7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kainos be emocijų

Pasivaikščiojus po mugę „Art Vilnius ’16“

Agnė Narušytė
Nr. 24 (1176), 2016-06-17
Dailė Tarp disciplinų
Zuzanna Janin, „VOLVO 240 (transformuota į 4 dronus)“. 2014 m. ( „Lokal_30“, Varšuva) A. Narušytės nuotr.
Zuzanna Janin, „VOLVO 240 (transformuota į 4 dronus)“. 2014 m. ( „Lokal_30“, Varšuva) A. Narušytės nuotr.

Šiuose puslapiuose retai kalbame apie meno rinką, kūrinių kainas ir kūrėjų kelius norint „ten“ patekti. Priežastis – įdomiau mąstyti apie kūrinių reikšmes, jų patirtis, tai, dėl ko jie mylimi, perkami ir kolekcionuojami. Perkami ne vien dėl to – pataisysite. Tiesa, kai kam menas yra tiesiog investicija. Pinigai. Čia ir prasideda spėliojimai: kurie kūriniai nuvertės, kurių vertė išaugs? Prireikia ekspertų, kuriuos paprastai visi pamiršta...

 

Kaip tik ten kreipė mintis mugė „Art Vilnius ’16“, aną savaitę geltonais plakatais raginusi iš senamiesčio urvelių keliauti į menui svetimą vietą – „Litexpo“ parodų centrą. Mugė vyksta jau 7-ąjį kartą, taigi turi istoriją – galima vertinti. Nesu tokių renginių nei mėgėja, nei specialistė, galiu tiktai palyginti su knygų muge. Akivaizdžiausiai dvi mugės skiriasi publikos kiekiu – meno nenaudai. Todėl ir prekyba meno mugėje ne tokia intensyvi, nors pinigų sumos – gerokai didesnės, ir tai patvirtina faktą, kad meno pirkimas išlieka privilegijuotųjų reikalu, kitaip nei knygų. Toliau – renginių ir diskurso skirtumai: diskusijos, seminarai, pristatymai, performansai meno mugėje teužpildo vienintelę salę ir stendus, o knygų mugės renginiai teka keliais paraleliniais srautais visuose parodų rūmuose, kartais net įsibraudami į administracines patalpas, ir publika mėgina aplėkti viską vienu metu nenustygdama vienoje vietoje. Bet šįkart meno mugėje buvo ir naujovė – edukacinė programa „Tarp kūrėjų“, leidusi žiūrovams pasitikrinti dailės istorijos žinias protmūšyje, išmėginti kūrybines galias dizaino, grafikos, knygrišystės, akademinio piešimo, akvarelės, mozaikos, architektūros, net sapnų gaudyklių dirbtuvėse. Ir dar: meno mugės diskusijose aptarinėjami meno rinkos klausimai, kurie knygų mugėje tėra nepastebimas fragmentas. Tose diskusijose teko pabuvoti ir man – vienoje, apie Vidurio Europos meno rinką, dalyvavau, kitos – apie meno kūrinių kainas – klausiausi. Net ir per daug nesidomint, rinkos terminai braunasi į galvą, jos mechanizmas aiškėja.

 

Kalbantis su šiųmetės mugės svečiais lenkais labiausiai nustebino tai, kad jie irgi skundžiasi meno rinkos menkumu jų šalyje. Anksčiau galvojau: kas jau kas, o Lenkija tikrai turi pakankamai gyventojų, kad menininkai rastų kam parduoti kūrinius. Pasirodo, ne – ir juos kamuoja sovietinės praeities paveldas: meno pirkimo tradicijų nebuvimas, jo nesupratimas, nepriklausomų kritikų stoka, menka vidurinio sluoksnio perkamoji galia, muziejams neskiriamos lėšos kūrinių įsigijimui. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, kūrinių kainas diktuoja keli stambūs kolekcionieriai. Ir vos tik meno neišmanantys naujokai pamėgina kolekcionuoti, kyla banalaus, manieringo meno pirkimo bangos. Besiruošdama diskusijai radau Meno rinkos agentūros pateiktą trumpalaikio populiarumo Lietuvoje receptą: reikia trupučio misticizmo, erotikos, kūrinys turi būti figūratyvus, fonas – plokščias ir dekoratyvus, figūros – fantasmagoriškos, spalvos ryškios ir saldžios (geriausiai – šiltos, auksinės), tapyba – tvarkinga ir plonasluoksnė. Lenkai čia atpažino ir jų šalyje vyraujantį skonį. O patyrę kolekcionieriai abiejose šalyse dairosi kuo senesnio, reto arba tarptautinę reputaciją įgijusio meno. Laimė, dabarties menininkams kelius į pasaulio rinką mėgina praskinti gerą nuojautą turintys galerininkai, pavyzdžiui, Arvydas Žalpys, taip pat dalyvavęs diskusijoje.

