Ne vienas jubiliejinio, dvidešimtojo, Vilniaus festivalio muzikos vakaras šįmet įprastinį šventinį matmenį išplėtė atitinkama dedikacija – antai tokiu būdu pagerbtos festivalio istorijai reikšmingos asmenybės Mstislavas Rostropovičius, lordas Yehudi Menuhinas. Jų atminčiai buvo skirti birželio 9 ir 13 d. koncertai, tapę įsimintinu šio renginio ženklu, kuris paliudija, jog renginiui yra reikšminga ne tik tai, kas nauja ir negirdėta, bet ir tai, kas atsigręžia į praeitį. Tai sakytina ir apie Vilniaus festivalius subendrinančią tradiciją, kuri nuolat nukreipia žvilgsnį į Lietuvos gyvenimą lemtingai pakeitusias datas – Birželio 14-ąją ir 15-ąją, Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Prisiminkime jau susidariusią gausią šia proga atliktų įvairių „Requiem“ galeriją, kurią šįmet papildė bemaž chrestomatiškai su prancūzų Liepos revoliucija ir jos aukomis susijęs Hectoro Berliozo „Requiem“ („Grande Messe des morts“), op. 5.
Šio veikalo atlikimas atsidūrė dar ir atitinkame, pastarosios muzikos suvokimą savaip pakoregavusiame kontekste, kuris anaiptol ne tik Vilniuje irgi turi savo tradicijas, paliudijančias laiko ir šurmulingo vasaros gyvenimo nenustelbtas mūsų valstybės atminties vertybes. Rimties, tylos, tauraus liūdesio ir savotiško jaukumo lydimos kasmetinės eisenos, parodos, vėliavų pakėlimai, mitingai, susibuvimai – visa tai be žodžių komentuoja čia susirenkančių bendraminčių vertybines nuostatas. O ypatingu būdu pastarosios šįmet skleidėsi Vilniuje, Aukų gatvėje klausant (kontempliuojant) visą parą aidinčių tremtinių ir politinių kalinių vardų – taip pagarbą jiems išreiškė projekto „Misija Sibiras“ nariai ir jų bendraminčiai.
Net ir praūžus griausmingai audrai, „Kultūros nakties“ renginiai penktadienio vakarą nestokojo žiūrovų. Kaip ir kasmet, sostinės gatvės ir skersgatviai atsivėrė naktinei kultūrinių pasirodymų nuotaikai. Šiemetinis „Kultūros nakties“ maratonas tiek pat pradžiugino, kiek ir nuvylė. Visai netikėtai, aplankiusi lauktus ir planuotus bei užklupus keletą pakeliui vykusių pasirodymų, ėmiau labiau atsiverti vakaro netikėtumams.
Mano kelionė po teatrališką miestą bei naujai atrastas jo erdves prasidėjo nuo Oskaro Koršunovo teatro, kvietusio užsukti į Ašmenos gatvėje įsikūrusią studiją, kurioje buvo rodoma dokumentika apie „Hamleto“ gastroles Kinijoje. Ant paskutinio sezono spektaklio frazes „rėkiančių“ sienų mirgėjo Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio, Nelės Savičenko ir Dariaus Meškausko pasakojimai apie sunkumus, patirtus gastrolių metu, bei „Hamleto“ jėgą vaidinant jį kartais net du sykius per dieną. OKT studijoje sėdėjome vos keliese, todėl klausantis, pavyzdžiui, skrupulingo Gavenonio pasakojimo apie pertraukas tarp spektaklių ir sulaikytą tylą grimo kambaryje apimdavo keista nuotaika, tarsi būtų atviraujama tik mums: dešimčiai porų akių ir trims varvantiems skėčiams.
![]() | ![]() |
Vilniaus festivalio krikštatėviu vadinamo lordo Yehudi Menuhino gimimo 100-mečiui skirtame koncerte birželio 13 d. grojo Lietuvos kamerinis orkestras. Yehudi Menuhinas ženkliai prisidėjo prie Lietuvos muzikinės kultūros garsinimo, o ypač glaudus bendradarbiavimas žymųjį litvaką siejo su Lietuvos kameriniu orkestru. Išties, visa birželio 13-oji, galima sakyti, buvo skirta šiam kolektyvui, mat dieną buvo pristatytas autoritetingosios pasaulyje „Deutsche Grammophon“ firmos išleista kompaktinė plokštelė su LKO ir jo meno vadovo, smuikininko Sergejaus Krylovo įrašytais Antonio Vivaldi „Metų laikais“ (taip pat Aštuntuoju ir Devintuoju koncertais smuikui ir styginiams). Vakare chrestomatinį kūrinį orkestras atliko koncerte. Tačiau tai buvo programos „skanėstas“, o pirmoje dalyje nuskambėjo festivalio užsakymu sukurto naujo kūrinio premjera – Loretos Narvilaitės „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui.
