengva užduotimi. Regis, pradžioje gana neblogai susitvarkiusi su muzikos kalbos ypatumais, vėliau solistė pristigo jėgų. Greitas tempas, vietomis nesuvaldomi sąskambiai bei sudėtingi virtuoziniai pasažai reikalavo absoliutaus techninio kruopštumo, o visa tai neleido jaunajai smuikininkei iki galo atsiskleisti.

Scenoje pasirodžius visiems solistams, „Atžalyno“ koncertą užbaigė Beethoveno koncertinė uvertiūra „Egmontas“. Po niūrių ir skausmingų kūrinio motyvų reprizoje pasigirdusi tema bylojo apie iškovotą laisvę, finalas darniai papildė šį šventinį koncertą. O pasidžiaugti tikrai yra kuo: ne vien tęsiama „Atžalyno“ tradicija, bet ir muzikuojančiu jaunimu, kurio pirmieji žingsniai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru tampa rimta paspirtimi tobulėti, suteikia neįkainojamos patirties. To ir norėčiau palinkėti šio koncerto atlikėjams.