 

Taigi Vidurio Europos rinkai formuotis sunku ir tai žino visi, todėl klausytojų buvo mažai. Kur kas daugiau jų atėjo į žaismingą menotyrininkų pokalbį apie kūrinių kainas. Publika net galėjo išmėginti Rasos Andriušytės-Žukienės išvestą kainos nustatymo formulę, kurioje skaičiuojama tik tai, ką galima įvertinti be emocijų pagal griežtus kriterijus. Vertinama štai kas: kūrinio bazinė vertė arba savikaina (medžiagos, sugaištas laikas...), autoriaus statusas, data (kuo senesnė, tuo geriau), unikalumas (kuo mažesnis tiražas, tuo kūrinys brangesnis), istoriškumas ir meniškumas (kultūrinė kūrinio vertė) ir būklė (suirę, aptrinti, priterlioti kūriniai kainuos mažiau). Kiekvienoje sąvokoje slypi daug probleminių klausimų, kuriuos čia aiškintis nėra vietos, bet viską įvertinus skaičiais reikia savikainą padauginti iš specialiųjų kriterijų ir padalinti iš būklės (formulė: Bv x (KI + KII + KIII + KIV) : B) – gaunamas objektyvus pinigų kiekis, kuriuo jau galima atsverti kūrinio poveikį. Bet norint nustatyti simbolinį menininko kapitalą prireiks eksperto. Menotyrininko diplomo neturintis verslininkas gal ir gali, paskaitęs menininko gyvenimo aprašymą bei pasitikrinęs tarptautinius reitingus, suprasti jo statusą meno pasaulyje, bet jis sunkiai įsivaizduos kūrinio reikšmę meno istorijos procese, jo unikalumo koeficientą, neatskirs kopijos nuo originalo. Tai patvirtino ir kiti diskusijos dalyviai – Ernestas Parulskis ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė, svarstę fotografijos, kuri gali būti atspausdinta įvairiais tiražais ir įvairiu metu, pirkimo ir vertės peripetijas.

 

Štai čia ir iškyla kultūrinės spaudos klausimas. Visi meno rinkos ekspertai pabrėžia nepriklausomos kritikos svarbą formuojant menininkės ir jos kūrinių reputaciją (užteks kalbėti vien apie menininkus – kaip matysime, dauguma mugės žiuri įvertintų kūrėjų yra moterys). Žinoma, čia turima omenyje profesionali kritika, o ne visažinių žurnalistų pateikta sensacinė informacija, dažniausiai perdirbta iš pranešimų spaudai ar interviu. Nežinau, kaip Lenkijoje, bet Lietuvoje nepriklausomai kritikai sunku egzistuoti ne todėl, kad menotyrininkai būtų korumpuoti, o todėl, kad dėl mūsų kultūros politikos negalima net svajoti pragyventi iš kritikos, tad dažniausiai tenka įsidarbinti meno institucijose – tuomet kritikų sprendimai tampa šališki. Kita vertus, dauguma kultūros periodinių leidinių irgi, kad išgyventų, susisieja su institucijomis ar profesinėmis sąjungomis – ir neišvengiamai joms atstovauja atitinkamai formuodami turinį. Taigi, jei taikysime Parulskio formulę, kad kūrinio vertę lemia trijų stūmikų buvimas – kažkam norisi jį parduoti, kažkam pirkti, kažkam apie jį rašyti, – teks atsižvelgti į tai, kad „norėjimą rašyti“ nebūtinai skatina kūrinio vertė. Norint susiorientuoti kritikos diskurse, vėl prireiks eksperto menotyrininko, kad atskirtų nuoširdžias pagyras nuo prievartinių...