Žvelgiant teminiu požiūriu, o ir vertinant stilių, du gamtinės tematikos kūriniai – Narvilaitės ir Vivaldi – gražiai įrėmino koncertą. Kita vertus, ir tai nėra jokia naujiena, šiuolaikinė muzika ir barokas (bei dar senesnė muzika) puikiai tarpusavy dera. Manau, jei greta sudėtume „Į krantą jūra krenta“ ir „Metų laikus“, nepajustume jokio disonanso, ir net atvirkščiai, galbūt surastume vienijančių bruožų.
![]() | ![]() | ![]() |
Prieš kelerius metus filmu „Atkirtis“ („Whiplash“) Kanuose išgarsėjęs amerikiečių režisierius Damienas Chazelle’as šiemet atidarys 73-ąjį Venecijos kino festivalį, vyksiantį rugpjūčio 31– rugsėjo 10 dienomis Naujasis Chazelle’o filmas vadinasi „La La Land“, pagrindinius vaidmenis jame sukūrė Emma Stone ir Ryanas Goslingas. Jų herojai – pradedančioji aktorė ir džiazo pianistas – susitinka ir įsimyli vienas kitą Los Andžele. Festivalio programa bus paskelbta birželio pabaigoje. Žiuri šiemet vadovaus teatro ir kino režisierius Samas Mendesas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kaip ir galima tikėtis, atveria plačią rumunų kino panoramą. Vienoje ar kitoje konkursinėje programoje dėl solidžių prizų galynėjasi ir trumpo, ir ilgo metražo rumunų filmai. „Rumunų kino dienos“ suteikia galimybę pirmą kartą pamatyti naujausius kūrinius festivalio svečiams ir susipažinti su dar nebaigtais rumunų kino projektais.
Tačiau festivalio programos visuma atrodo daugiau nei eklektiška. Trys programos, pavadintos „3 x 3“, atkreipia dėmesį į tris režisierius: šiemet tai buvo Chantal Akerman, Šarūnas Bartas ir turkas Zeki Demirkubuzas. Trys šalys partnerės: Kroatija, Lietuva ir Libanas. Avangardinio japonų kino kūrėjo, performansų kūrėjo ir poeto Shion Sono filmų retrospektyva. Speciali vengrų diena, specialūs seansai, specialūs renginiai. Na, ir „konceptualiausia“ programa – „#Animal“. Į ją tiesiog sukrito paskutinių metų filmai, kurių centre daugiau ar mažiau atsidūrė – taip, gyvūnai: nuo Laurie Anderson filmo „Šuns širdies“ iki čeko Olmo Omerzu „Filmo apie šeimą“.
![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės pabaigoje įvyko ilgai lauktos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolės Čekijoje, festivalyje „Prahos pavasaris“, ir koncertas naujoje Katovicų koncertų salėje Lenkijoje. Pradėtas rengti 1946-aisiais, įkurtas dirigento ir kompozitoriaus Rafaelio Kubeliko, „Prahos pavasaris“ tapo Čekijos ir visos Europos muzikinio gyvenimo ikona. Šiame festivalyje debiutavo Leonardas Bernstainas, čia Mstislavas Rostropovičius sutiko Galiną Višnevskają. Nuo 1949 m. „Prahos pavasaris“ tapo žymiausių pasaulio simfoninių orkestrų podiumu. Todėl ir šiemet, 71-ajame festivalyje, jautėsi ryškus simfoninės muzikos atspalvis.
Prieš lietuvių koncertą publika klausėsi „Staatskapelle Berlin“ koncerto, po dienos – BBC simfoninio orkestro. Pasirodymus surengė ir „Rudolfinum“ salės šeimininkai – Prahos filharmonijos orkestras, vėliau skambėjo akademijos „St. Martin in the Fields“ orkestro koncertas. Iš viso buvo galima pasiklausyti per 50 įvairaus „svorio“ pasirodymų.
