7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žiūroviški jausmų žemėlapiai

Nauji filmai – „Mustangės“ ir „Trumanas“

Gediminas Kukta
Nr. 24 (1176), 2016-06-17
Kinas
„Mustangės“
„Mustangės“

Čikagos, Glazgo, Melburno, Sevilijos, Stokholmo, Tesalonikų ir Valjadolido kino festivaliuose turkų režisierės Deniz Gamze Ergüven filmas „Mustangės“ („Mustang“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, 2015) laimėjo žiūrovų simpatijų prizus. Šalia šių apdovanojimų per praėjusius metus ir šių metų pradžią filmas susišlavė dar daugiau nei 20 kino apdovanojimų ir dar tiek pat nominacijų. Tarp jų – ir „Oskaro“. Filmas tapo festivalių favoritu. Jis buvo laukiamas, apie jį kalbėta, auditorija jį puikiai sutiko.

 

Simpatijų prizus laimintys filmai mane visada verčia svarstyti – kas juose yra tokio, kas jaudina auditoriją? Kas yra tas universalus elementas, su kuriuo tapatinamasi? Apskritai, ar festivalių žiūrimiausiuose filmuose įmanoma rasti kokių nors bendrų vardiklių? Manau, taip.

 

Tokie kūriniai žiūrovams nesiūlo pernelyg daug mąstyti. Už juos tai padaro pats kūrėjas. O žiūrovas dažnai gauna kiek supaprastintą realybės versiją, kurioje jau aiškiai nubrėžtas savotiškas „jausmų žemėlapis“, aiškiai, minučių tikslumu nurodantis, kaip publika turėtų pasijusti vienu ar kitu metu – kur susigraudinti, kur nusijuokti, kur piktintis. Tokiame žemėlapyje dažnai aiškiai atskirta, kas yra balta, o kas – juoda. Žiūrovui turi būti lengva orientuotis, jo neapsunkina kažin kokia „pilka“ spalva.

 

Tokį žemėlapį siūlo ir „Mustangės“. Nuo pat pirmųjų kadrų suprantame, kas šiame pasakojime yra balta. Tai penkios jaunutės seserys. Filmo pradžioje jos dūksta su bendraamžiais berniukais, laksto po paplūdimį palaidais plaukais, brenda į jūrą, taškosi vandeniu ir mėgaujasi saule. Jos laisvos ir nepriklausomos. Visą filmą kamera atidžiai seka jų kūnus, veidus, o mergaičių plaukai, rodos, net apsiveja objektyvą. Viskas, kas susiję su mergaitėmis, kadre alsuoja gyvybe ir spalvomis – jų kambarys, drabužiai, kalba, elgesys.

 

Priešingybė mergaitėms – konservatyvūs namiškiai. Jie yra filmo juoda. Blogieji. Tramdo mergaites, slopina jų laisvę, verčia būti kuklias, nuolankias ir neišsišokti. Jie ruošia mergaites būti geromis žmonomis. Visomis išgalėmis spraudžia į rėmus, kurie filme prilyginami pilkiems moteriškiems drabužiams. Su tokiais personažais žiūrovas tikrai nesitapatins. Šios galimybės nesuteikia ir režisierė, nes ji namiškius rodo kaip tylią blogą jėgą, kuriai gali jausti tik antipatiją. Kodėl namiškiai taip elgiasi ir kokie jų vidiniai motyvai, – neaiškinama. Tenkinamasi tuo, kad mergaičių šeima – tai lyg visos konservatyvios ir dogmatiškos Turkijos atspindys. To, panašu, užtenka ir režisierei, ir žiūrovams.

 

Todėl visą filmą stebint, kaip mergaitės viena po kitos ištekinamos už vietinių vaikinų (reikia pridurti – neišvaizdžių, kaipgi kitaip), kaip jų kambario langai užkalami, o į duris įstatomos grotos, lieka tik paprasčiausiai jaudintis – lyg kokiame trileryje ar pasakoje, – pabėgs seserys iš kalėjimu virtusių namų ar ne? Šiek tiek suspenso, šiek tiek šokiravimo (vienai iš seserų nusižudžius), ir viskas.

 

Deniz Gamze Ergüven puikiai manipuliuoja žiūrovu, įstumdama jį į kruopščiai apgalvotą poziciją ir dirbtinai dirgindama jo emocijas. Daugumą, matyt, tai tikrai jaudina, nes iš kino juk visada tikiesi jausmų. Išgyvenimo, po kurio iš salės išeini sukrėstas, tačiau jokiu būdu ne priverstas mąstyti ar tuo labiau – išgyventi nežinomybę: tai kaip ten viskas baigėsi?

 

„Mustangėse“ viskas baigiasi jei ne gerai, tai bent jau viltingai. Per prievartą neištekintos likusios seserys pabėga į Stambulą – Turkijos kontekste visada reiškusį laisvą, nepriklausomą ir kosmopolitišką miestą. Režisierė dar kartą patvirtino, kokia senamadiška ir konservatyvi yra Turkijos provincija. Tačiau tą rodė jau n pastarųjų metų turkiškų filmų. Ir rodė kur kas originaliau. Tų filmų režisieriai ne tik teigė, bet ir svarstė, kodėl taip yra, kur viso to priežastys ir kaip jos keičia abiejų pusių – tiek tradicijų besilaikančių vyresniųjų, tiek laisvės trokštančių jaunųjų – nuotaikas ir gyvenimą. Deniz Gamze Ergüven tik dar kartą pailiustravo situaciją ir patvirtino tai, ką vakariečiai ir taip žinojo arba įsivaizdavo apie kasdienybę rytinėje Turkijos dalyje.

 

Puikiai žiūrovų emocijomis manipuliuoja ir kitas Lietuvos ekranuose rodomas filmas – Cesco Gay’aus „Trumanas“ („Truman“, Ispanija, Argentina, 2015), šių metų „Kino pavasaryje“ pripažintas žiūrimiausiu festivalio filmu.

 

Tai istorija apie du geriausius draugus, kurie susitinka po daugelio nesimatymo metų. Vienam jų – Chulianui diagnozuota paskutinė vėžio stadija. Gydytis jis neketina, nes puikiai supranta, kad tai tik laiko švaistymas. Vietoj to per paskutines savo gyvenimo dienas jis atsisveikina su draugais ir pažįstamais, aplanko Amsterdame studijuojantį sūnų, atleidžia net tiems, kurie kadaise buvo jo priešai, ir ieško naujų namų savo šuniui Trumanui.

 

Nekyla abejonių, kad panaši tema spaus žiūrovo ašaras. Tą suprasdamas, režisierius nesiima dirbtinai jo graudinti, tačiau ir be to gumulas gerklėje garantuotas. Nes tai, apie ką atvirai nekalbama (artėjantis finalinis draugų atsisveikinimas), visada nujaučiama, sakytum, tvyro ore.

 

Rimta ir elegiška tema filme atskiesta ironiškais juokeliais ir stoiškumu. Visu tuo, kuo panašius kūrinius skiedžia ir holivudiniai filmai apie nepagydomai sergančius personažus. Skirtumas nebent tas, jog Gay’us tai daro neperspausdamas, duodamas ašarų upeliams kartkartėmis susigerti į popierines nosinaites. Iki kito ašaringo epizodo. Tačiau vis dėlto „Trumanas“ erzina gyvenimiškų tiesų tiradomis ir nuspėjamumu (įpusėjus filmui jau žinai, kas taps naujuoju Trumano šeimininku). Bet toks jau yra tas žiūroviškas kinas. Teisingas ir kiek supaprastintas.

 

Toks kinas jaudintis verčia tik tiek, kiek trunka seansas. Užgesus ekranui, žiūrovas jaučiasi kiek sukrėstas ir neva supratęs tai, ką, pripažinkime, ir taip visą laiką žinojo.

„Mustangės“
„Mustangės“
„Trumanas“
„Trumanas“