 

Na štai, užsiplepėjus apie rinką, beveik neliko vietos menui – prie jo sugrįžti netgi kažkaip sunku. Pirmiausia gal todėl, kad mugė nėra normali paroda – kuratoriaus ar menininko sukurta visuma. Čia tenka persijunginėti tarp visiškai skirtingo medžiagiškumo, konceptualumo, skonio kūrinių, kartais kažko nepastebint, kartais pastebint tai, kas pateikta efektingiau. Orientuotis padeda žiuri, išskirianti geriausius menininkus ir galerijas. Šiemet žiuri sudarė trys vyrai: menotyrininkai Ernestas Parulskis ir Virginijus Kinčinaitis bei menininkas Julijonas Urbonas. Peržiūrėjusi išrinktųjų sąrašą, pastebėjau prielankumą išradingiems inžinieriniams sprendimams ir moterims. Geriausia jaunąja menininke tapusi Beatričė Mockevičiūtė VDA galerijos „5 malūnai“ plotelyje ant grindų paliko tik metalinių vamzdelių krūvelę ir pakabino organinio stiklo lakštą, kuris sukiodamasis ant sienų eksponavo judančius atšvaitus, „susikalbėjusius“ su Gintauto Trimako fotoabstrakcijomis. Jei ne komisijos įžvalgumas, turbūt vargiai kas nors pasilenktų pakelti tų kasdienybės šiukšlių ir žvilgtelėti vidun, pasukioti aplinkui vaikštančių žmonių veidų, drabužių spalvų kaleidoskopą. O koks nors neišmanėlis dar pakomentuotų, kad ir pats tokių vamzdžių turįs, ir dar geresnių – na, kaip visada...

 

Geriausią galeriją „Nulinis laipsnis“ praėjau pati, nes lyg kokia pirkėja dairiausi meno kūrinių, o čia svarbiausia – pati architektūra, juodais lakštais dengtos erdvės blizgesys, kurį tik pabrėžia minimalistinės Sauliaus Slavinsko fotografijos. Visose – riba tarp nieko ir nieko, išgauta to paties atspindžiu – daugelio fotografų išbandytas triukas, tad nepatraukęs mano dėmesio. O štai įvertintas menininkes sunku praeiti. Nuo lenkės Zuzannos Janin dronais virstančio išardyto „Volvo“ (galerija „lokal_30“) tėvai negalėjo atitraukti vaikų, norinčių bent jau paliesti iš durelių padarytus sparnus, jei ne įlįsti vidun ir išskristi. Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės surinkti įvairių šalių kareiviški šalmai, išsiuvinėti gėlėmis ir erškėčių vainikais (galerija „Artifex“), matyt, visus patraukė taiklia metafora, vis dėlto paliekančia laisvę žiūrovui pačiam išsiaiškinti jos ištarmę visais kanalais brukamos karo propagandos laikais. Prasmingas ir pačios menininkės komentaras, esą kai kurių šalių šalmus buvo lengviau pradurti siuvinėjant – taip galima nustatyti tikrojo, ne deklaruojamo rūpesčio pasiaukojančiais „už tėvynę“ jaunuoliais laipsnį.

 

Galerijų gerumas iš tiesų priklauso nuo jų pristatomų menininkų, tad visos čia jau paminėtosios šventė – ne menkiau nei baltarusių „ỹ šiuolaikinio meno galerija“, pelniusi apdovanojimą antrą kartą. Šįkart čia pamatėme mūsų fotografams pažįstamą Igorį Savčenką, žaidžiantį sovietinių daugiabučių netiksliais pakartojimais, kurių pritemdyta stilistika primena Algirdo Šeškaus atskleistą kasdienybės unikalumą. Ši neišsemiama tema mugės margumyne išsiskyrė savo atsainia pilkuma. Ją tarsi mėgino perrėkti, bet iš tiesų sustiprino šalia eksponuojami kitų menininkų – Vladzimiro Hramovičiaus, Sergejaus Kirjušenko, Aleksejaus Lunevo, Sergejaus Šabohino ir „The Family Project“ – žaidimai su architektūra ir sovietine propaganda, artimi ir mūsų ginčams dėl skulptūrų bei pastatų.

 

Tačiau šį žiuri sudarytą sąrašą norisi papildyti savuoju (sutrumpintu). Įspūdinga buvo Lenkijos meno panorama (kuratorė Raminta Jurėnaitė), o ypač – MOCAK (Krokuvos šiuolaikinio meno muziejaus) kolekcija, kurios akcentas – socialiai angažuotas menas. Įsiminė Kateřinos Šedos terapinis kūrinys – ji paskatino savo močiutę vaduotis iš depresijos piešiant mirusio vyro darbo instrumentus, kurių funkcijos ji turbūt nesuprato, tad pavertė beveik personažais. Pralinksmino Kwie Kulik dueto fotografijos, liudijančios, ką galima nuveikti su reklamos rekvizitu – išdidinta tūta, buityje tapusia kulto objektu. O Houdeko Lukášo neva reklaminiai plakatai sustabdė taikliai parinkta sąmonės infantilėjimo išraiška: čia inscenizuoti kankinimai, imituojantys 1945 m. čekų išlietą neapykantą prieš 30 000 vokiečių civilių, atrodo kaip kadrai iš smagaus animacinio filmuko apie užmirštinus istorinius faktus, kokių mes irgi turime. Visam tam akompanavo du garso kūriniai, truputį pešęsi tarpusavyje. Su paukščiukais susičiulbančiam Vladimiro Tarasovo saksofonininkui atsakinėjo Pauliaus Rainio ir Nikolajaus Kynde’o vertikalių vamzdžių mušamas kleksintis ritmas, nors muzikantė mano sesuo Gabija (beje, vienintelė iš mano pažįstamų turėjusi bilietą į tik Labai Svarbiems Asmenims skirtas zonas) pastebėjo, kad skambesį būtų praturtinę įvairesni vamzdžių tonai.

 

Na o apie visiems žinomus lietuvius bus dar daug progų parašyti, tad savo favoritus čia tik išvardysiu: tai sulėtėjimą skleidžianti Marijos Šnipaitės kompozicija „1 km/h“, gaivališkai ironiška Lino Katino tapyba, mąslios Gintauto Trimako fotografijos, seniai matyta Eglės Rakauskaitės suknelė iš jazminų žiedlapių, Donato Stankevičiaus tamsoje vienišaujantys gyvenimo išbrokuoti vairuotojai, buitį sukeistinantys Vitos Opolskytės paveikslai, akies rainelėmis sugautos kūno dalys Birutės Zokaitytės ofortuose, Vytauto Balčyčio fotominiatiūros, stiklinės krašteliu kelias minutes vaikštinėjanti Vladimiro Tarasovo vapsva ir visam pusvalandžiui užbūrusi Rimo Sakalausko technologinė kosmogonija, išplauta laiko srovės. Nežinau, ar šie kūriniai kada nors pateisins investicijas, bet man paprasčiausiai norisi apie juos parašyti – bent tiek.

Zuzanna Janin, „VOLVO 240 (transformuota į 4 dronus)“. 2014 m. ( „Lokal_30“, Varšuva) A. Narušytės nuotr.
Zuzanna Janin, „VOLVO 240 (transformuota į 4 dronus)“. 2014 m. ( „Lokal_30“, Varšuva) A. Narušytės nuotr.
Krzysztof Wodiczko, „Benamių transporto priemonė“. 1988–1989 / 2013 m. (MOCAK, Krokuva) A. Narušytės nuotr.
Krzysztof Wodiczko, „Benamių transporto priemonė“. 1988–1989 / 2013 m. (MOCAK, Krokuva) A. Narušytės nuotr.
Kateřina Šeda, „Vieną kartą per dieną prieš valgį“. 2006–2007 m. (MOCAK, Krokuva) A. Narušytės nuotr.
Kateřina Šeda, „Vieną kartą per dieną prieš valgį“. 2006–2007 m. (MOCAK, Krokuva) A. Narušytės nuotr.
Houdek Lukáš, „Žudymo menas“. 2013 m. (MOCAK, Krokuva) A. Narušytės nuotr.
Houdek Lukáš, „Žudymo menas“. 2013 m. (MOCAK, Krokuva) A. Narušytės nuotr.
Kwiek Kulik, „Veiksmai su tūta“. 1975 / 2009 m. (MOCAK, Krokuva) A. Narušytės nuotr.
Kwiek Kulik, „Veiksmai su tūta“. 1975 / 2009 m. (MOCAK, Krokuva) A. Narušytės nuotr.
Arkadiusz Sylwestrowicz, paveikslai iš „OŚ“ serijos. 2004–2008 m. (Šiuolaikinio meno centras Gdanske Łaźnia) A. Narušytės nuotr.
Arkadiusz Sylwestrowicz, paveikslai iš „OŚ“ serijos. 2004–2008 m. (Šiuolaikinio meno centras Gdanske Łaźnia) A. Narušytės nuotr.
Petrit Halilaj, „Nunuodytas žmonių, kuriems reikia šiek tiek meilės (Lynx lynx). 2013 m. (Lewben Art Foundation) A. Narušytės nuotr.
Petrit Halilaj, „Nunuodytas žmonių, kuriems reikia šiek tiek meilės (Lynx lynx). 2013 m. (Lewben Art Foundation) A. Narušytės nuotr.
Paulius Rainys ir Nikolaj Kynde, „II“. 2015 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Paulius Rainys ir Nikolaj Kynde, „II“. 2015 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Nataliya Lyakh, „Neperšlampamas“. 2015 m. („Nivet-Carzon“, Paryžius) A. Narušytės nuotr.
Nataliya Lyakh, „Neperšlampamas“. 2015 m. („Nivet-Carzon“, Paryžius) A. Narušytės nuotr.
Rachel Marks, „Viskas gerai“ („Nivet-Carzon“, Paryžius) A. Narušytės nuotr.
Rachel Marks, „Viskas gerai“ („Nivet-Carzon“, Paryžius) A. Narušytės nuotr.
Uladzimir Hramovich, iš ciklo „Žmonių atmintis amžina“. 2016 m. („ỹ šiuolaikinio meno galerija“, Minskas) A. Narušytės nuotr.
Uladzimir Hramovich, iš ciklo „Žmonių atmintis amžina“. 2016 m. („ỹ šiuolaikinio meno galerija“, Minskas) A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo. 2016 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo. 2016 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Guda Koster („Art-Cart“, Kaunas) A. Narušytės nuotr.
Guda Koster („Art-Cart“, Kaunas) A. Narušytės nuotr.
Vytenis Jankūnas (Projektai) A. Narušytės nuotr.
Vytenis Jankūnas (Projektai) A. Narušytės nuotr.
Gintautas Trimakas (Prospekto fotografijos galerija, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Gintautas Trimakas (Prospekto fotografijos galerija, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, „(Nu)žudyti dėl taikos“ / „Kill(ed) for Peace“. 2016 m. („Artifex“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, „(Nu)žudyti dėl taikos“ / „Kill(ed) for Peace“. 2016 m. („Artifex“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Donatas Stankevičius, iš ciklo „Seni vairuotojai“ (Kauno fotografijos galerija)
Donatas Stankevičius, iš ciklo „Seni vairuotojai“ (Kauno fotografijos galerija)
Vita Opolskytė, „Trisdešimt du kartus“. 2015 m. („The Rooster Gallery“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Trisdešimt du kartus“. 2015 m. („The Rooster Gallery“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Kaupo Kikkas, „Medžiovaizdis“. 2015 m. („Okapi gallery“, Talinas) A. Narušytės nuotr.
Kaupo Kikkas, „Medžiovaizdis“. 2015 m. („Okapi gallery“, Talinas) A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, „Mutacijos“, fragmentas (Takas) A. Narušytės nuotr.
Nerijus Erminas, „Mutacijos“, fragmentas (Takas) A. Narušytės nuotr.
Česlovas Lukenskas, „Padidinto poveikio priemonės“. 2016 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Česlovas Lukenskas, „Padidinto poveikio priemonės“. 2016 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Galerijos „Nulinis laipsnis“ vaizdas, pristatomas Sauliaus Slavinsko ciklas „Riba“. 2014–2015 m. A. Narušytės nuotr.