![]() | ![]() |
Ukrainos šokio kūrėjai – choreografas, Monpeljė (Prancūzija) nacionalinio choreografijos centro studijas baigęs Viktoras Rubanas, šokėjas, socialinių, šokio terapijos projektų iniciatorius Danilas Belkinas ir šokio dramaturgė Monika Jašinskaitė iš Lietuvos šiuo metu kuria bendrą spektaklį „#letmepleaseyou“ (leisk man tave patenkinti), kurį pristato kaip desovietizacijos ritualą. Spektaklio premjera įvyks spalį, greičiausiai – Kijeve, nors kūrybinė grupė dar tiksliai nežino erdvės. Turbūt mažiausiai būdinga tiek Lietuvos, tiek Ukrainos scenos menų kontekstui šiuo atveju yra ne tarptautinė komanda ar spektaklio tema, o tai, kad projektas prasidėjo ne nuo finansų paieškos ir įvairių fondų bombardavimo. Neįprasta, kad svarbiausia čia – idėja. Kalbamės su Monika ir Viktoru apie jų bendros kūrybos džiaugsmus.
![]() |
Romualdo Balinsko tapyba, matyta iki šiolei, man visada atrodė kiek dvilypė – ji ir labai vientisa, atpažįstama, ir kaskart vis kitokia. Jos motyvai dažniausiai balansuoja tarp krikščioniškų vaizdinių, jautrių egzistencinių pasakojimų, metaforiškų scenų. Tačiau įdomu, kad šis menininkas, nuo seno išpažįstantis ekspresyvią tapybą, ją geba įtaigiai sukoncentruoti, su didžiule jėga ištėkšti, įrėžti ir mažyčiame atviruko dydžio paveikslėlyje (tokių Balinsko paveikslų matėme, pavyzdžiui, Evaldo Stankevičiaus kuruotoje 14-oje Vilniaus tapybos trienalėje, 2010 m. surengtoje Šiuolaikinio meno centre), ir didesnėje įprasto formato drobėje (kokiame nors kvadrate ar stačiakampyje), ir ant banaliausios buitinės medžiagos, be aiškios formos ir ribų... Tokia yra pastaraisiais metais sukurta tapinių ant celofano plėvės serija „Balos“, šiuo metu eksponuojama Dailininkų sąjungos galerijoje.
Stebint šią parodą, nuolat „ištinka“ kokios nors konotacijos – kažkas su kažkuo jungiasi, siejasi, antrina, paaiškina... Pirmiausia – tai parodos pavadinimo ir autoriaus pavardės žaismė (nežinia, atsitiktinė ar ne): Balinskas – bala... Lyg autorius save kildintų „iš balos“ arba primintų mums tautosakoje nuo seno vartotas metaforas. Be to, parodoje bala – tai ne tik kažkoks stovinčio vandens telkinys, atsitiktinai kažkur kadaise susiformavęs. Tai ir fizinis menamo ar realaus įvykio dokumentas, ir purvina, drumzlina akis, atspindinti dievišką dangų... Pagaliau ir kalbant apie tapybą „formaliai“ – tai celofano draiskanos, kartais – taisyklingesnių apybraižų, kartais – apgraužtos, tarsi pasidavusios varvančio dažo tekėjimo krypčiai, žavinčios savo išskydusiomis formomis, potėpių energija, jautriu, įtaigiu „spalvynu“ – čia ir rūdžių geltonumo celofano gabalai, ir kone angeliškai baltos dėmės, ir dangiškai mėlynos, achromatinės juodai baltos, pilkšvos... Padžiautos it šlapi skudurai, Balinsko balos atrodo nuvarvėjusios, atidengusios savo trapų peršviečiamą celofaninį kūną.
Vaikystėje vasaros prasidėdavo knygų ryšuliu iš miesto bibliotekos. Kasmet keitėsi jo turinys, bet įprotis liko: ir dabar atsibudęs matau knygas, kurias skaitysiu per atostogas. „Jokių filmų, televizoriaus ar kompiuterio – tik knygos“, – sakau sau užmigdamas. Jų autorių ir pavadinimų nesakysiu, nes nenoriu žadinti nesveiko pavydo, juk ko verti net pirmieji trys Karlo Ove’s Knausgärdo „Mano kovos“ tomai. Žinoma, iki atostogų dar liko laiko, tad trumpai apie kelis filmus, kuriuos primins televizijos.
