7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vėl tikrovės kalnų apsupty

47-asis kino festivalis „Visions du Réel“

Mantė Valiūnaitė
Nr. 17 (1169), 2016-04-29
Kinas
„Aš čia tik svečias“
„Aš čia tik svečias“

Grįžimo į Nioną, kino festivalį „Visions du Réel“, laukiau nekantraudama – tarsi pabėgimo iš darbų įrėmintos tikrovės. Atmintyje išlikusios Niono gatvelės, ežeras, tikrovę tarsi ekranas įrėminantys kalnai kaip ir pernai kvietė nurimti ir susikaupti. Žinoma, sugrįžti vilioja ne tik Niono peizažas, bet pirmiausia įdomi, drąsi festivalio programa, santūri atmosfera ir džiuginantys pokalbiai.

 

Kanadiečių dokumentinio kino režisierių Dominicą Gagnoną, kurio filmą „Iš Šiaurės“ rodė festivalis „Nepatogus kinas“, atradau kaip tik pernai, „Visions du Réel“ programoje. Gagnono kūrybą galima skirstyti į keletą etapų. Pirmieji 16 mm kamera kurti filmai – tai direct cinema įkvėpti, gąsdinantį arba humoristinį toną įgyjantys kasdienio gyvenimo fragmentai. Vėliau režisierius ėmė kurti filmus iš internetinių žmonių dienoraščių, jo kūrybos pagrindu tapo montažas. Per meistriškumo dirbtuves režisierius kalbėjo, kad jo pasirinktas filmavimo formatas dažnai kalba apie kintančius santykius su žmonėmis – nuo distancijos, stebėjimo vien teleskopiniu objektyvu, mėgaujantis susvetimėjimu, iki priartėjimo internetinėje erdvėje ar rengiant bendrus meninius projektus.

 

Šįmet „Visions du Réel“ daug dėmesio skirta ir lietuvių dokumentinio kino režisieriams. Surengta pilna režisieriaus Audriaus Stonio retrospektyva, parodyti ir dar Lietuvoje nepristatyti – suskaitmeninti ir restauruoti filmai: „Baltijos kelias“ (1989), „Atverti duris ateinančiam“ (1989), „Skrajojimai mėlynam lauke“ (1996), „Uostas“ (1998), „Fedia. Trys minutės po Didžiojo sprogimo“ (1999). Būtent šiame festivalyje įvyko ne vieno Stonio filmo pasaulinė premjera. Programos sudarytojai kasmet pristato režisierius, kurie praturtino dokumentinį kiną originaliais kūriniais ir atitinka festivalio nuostatą, kad dokumentinis kinas – tai kino menas, siūlantis skirtingus požiūrius į tikrovę.

 

Konkursinėje programoje „Regard Neuf“ dalyvavo Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis“. Trumpo metražo filmų konkurse varžėsi ir geriausiojo vardą pelnė Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi filmas „Aš čia tik svečias“ („Yo no soy de aquí“). Filme pasakojama apie Alzheimerio liga sergančią moterį, kuri gyvena globos namuose ir aplinkiniams didžiuodamasi pasakoja apie savo baskišką kilmę, negaili kaimynams ir gyvenimiškų pamokų. Filmas sulaukė stiprios publikos reakcijos – žiūrovai juokėsi, aikčiojo. Seniai neteko būti tokioje emocionalioje peržiūroje.

 

Geriausiu pilno metražo filmu tapo jaunos kinų režisierės Shengze Zhu filmas „Dar vieni metai“ („Another Year”) – tai trylika statiška kamera nufilmuotų realiu laiku vykstančių vienos kinų darbininkų šeimos vakarienių. Šešių asmenų šeima iš gimtojo kaimo persikėlė gyventi į Uhaną, miestą Kinijos rytuose, ir gyvena mažame bute, visi bando susirinkti prie vieno stalo, viename kambaryje dar stovi ir dvi lovos bei visi šeimos sukaupti daiktai. Filmo idėja paprasta – per trylika vakarienių, kurios išdėliotos nuo vienų metų pradžios iki kitų pradžios – baigiasi vienas ciklas ir prasideda kitas, atskleidžiamas sudėtingas darbininkų gyvenimas, juos supantys apribojimai ir didelės bei mažos šeimos dramos. Regis, po metų viskas truputį keičiasi, bet ir lieka taip pat. Realus laikas, ilga filmo trukmė padeda užmegzti dialogą su žiūrovu, netrukus įsitrauki į dinamiškus šeimos santykius, stebi besikeičiančius vaikus.

