Pokalbis su Beatriče Mockevičiūte, VDA skulptūros katedros studente, išrinkta geriausia jaunąja „ArtVilnius’16“ menininke, manyje transformavosi į įspūdžių kratinį ir paliko sunkiai nusakomą nuotaiką, o gal nuojautą. Besisukančios spalvos, lengvumas, grynumas, materija ir forma. Štai apie ką mes kalbėjom.
![]() | ![]() | ![]() |
Vilniaus festivalio pabaigos koncerte „Compensa“ salėje girdėjome energingą fleitininką Orlando Valle Maraca ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septetą, tęsiantį savo turą Europoje. Juos išgirdome po koncertų Meksikoje ir garsiajame Paryžiaus „Théâtre du Châtelet“. Šį muzikantą Vilniuje girdėjome prieš trylika metų, tada jis koncertavo su grupe „Ostra Vision“ ir buvo vadinamas vienu garsiausių Lotynų Amerikos jaunosios kartos džiazo fleitininkų. Anuomet jis buvo pasiryžęs atgaivinti populiariąją kubiečių muziką. Dabar Orlando Valle Maraca yra laikomas vienu garsiausių Lotynų Amerikos fleitininkų apskritai. Jis taip pat ir pianistas, kompozitorius bei aranžuotojas, „Grammy“ apdovanojimų nominantas, grojo Chucho Valdéso vadovaujamoje pasaulinio garso grupėje „Irakere“ ir aranžavo jai kūrinius. Maraca yra aktyvus Latina jazz muzikos atlikėjas, besidomintis bendrais amerikiečių ir kubiečių muzikos aspektais. Jis yra įsitikinęs, kad džiazą ir kubietišką muziką suartina iš Afrikos kilę ritmo bei intonacijų dariniai, taip pat teigia, kad šiandien Kubos menininkai mažai tesidomi savo šaknimis, o jam pačiam labai svarbu prie jų sugrįžti. Kubos muzikoje jis išskiria Afrikos, Ispanijos ir Prancūzijos kultūrų elementus, mano, kad juos sujungus ir atsirado ši muzika. Ir iš tikrųjų, Latina Jazz, arba Lotynų džiazas, yra džiazo žanras su Lotynų Amerikos ritmais ir kitais harmonijos bei melodikos elementais. Nors muzikantai nuolat plečia žanrų ribas, Lotynų džiazo terminas paprastai suprantamas kaip turintis konkretesnę reikšmę, nei tiesiog džiazas iš Lotynų Amerikos. Lotynų džiazas paprastai turi tiesioginį ryšį su Lotynų Amerikos, Afrikos ir dabartine džiazo muzika. Kubos džiazas yra išskirtinis fenomenas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šių metų Kanų kino festivalio apdovanojimai paskatino ne vieną diskusiją apie filmų vertinimo kriterijus ir žiuri narius. Tačiau visi sutaria, kad šiemet Kanų didžiojo konkurso žiuri buvo labai konservatyvus. Tai nebūdinga svarbiausiam kino festivaliui, ne vieną dešimtmetį žymėjusiam naujus kino kelius. Vasaros „Kine“, kurio viršelį puošia vieno kontroversiškiausių šių metų Kanų konkurso filmų – Park Chan-wooko „Tarnaitės“ kadras, apie tai rašo ir Aistė Račaitytė straipsnyje „Neapdovanoti nugalėtojai“. Pasižiūrėjusi visus konkursinius filmus, ji padalijo savo prizus bei suabejojo oficialiaisiais. Išsamų šiųmetinio konkurso aptarimą pratęsė Izoldos Keidošiūtės straipsnis apie Jeaną-Pierre’ą Léaud, šiemet Kanuose apdovanotą „Auksine palmės šakele“ už gyvenimo nuopelnus. Léaud buvo prancūzų Naujosios bangos veidas, nes būtent François Truffaut filmas „Keturi šimtai smūgių“, kuriame jis suvaidino dar būdamas keturiolikos, 1959 metais Kanuose ir pareiškė apie naują kūrėjų kartą, kuri nenori kurti „tėtušių kino“.