Vienas pirmųjų mano vaikystės stebuklų buvo Jules’is Verne’as. Jo 1874 m. parašytą romaną kitą ketvirtadienį (23 d. 21.30) primins BTV. Marko Sheppardo „Paslaptingoji sala“ (2012) pasinaudojo knygos motyvais ir nukels į 1864-uosius, kai JAV vyksta pilietinis karas. Penki karo belaisviai pabėga oro balionu, bet audra nuneša juos tolyn į vandenyną ir išmeta paslaptingos salos pakrantėje. Abejoju, ar šis pasakojimas apie laiko duobėn patekusius žmones skirtas suaugusiems žiūrovams ir jį reikėtų rodyti vėlų vakarą. Kita vertus, šiuolaikinių žmonių intelekto lygis akivaizdus kad ir pasiklausius „Auksinio proto“ vedėjų. Todėl nenustebsiu, jei animacinius filmus vaikams televizijos pradės rodyti ir po 24 valandos, nors, man regis, TV3 jau ir dabar elgiasi panašiai.
![]() | ![]() | ![]() |
Vilniaus festivalis birželio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatė pasaulinio garso baroko muzikos interpretuotoją – žymųjį Belgijos baroko orkestrą „B’Rock“. Kolektyvas Lietuvoje grojo nebe pirmą kartą, šį sykį jis atvežė programą „Mozartas pagal B’Rocką“ ir dabar su ansambliu koncertavo solistas – rusų pianistas Aleksandras Melnikovas, žinomas senosios muzikos interpretuotojas, daug metų grojantis istoriniais instrumentais, kuriais susidomėti jį kadaise paskatino Andreasas Staieris ir Aleksejus Liubimovas. Pianistas bendradarbiauja su daugeliu senosios muzikos kolektyvų, yra pelnęs nemažai apdovanojimų už klasikų kūrinių interpretacijas. Kadaise Aleksandras Melnikovas baigė Maskvos valstybinės konservatorijos profesoriaus Levo Naumovo klasę, bendravo su žymiuoju pianistu Sviatoslavu Richteriu.
Prieš porą metų rašydamas apie šio orkestro koncertą pasidžiaugiau, kad kolektyvas rado raktą į senąją muziką, kurią ne visada ir ne visi muzikantai taip arba panašiai atlieka. Belgijos baroko orkestras „B’Rock“, įkurtas 2005 m., yra vienas geriausių pasaulyje tokią muziką interpretuojančių kolektyvų. Orkestre groja daugiau nei dvidešimt atlikėjų iš Belgijos ir kitų šalių. Visi jie yra paties aukščiausio lygio muzikantai ir puikiai jaučia vienas kitą. Jie visi drauge natūraliai, lyg koks bendras organizmas, gyvena scenoje. Jų muzikinė sąveika labai simpatiška, patraukli ir įtikinama, o pasirodymai visada kažkiek teatrališki, nuotaikingi, kupini staigmenų. Galbūt šį kartą to teatrališkumo buvo šiek tiek mažiau, o išgirdęs antrąjį programos kūrinį supratau, kad tai ne tas pats kolektyvas, kurį mačiau prieš porą metų. Orkestras dažniausiai groja žinomus ar rečiau skambančius XVII–XVIII a. kūrinius. Rasti mažai žinomą Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinį turbūt būtų sunkoka, todėl labai apsidžiaugiau išgirdęs naują Mozarto Serenados orkestrui Nr. 6 D-dur KV 239 („Serenata notturna“) interpretavimo versiją. Timpanai lyg solinis instrumentas iškelti į orkestro priekį, soliniai kontraboso ir kitų instrumentų epizodai, primenantys trumpučius individualius svingo eros ar bluegrass muzikantų pasirodymus, vertė pasvarstyti, gal Mozarto epochoje tokie triukai galėjo būti įmanomi? Dažniausiai orkestro štrichai, skambesys, muzikinis bendravimas scenoje kiek priminė garsaus muzikanto Nigelio Kennedy baroko supratimo koncepciją. Apskritai muzikinės išraiškos, formos laisvumo, improvizacijos prasme orkestro muzikavimas priminė bluegrass, džiazo ar net kartais roko muzikantų elgseną scenoje. Beje, „B’Rock“ visą muziką traktuoja labai šiuolaikiškai – ar tai būtų Monteverdi, Vivaldi, ar Mozartas. Čia gausu improvizacinių nuotaikų, spontaniškumo ir gero humoro.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |