Sulėtinto matymo pratybos

„Prospekto“ fotografijos galerijoje birželio 7 d. atidaryta vokiečių fotografo Hennrico Jokeito paroda „Negatyvo vizija / Negative Vision“. Autorius siūlo pažvelgti į fotografijas, sukurtas paverčiant skaitmeninę fotografiją negatyviniu vaizdu. Vaizdo ir suvokėjo santykis bei pats žiūrėjimo momentas Jokeitui svarbesnis už technologinius fotografijos ypatumus. Apžvelgusi parodą, sutinku su kritiko Enno Kaufholdo nuomone, kad Jokeito darbų esmė yra negatyvinio vaizdo kuriamos papildomos reikšmės apmąstant santykį su pozityvu.

Negatyvas, įprastai buvęs pozityvo atsiradimo sąlyga, Jokeito darbuose atskleidžia vaizdą, trikdantį suvokėją. Viskas ne taip, kaip reikia – buitiniai, gamtos ir urbanistiniai peizažai išraižyti švytinčia tamsa iš pakampių, užkaborių, medžio šaknų. Jokeito fotografijose sniegas ant kalnų juodas, o medžių šakos – kaip mirusiųjų pamėklės. Suvokimo procesai sutrinka ir žvelgdami į negatyvą pradedame spręsti rebusą – kaip atrodo pozityvinis vaizdas? Galbūt galėtume tai pavadinti regos ir suvokimo mankšta? Nors vaizdų srauto suvokimas nevalingas, žiūrėjimas ir pastangos vaizdą pakeisti daro žiūrėjimo procesą sąmoningą.

Manau, kad išversdamas regimą vaizdą Jokeitas kvestionuoja ne tik regėjimo būdą, bet ir realybės percepciją. Fotografija, ypač šiuolaikinė, kelia vizualaus suvokimo klausimus ne tik renkantis kasdieninius neypatingus fotografuojamus objektus. Jokeitui ir kitiems konceptualiems autoriams įdomiau tyrinėti pačią fotografiją kaip mediją, vaizdu formuojančią pasaulio suvokimą. Trumpiau tariant, fotografijoje vis sugrįžtama prie klausimo „objektyvu ar subjektyvu“.

Regėjimu priimama informacija mūsų pasąmonėje pasilieka vaizdais. Nuotraukų autorius yra neuropsichologas ir, puikiai išmanydamas nervinius procesus, analizuoja kognityvinius regos veikimo principus bei jų ryšį su sąmone ir pasąmone pasitelkdamas fotografiją. Ne paslaptis, kad fotografijos ir regos ryšys neatsiejamas – fotoaparatas veikia kaip akis. Anatominė akies sandara ir regos fiziologija tapo fotografijos technologijos pagrindu. Tik regos rezultatas mums lieka subjektyvia fotografija – atsiminimu. Dėmesio atramos taškai sufokusuojami tik ten, kur yra išliekamoji informacijos vertė.

Šalia akivaizdaus optinio triuko Jokeito negatyvai skatina įžvelgti santykius tarp vaizdo ir savęs. Įsižiūrinėdami į vaizdinį negatyvo tekstą tampame reikšmės kūrėjais. Negatyvo vaizdas sugestijuoja priešpriešą tarp negatyvo ir pozityvo, pagrįstą prasminiu ryšiu „subjektyvu–objektyvu“. Jokeitas žvelgia už skaitmeninio globalinių vaizdų srauto. Skaitmeninis vaizdas šiandien yra visur ir visada, kaip langas į bet kokią šiuolaikinės realybės situaciją. Neįmanoma jo išvengti, nebent užsidengtume akis, tačiau net ir užsimerkę liekame pusiau šioje, pusiau virtualioje realybėje. Jokeitui už skaitmeninio vaizdo įsikurti padeda įprastos kasdienybės erdvės – kambario interjerai, gatvė, tvora ar tuščias apleistas koridorius. Į šias nereikšmingas buitines situacijas labai lengva save įstatyti, t.y. pajusti savo buvimą jose. Taigi jei vaizdų srautas, sklindantis iš ekranų, yra informacijos, t.y. tariamo objektyvumo šaltinis, Jokeitas savo negatyvais stengiasi prieštarauti tai vizualaus hiperobjektyvumo tradicijai. Jo fotografijos padeda pajusti, ką reiškia būti už kasdienių objektyvių, naudingą informaciją teikiančių vaizdų, įsikuriant išvirkščio kontrasto užkulisiuose. Tai sąmoningas suvokėjo ir vaizdo santykis, susijęs su pastangomis atplėšti save nuo skaitmeninio paviršiaus, užlįsti už jo, paneigiant šviesos ir tamsos dėsnius, taigi ir paneigiant objektyvumą per se. Apvertus kontrastą, dėmesys susikoncentruoja į paslėptas, pozityvinio vaizdo tamsoje plytinčias vietas ir atveria vaizduojamus objektus ir suvokėją kitai būčiai.

Užfiksuotos kasdieninės akimirkos – subjektyvios realybės įrodymas arba pėdsakas, kuriuo sekdamas suvokėjas gali nujausti būsimą vaizdą savo mintyse. Jokeitas, paversdamas skaitmeninį pozityvinį vaizdą negatyviniu, atkreipia dėmesį į negatyvią postmodernaus pasaulio kultūrą. Vizualumo kultūra tiek kine, televizijoje, masinėse medijose suteikia galimybę vartotojui patirti fiktyvius gyvenimus, pajusti, kad gyveni, kai iš tiesų dienų dienas guli ant sofos spoksodamas į ekraną. Tai gyvenimas apeinant gyvenimo sampratą, nes niekada nepatiri to, ko nori, nes to tiesiog nėra. Turbūt pati apgaulė prasideda nuo vaizdo neįmanomybės. Jokeito parodoje viskas prasideda nuo vieno kadro ir tęsiasi, kol užmerkdami ir atmerkdami akis sudiriguojame nereikšmingas kasdienybes į harmoningą skambesį. Harmoningą, įsivaizduojamą su gyvenimo realybe susipynusį potyrį, įsispaudžiantį į sąmonę šviesos piešinio forma. Galutinis vaizdas, kaip siūlo autorius, nėra įmanomas, kaip neįmanomas yra objektyvumas.

Pateikdamas negatyvą autorius sulėtina žiūrėjimo procesą, nes pozityvinį vaizdą „nusipelnyti“ galima suvienijus savo regėjimo ir sąmonėje vykstančių procesų pajėgas. Jokeitas sutrikdo vaizdo pasisavinimą atidengdamas fotografuojamus objektus negatyviniam regėjimui. Tai daro pasitelkdamas „šviesos teptuką“ ir tapydamas išvirkščią pasaulį, kuris niekada nebus įmanomas. Savo darbais jis pagrindžia Roland’o Barthes’o idėją, kad fotografija yra mirtingumas. Idėja to, kas bus, atsirandanti vaizdu ir mirštanti anksčiau nei galėtų tapti realybe.

Paroda veikia iki liepos 9 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.