![]() |
Pradėsiu iš toli, nuo „Aido“ galerijoje 2012 m. surengtos Dariaus Basčio parodos „Penkeri metai“, kuri neužsimiršo, liko kaip įdomaus autoriaus sugrįžimo į meno lauką faktas. Bastys – skulptorius, lūžio laikais baigęs Vilniaus dailės akademiją, po ilgo tylėjimo pasukęs prie tapybos, jau vien tuo žadinantis smalsumą. Ir jį pateisinantis. Nedideli formatai, beveik senųjų meistrų technika atlikti kūriniai pilni šių dienų paradoksų ir kažkokio pirminio keistumo. Tačiau galerijos sienos suteikia legitimaciją, prestižą, nutrindamos tą faktą, kad menininkas atrodo visai iškritęs iš šiuolaikinių lietuviškų trendų, madų ir netgi meninių grupelių. Būdamas tikras profesionalas (baigęs ne tik akademiją, bet ir atsimokęs daugybę metų M.K. Čiurlionio meno mokykloje, dabar gimnazijoje), jis vis tiek atrodo lyg vienišius, kuriantis savo slaptame garažiuke tai, kas jam pačiam atrodo smagu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Yana Ross atsirado pas mus 2007-aisiais – su Elfriede’s Jelinek „Bembilendu“ (OKT ir LNDT koprodukcija) ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (OKT). Paskui kelerius metus režisavo Lietuvoje, daugiausiai LNDT, trumpam ištrūkdama statyti spektaklių į Berlyną, Seulą, Helsinkį iki pat 2013-ųjų, iki nemenką kontroversiją sukėlusio spektaklio Nacionaliniame dramos teatre, Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (apie tai, kaip demoniška žudymo idėja įsismelkė į kaimelio gyventojų sielas ir pastūmėjo išžudyti kaimynus žydus). Nuo tada Yana Vilniuj tik svečias, nors įsikūrė čia, laisvai kalba lietuviškai ir mes įpratom laikyti ją sava. Pastaruosius trejus metus ji daugiausiai režisuoja Lenkijoje ir Skandinavijoje. Tai, ką ji ten stato (teko matyti keturis – du lenkiškus, švedišką ir islandišką – šio laikotarpio Yanos Ross užsienio spektaklius), liudija erudiciją, profesinę brandą ir jautriai artikuliuojamą stipraus temperamento atsaką į mūsų istorinio laiko ir mūsų nepastebimõs (nes per arti esančios) kasdienybės katastrofas.
![]() |
Žiniasklaida nuolat įtikinėja, kad esame seksualiai susirūpinusi tauta. Kasdien net pretenduojančiuose formuoti visuomenės nuomonę portaluose mirga tekstai, masinantys žodžiu „seksas“. Televizijos pokalbių šou kažkokie keisti dėdės ir tetos giriasi savo seksualiniu gyvenimu, tokiose laidose lankosi net politikai ir politikės. Vis dar esu įsitikinęs, kad pornografiškiausia lietuviška televizijos laida yra „Bėdų turgus“. Joje prievartaujami vargšai ir apnuoginami turtuoliai, nes juk tikroji labdara yra anonimiška, tyli ir nežeidžianti tų, kuriems reikia padėti. Tačiau panaši „dvasios pornografija“ klesti ir kine. Vieną tokį atvejį nebe pirmą kartą (29 d. 23 val.) primins LRT Kultūra. Turiu galvoje Steve’o McQueeno filmą „Gėda“ (2011), itin populiarų tarp intelektualų, mėgstančių menines provokacijas. Tai antrasis garsaus britų menininko filmas. Michaelas Fassbenderis jame vaidina niujorkietį, dirbantį reklamos agentūroje, bet iš tikrųjų galvojantį tik apie seksą. Erotinę veikėjo kasdienybę sudrumsčia jo sesuo (Carey Mulligan), kuri atvyksta į Niujorką ir neturi kur gyventi.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Apsilankius VII Lietuvos tekstilės meno bienalėje, sunku galvoje atsirinkti įspūdžius ir prisiminimus. Matyti kūriniai pinasi į vieną labai eklektišką vaizdinį, kuris šįkart išeina už tradicinės tekstilės ribų. Skaitant kūrinių aprašymus stebina tekstilei nebūdingų medžiagų gausybė. Prie vilnos ar lino šliejasi polietilenas, plaukai, metalas, o kur dar video ir fotografijos medijose sukurti darbai. Rodos, nebeįmanoma apčiuopti ribos, kur prasideda ir baigiasi tekstilė, bet galime pabandyti punktyru nužymėti parodos ekspozicijos lauką.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Noriu, kad būtų aišku: niekas iš „Amazon“ nesikišo į mano darbą. Dabar jau nebėra padalijimo į ujamus menininkus ir mus ujančius prodiuserius. Dabar kino kraštovaizdis visai kitoks. Korporacinis.
Nesidaliju pelnu su „Amazon“. Net jei „Patersonas“ uždirbs milijoną dolerių, man iš to teks gal kokie penki. Seniau, kai gaudavau finansavimą iš Japonijos, Prancūzijos ir Vokietijos, kurdavau filmą, jį parduodavome, o paskui per pusę dalijomės pajamomis. Tai buvo švarus susitarimas.
Dabar susitarimas toks, kad jei režisierius neuždirbs iš ankstesnio filmo, jis neturės kaip prisidėti prie naujo. Aš neuždirbu niekad, todėl turiu remtis finansavimu iš skirtingų šaltinių. Kai sumontavau „Išgyvena tik mylintys“, maniau, kad jau niekad nebekursiu filmų. Bet štai vėl buvome Kanuose, vėl žiūrovai reagavo.
Kalbant apie apdovanojimus, jie tikrai man nieko nereiškia. Festivaliai turėtų prasmę ir be apdovanojimų. Nes todėl, kad buvau Kanuose, Venecijoje, Berlyne ar Lokarne, galėjau ne vienus metus likti nepriklausomu kūrėju, galėjau kontroliuoti tai, ką darau.
![]() | ![]() | ![]() |
„Brangioji, paskutinį kartą kartoju, tas keistuolis – tai ne aš, tai Euzebijus!“ – muzikinėse karikatūrose savo žmoną Clarą ramina Robertas Schumannas. „Dvilypis talentas – muzikas ir tapytojas, sielą maitinęs vien aukštais idealais“, – čia jau mūsų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį apibūdino kažkuris jo amžininkas. O Sergejus Prokofjevas? Jis buvo ir Vakarų, ir sovietų kompozitorius (priviliotas pažadų, atvyko gyventi į Sovietų Rusiją) – ir giriamas, ir baudžiamas, patyręs ir kūrybinių pasirinkimų, ir asmeninių apsisprendimų dvilypumą. Tokius autorius savo rečitaliui Vilniaus festivalyje, birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, pasirinko viena ryškiausių nūdienos pianisčių Mūza Rubackytė, koncertą taip ir pavadindama – „Dvilypumas“. Beje, šią programą pianistė jau skambino savo žiemos gastrolėse įvairiose šalyse bei Paryžiuje, Gaveau salėje, sulaukusi didelio publikos ir spaudos dėmesio. Ne kartą M. Rubackytės pasirodymai puošė ir Vilniaus festivalį – pianistė grojo jau pirmojo, 1997-ųjų, festivalio rečitalį, 2008 m. paskambino visą Ferenco Liszto ciklą „Klajonių metai“, 2009 m. įdomią kamerinę programą pateikė su Šanchajaus kvartetu, 2012 m. su Rusijos Piotro Čaikovskio simfoniniu orkestru atliko žymųjį Koncertą Nr. 1 b-moll, taip vis patvirtindama, jog nestokoja ne tik įvairių idėjų, bet ir, nepaisant intensyvaus koncertų grafiko (pastarieji maršrutai – Pietų Afrika, Libanas, Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija), visuomet randa laiko pagroti Vilniuje, ką jau kalbėti apie čia jos organizuojamą solidų Fortepijono muzikos festivalį, kuriame koncertuoja ir pati – įsimintinai atliko Krzysztofo Pendereckio Koncertą fortepijonui „Resurrection“, Ferenco Liszto, Bélos Bartóko koncertus fortepijonui su Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei kitas programas.
![]() | ![]() | ![]() |
Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.
Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.