 

Mane labiausiai sujaudino rusų fotografo, režisieriaus Aleksandro Kuznecovo filmas „Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“ („Liberation, the User’s Guide“). Konkursinėje programoje jis, nors atrodė paprasčiausios formos, išsiskyrė stipriausiu autoriaus santykiu su filmo subjektais ir išbaigtumu. Taikli režisieriaus ir operatoriaus Kuznecovo akis mato labai sudėtingą žmonių, patekusių į protinę negalią turinčių asmenų internatą Sibire ir netekusių visų savo pilietinių teisių, situaciją. Daugelis ten patenka dar būdami vaikai – juos į šią ir panašias įstaigas atiduoda tėvai arba socialiniai darbuotojai. Kuznecovas šešerius metus bendravo su dviem merginomis Katia ir Julia, kurios vis bando kreiptis į teismą, siekdamos įrodyti savo gebėjimą gyventi savarankiškai, rūpintis savimi, kitaip tariant, – išsilaisvinti. Merginoms labai svarbu įrodyti jas tiriantiems psichiatrams, kad yra normalios ir šiuose namuose atsidūrė tiesiog dėl nedėkingai šeimoje susiklosčiusių aplinkybių.

 

Šis filmas bene vienintelis iš visų matytų sugebėjo kreiptis tiesiai ir atvirai į žiūrovą. Kiekvieną akimirką jauti meilę ne tik Katiai ir Juliai, bet ir kitiems internato gyventojams, kurie kartu su merginomis jaudinosi, laukė rezultatų ir nuoširdžiai sveikino Julią, kai šiai pagaliau pavyko atgauti savo teises. Kalbėdamasis su programos sudarytoju Emmanueliu Chiconu Kuznecovas sakė, kad jam asmeniškai nėra pamišėlių arba jais esame visi ir jis norėtų, kad šis filmas būtų ne tik suvokiamas kaip konkrečios situacijos Sibire atspindys, bet ir taptų mūsų pasaulio metafora. Filmas „Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“ yra trečia Kuznecovo trilogijos dalis. Ankstesni filmai „Teritorija Meilė“ ir „Teritorija Laisvė“ taip pat pasakojo apie Sibire gyvenančių ir dirbančių žmonių likimus.

 

Visai kitoks filmas yra „Kalabrija“ („Calabria“, rež. Pierre-Francois Sauter), pasakojantis apie du vyrus, gabenančius mirusiojo kūną iš Lozanos į Kalabrijos kaimelį. Tai dokumentinis, paprastomis priemonėmis sukurtas kelio filmas su humoristiniu prieskoniu. Dviejų Šveicarijos imigrantų – romo Jovano ir portugalo Jose – kelionė taikliai atskleidžia jautriausias šiuolaikinės Europos problemas, tačiau režisierius tai daro neprikišamai, šmaikščiai ir nedramatizuodamas. Dviejų vyrų pokalbiai leidžia iš arti pamatyti, kaip žmonės iš skirtingų šalių vertina vieni kitus, rodo įsigalėjusius nacionalinės tapatybės stereotipus ir apskritai prabyla apie Europos tapatybę.

 

Kiekvienais metais „Visions du Réel“ pakviečia kino meistrą pasidalinti su festivalio žiūrovais ir svečiais savo idėjomis. Šįmet festivalyje viešėjo Peteris Greenaway’us, jis skelbė kino mirtį ir klausė, kas salėje save drįstų pavadinti vizualiai raštingu? Dar šmaikštusis britas skelbė, kad pradžioje buvo visai ne žodis, o vaizdas. Tris valandas trukęs Greenaway’aus šou ir prasidėjo būtent nuo pasvarstymų, kas yra vizualinis raštingumas. Pasak režisieriaus, beveik visas kinas, garsui atsiradus, tapo tekstu, ir dauguma žmonių negeba suprasti vaizdo ne kaip teksto. Jis baigė daugiaekranio, realiu laiku kuriamo, nenaratyvinio kino idėja, parodęs galerijoms kurtų savo filmų-instaliacijų. Nors dauguma Greenaway’aus idėjų nenaujos, bet skamba aktualiai ir kviečia diskutuoti. Pavyzdžiui, ar skaitmeninis kino formatas išties drąsiai atnaujina kino kalbą? Ar kartoja pats save, aktyviai nepermąstydamas pasikeitusių galimybių?

 

„Visions du Réel“ Greenaway’aus paskaita suskambėjo, man atrodo, visai kitaip nei būtų skambėjusi kitame festivalyje. Režisierius taip pat atstovauja kūrėjams, nelinkusiems skirstyti kino į vaidybinį ir dokumentinį. Akivaizdu, kad „Visions du Réel“ rengėjai irgi nebrėžia griežtų ribų ir į filmų atranką bei kviečiamus režisierius žiūri per du svarbius atskaitos taškus – meninius kino kriterijus ir žmogiškumą, pagarbą temai ir žmonėms. Nors programoje buvo ir silpnų filmų, žavi festivalio saugomos tradicijos – konceptuali programa, drąsa rodyti daug jaunų kūrėjų filmų, aiški pozicija, pagarba kino kultūrai ir jos kūrėjams. „Visions du Réel“ – vienas iš nedaugelio taip aiškiai savo viziją išsaugančių festivalių.

„Aš čia tik svečias“
„Aš čia tik svečias“
„Dar vieni metai“
„Dar vieni metai“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Kalabrija“
„Kalabrija“