Angelos Gheorghiu debiutas Vilniuje

„Džiaugiuosi, kad po dvidešimt šešerių karjeros metų aš vis dar debiutuoju“, – apie pirmąjį koncertinį vizitą Lietuvoje šypsodamasi kalbėjo Angela Gheorghiu. Gausiems Lietuvos operos entuziastams jos atvykimas – tikra šventė. Pagaliau švytinti operos diva dainavo ne kine, ne internete ir ne garso bei vaizdo įrašuose, o mūsų teatro scenoje. Šis pasirodymas, spėju, išliks atmintyje taip pat ilgai, kaip Mstislavo Rostropovičiaus toje pačioje scenoje diriguotas baletas „Romeo ir Džuljeta“ – pats pirmasis „Vilniaus festivalio“ renginys, apie kurį savaitraštyje rašiau prieš dvidešimt metų.

Angelos Gheorghiu koncertas vyko birželio 3 d. sausakimšoje Nacionalinio operos ir baleto teatro salėje. Kartu su soliste pasirodė dar du rumunų muzikantai: Briuselyje gyvenantis tenoras Marius Brenciu ir Bukarešto nacionalinės operos dirigentas Ciprianas Teodoraşcu. Grojo Operos ir baleto teatro orkestras, nuotaikingai ir azartiškai atlikęs operos „Karmen“ uvertiūrą, IV veiksmo antraktą, Piotro Čaikovskio Polonezą iš „Eugenijaus Onegino“ ir Johanneso Brahmso penktąjį „Vengrų šokį“, tiesą sakant, iškritusį iš operinės muzikos konteksto. Energingas dirigentas uždegė orkestrą, bet buvo ir jautrus solistų partneris.

Koncerto programa buvo sudaryta iš gražiausių, pasak pačios Angelos Gheorghiu, arijų ir duetų, jos dainuojamų nuo pat tarptautinės karjeros pradžios. Ypač reikšmingas jai 1994 m. „Covent Garden“ teatre Londone atliktas Violetos vaidmuo „Traviatoje“, kuris ją per vieną naktį padarė pasauline operos žvaigžde. Duetu „Parigi, o cara“ ir prasidėjo viešnios pasirodymas. Nuo pirmos solistės išdainuotos frazės publika buvo pavergta: iš scenos sklido ne tik išraiškingas subtiliai niuansuojamas šilkinis balsas, bet ir įtaigi kūno ir veido kalba, kūrusi iškalbingą šios scenos kontekstą. Alfredą dainavo Marius Brenciu, koncerte dar atlikęs Federiko raudą „È la solita storia“ iš Francesco Cilea operos „Arlijetė“ ir Lenskio ariją „Kuda, kuda vy udalilis“ iš Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“.

Kiti soliniai numeriai ir ansambliai atskleidė vis naujus dainininkės balso ir asmenybės bruožus. Dramatiška Margaritos arija iš mūsų regione mažai žinomos Arrigo Boito operos „Mefistofelis“ savo laiku buvo išpopuliarinta legendinių Marios Callas ir Renatos Tebaldi, kartu sukūrusių šios arijos atlikimo etaloną. A. Gheorghiu sudėtingą ariją atliko taip pat įspūdingai, pasitelkusi aukščiausią vokalinę meistrystę. Atsiskleidė visas tobulai įvaldytas balso diapazonas su raiškiu žemuoju registru. A. Gheorghiu atliekamos Adrianos arijos „Io son l’umile ancella“ iš Francesco Cilea operos „Adriana Lekuvrer“ daugybė variantų sukaupta įvairiuose jos koncertų įrašuose. Internete buvo įdėtas (netikrinau, ar dabar dar yra) net ir pilnas „Covent Garden“ operos pastatymas, kuriame A. Gheorghiu dainuoja su Jonu Kaufmannu. Bet... viena yra klausytis įrašo ir visai kas kita – čia pat scenoje stovinčios žavingos dainininkės. Būtent čia ir dabar girdi ne tik gausių atspalvių prisodrintą balsą (natūralų, be pridėtų decibelų), bet ir jaudinančius solistės širdies tvinksnius, salėn siunčiamus fluidus. Šią ariją ji atliko su patetišku kalbamuoju rečitatyvu. Labai gražiai arijos gale suskambėjo išraiškingas Angelės Litvaitytės smuiko ir solistės balso pokalbis. Pirmąją koncerto dalį užbaigė lyriškasis meilės duetas „O soave fanciulla“ iš Giacomo Puccini „Bohemos“ pirmojo veiksmo, padainuotas ir suvaidintas taip nuoširdžiai, kaip Mimi personažą jaučia A. Gheorghiu. Beje, solistė dažnai pabrėžia, kad ji vaidmenų nekuria, kad kiekviename operos personaže gyvena ji, Angela.