Galerijos „Nulinis laipsnis“ vaizdas, pristatomas Sauliaus Slavinsko ciklas „Riba“. 2014–2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė („Karavan Gallery“, Paryžius) A. Narušytės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė („Karavan Gallery“, Paryžius) A. Narušytės nuotr.
Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Jūros tėkmė Pietų pusrutulyje“. 2008–2016 m. (Dusetų dailės galerija) A. Narušytės nuotr.
Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Jūros tėkmė Pietų pusrutulyje“. 2008–2016 m. (Dusetų dailės galerija) A. Narušytės nuotr.
Gintautas Trimakas (VDA galerija „5 malūnai“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Gintautas Trimakas (VDA galerija „5 malūnai“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, „Ne(pa)liestas“. 2015 m. (VDA galerija „5 malūnai“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, „Ne(pa)liestas“. 2015 m. (VDA galerija „5 malūnai“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė (VDA galerija „5 malūnai“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė (VDA galerija „5 malūnai“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Vladimir Tarasov, be pavadinimo. 2016 m. („Meno niša“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Vladimir Tarasov, be pavadinimo. 2016 m. („Meno niša“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Rūta Katiliūtė („Meno niša“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Rūta Katiliūtė („Meno niša“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė („Meno niša“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė („Meno niša“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „1 km/h“. 2016 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „1 km/h“. 2016 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Saulius Vaitiekūnas, „Odė savam krantui arba kelios įžvalgos ieškančiam laimės“. 2016 m. („Terra recognita“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Saulius Vaitiekūnas, „Odė savam krantui arba kelios įžvalgos ieškančiam laimės“. 2016 m. („Terra recognita“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Aija Zariņa („Tifāna Art Gallery“, Ryga) A. Narušytės nuotr.
Aija Zariņa („Tifāna Art Gallery“, Ryga) A. Narušytės nuotr.
Małgorzata Myślińska, iš serijos „Apie dulkes“. 2015 m. („Assembly Gallery“, Poznanė) A. Narušytės nuotr.
Małgorzata Myślińska, iš serijos „Apie dulkes“. 2015 m. („Assembly Gallery“, Poznanė) A. Narušytės nuotr.
Linas Katinas, „Juodas angelas“, iš ciklo „Ten / žolės“. 2015 m. („Kunstkamera“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Linas Katinas, „Juodas angelas“, iš ciklo „Ten / žolės“. 2015 m. („Kunstkamera“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Arūnė Tornau (Dailininkų sąjungos galerija, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Arūnė Tornau (Dailininkų sąjungos galerija, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė („Meno niša“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė („Meno niša“, Vilnius) A. Narušytės nuotr.
Linas Blažiūnas, „Į pietus“. 2015 m. (VDA galerija „Akademija“) A. Narušytės nuotr.
Linas Blažiūnas, „Į pietus“. 2015 m. (VDA galerija „Akademija“) A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Flos artifici“. 2015 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Flos artifici“. 2015 m. (Takas) A. Narušytės nuotr.
Karolina Breguła, „Sviesto trikampis“. 2015 m. („Lokal_30“, Varšuva) A. Narušytės nuotr.
Karolina Breguła, „Sviesto trikampis“. 2015 m. („Lokal_30“, Varšuva) A. Narušytės nuotr.
Natalia LL, „Vartotojų menas“. 1974 m. („Lokal_30“, Varšuva) A. Narušytės nuotr.
Natalia LL, „Vartotojų menas“. 1974 m. („Lokal_30“, Varšuva) A. Narušytės nuotr.
Monika Furmanavičiūtė, „Meninos“. 2015 m. (Baroti galerija, Klaipėda) A. Narušytės nuotr.
Monika Furmanavičiūtė, „Meninos“. 2015 m. (Baroti galerija, Klaipėda) A. Narušytės nuotr.