Antroje koncerto dalyje viešnia pasirodė su žaisminga suknia, taikliai iliustruojančia Adinos charakterį iš Gaetano Donizetti „Meilės eliksyro“. Duetas „Caro elisir“ su Nemorinu, gurkšnojančiu „brangų eliksyrą“, sužavėjo ansambline darna ir humoru. Lengvai ir žaismingai solistė išvingiavo visas vokalines puošmenas. Visiškai kitas jos amplua atsivėrė atliekant Habanerą iš Georges’o Bizet „Karmen“. Matyt, dainininkę traukia ne tik operos muzika, bet ir herojės temperamentas, kad žengė į šiaip jau mecosopranų užimamas muzikos valdas. O gal ji seka Marios Callas, šią partiją padainavusios įrašų studijoje, pėdomis? Kad ir kaip būtų, Habanerą ji atliko muzikiniu požiūriu puikiai, sutelkdama dėmesį ne į žemo „krūtininio“ tembro frazes, bet į išraiškingai artikuliuotą, įvairiai nuspalvinamą vidurinį registrą, vylingai kalbantį apie čigonės meilę.

Visos koncerte skambėjusios arijos buvo puikios, vis dėlto labiausiai atmintin įsirėžė Alfredo Catalani „Ebben, ne andrò lontana“ iš operos „La Wally“ ir bisui atlikta Lauretos arija „O mio babbino caro“ iš Puccini operos „Džanis Skikis“. Pastarąją solistė pavadino „gražiausia kada nors sukurta arija“.

Paskutinis programos numeris „Lippen schweigen“ iš Franzo Leháro operetės „Linksmoji našlė“ sukėlė aplodismentų audrą. Populiarųjį numerį dabar dainuoja visi, nuo žalio studento iki pasaulinės žvaigždės. Kad ir kaip nepatinka bjauriems kritikams, koncertų rengėjai, sudarydami programas, vis dažniau galvoja apie labai įvairių skonių klausytojus. Taigi, po nuotaikingo valsiuko koncertas tęsėsi toliau, publika išprašė net penkis bisus. Pirmąjį, Ernesto de Curtis „Non ti scordar di me“ („Nepamiršk manęs“) padainavo M. Brenciu, paskui A. Gheorghiu atliko minėtą Lauretos ariją. Tada solistai dviese dainavo rumunų kompozitoriaus George’s Grigoriu dainą „Muzika“ ir populiariąją Agustíno Lara „Granadą“. Atrodė, kad ugninga ispaniška gaida koncertas baigsis, bet publika šėlo toliau. Galop A. Gheorghiu prakalbo antrąsyk: „Dabar padainuosiu ką nors a cappella“ , ir visiškoje tyloje suskambėjo gana liūdna melodija, man regis, rumuniška...

Per visą koncertą solistė labai nuoširdžiai ir žaismingai bendravo su publika. Po kiekvieno numerio išeidama iš scenos šypsodamasi mojavo ranka ir siuntė oro bučinius. Galbūt tie nuoširdumo ženklai buvo skirti gausiai susirinkusiems jos tautiečiams ir su ja atvykusiems artimiesiems? O gal labai geranoriškai mūsų publikai? Pagaliau nesvarbu adresatas, toks atviras emocingumas ir nuoširdumas iš tiesų yra Angelos Gheorghiu asmenybės dalis. Tai atsispindi po įvairias medijas pasklidusiuose jos pasisakymuose. Tiesa, solistė mums nepadainavo vienos iš absoliučių savo repertuaro viršūnių – Toskos arijos „Vissi d’arte, vissi d’amore“. Ši arija, pasak jos pačios, byloja apie jos gyvenimą: „Gyvenu menui, gyvenu meilei“. Jei kartais jos negirdėjote, siūlau susirasti internete.