7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Rumunų kino panorama ir visa kita

Transilvanijos kino festivalio įspūdžiai

Mantė Valiūnaitė
Nr. 24 (1176), 2016-06-17
Kinas
„Šunys“
„Šunys“

Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kaip ir galima tikėtis, atveria plačią rumunų kino panoramą. Vienoje ar kitoje konkursinėje programoje dėl solidžių prizų galynėjasi ir trumpo, ir ilgo metražo rumunų filmai. „Rumunų kino dienos“ suteikia galimybę pirmą kartą pamatyti naujausius kūrinius festivalio svečiams ir susipažinti su dar nebaigtais rumunų kino projektais.

 

Tačiau festivalio programos visuma atrodo daugiau nei eklektiška. Trys programos, pavadintos „3 x 3“, atkreipia dėmesį į tris režisierius: šiemet tai buvo Chantal Akerman, Šarūnas Bartas ir turkas Zeki Demirkubuzas. Trys šalys partnerės: Kroatija, Lietuva ir Libanas. Avangardinio japonų kino kūrėjo, performansų kūrėjo ir poeto Shion Sono filmų retrospektyva. Speciali vengrų diena, specialūs seansai, specialūs renginiai. Na, ir „konceptualiausia“ programa – „#Animal“. Į ją tiesiog sukrito paskutinių metų filmai, kurių centre daugiau ar mažiau atsidūrė – taip, gyvūnai: nuo Laurie Anderson filmo „Šuns širdies“ iki čeko Olmo Omerzu „Filmo apie šeimą“.

 

Tarptautinėje konkursinėje programoje varžosi pirmi arba antri režisierių ilgametražiai filmai, tačiau atrankos kriterijai tuo ir baigiasi, nes daugiau niekas filmų nesieja. Į šią programą pateko ir žiūroviškas, paprastas filmas „Atvertos durys“ (rež. Marina Seresesky), ir „Kino pavasaryje“ rodyti „Tikkun“ (rež. Avishai Sivan) bei „Tanna“ (rež. Bentley Dean, Martin Butler), ir „Scanoramoje“ rodyti „Žvirbliai“ (rež. Rúnar Rúnarsson), net primityvus siaubo filmas „Shelley“ (rež. Ali Abbasi). Žinoma, filmai neturi būti panašūs ir nebūtinai iš konkretaus regiono, tačiau Transilvanijos festivalio konkursinė programa atrodė kaip programos sudarytojų simpatijų popuri.

 

Pagrindinį konkursinės programos prizą pelnė debiutinis rumunų režisieriaus Bogdano Miricos filmas „Šunys“, kurio pasaulinė premjera vyko Kanuose, „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Filmas išsiskiria nepriekaištinga aktorių vaidyba ir drąsiu scenarijumi. Nors jį lengvai galima pavadinti vesterniškos nuotaikos detektyvu, režisierius kuria įtampos kupiną neteisingumo, korupcijos Rumunijoje paveikslą. Istorija išties paprasta – paveldėjęs iš senelio didžiulius žemės plotus, jos parduoti atvyksta Romanas (Dragoş Bucur). Netrukus jis supranta, kad neatsitiktinai ši žemė laikyta tuščia. Tuščiuose laukuose įsikūrusioje fermoje veikia mafijos pobūdžio grupuotė. Tai jam padeda suprasti ir nuoširdžiai keliauti savais keliais patariantis vietos policijos viršininkas Hogas (Gheorghe Visu), tiriantis nusikaltimą. Hogą suvaidinęs Gheorghe Visu meistriškai – kūno laikysena, žvilgsniais ir aštriomis, trumpomis frazėmis – kuria žmogų, visą gyvenimą bandantį susidoroti su neteisybe.

 

„Šunys“ gali pasirodyti kiek pretenzingas debiutas, tačiau šiurpios detalės pasirodo ne šiaip sau, jos atliepia kruvinų laukinių Vakarų atmosferą. Įpintos į rumunų kontekstą ir aktorių kuriamą įtikinamą filmo realybę, šios detalės tampa kartais juokinga, kartais tiesiog aštria absurdiško žiaurumo išraiška.

 

Gabrielio Achimo filmas „Paskutinė diena“ stoja į gana gausias juodų rumuniškų komedijų gretas. „Paskutinė diena“ išsiskiria giliu psichologizmu ir klausimu apie dvasingumo vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Filmo veikėjas Adrianas nutaria tapti vienuoliu, į vienuolyną jį turi palydėti provincijos bendruomenės narys. Tačiau lydėti Adrianą speiguotu keliu nori miestelio meras ir jo gerbėjas policininkas. Kelionė baigiasi mero namuose, kur susidėlioja netikėtas „paskutinės dienos“ paveikslas. Filmas atsirado iš didelių pastangų ir noro kurti vos už 8 tūkstančius eurų, kuriuos patys filmo kūrėjai investavo į gamybą. Atsiimdamas prizą režisierius džiaugėsi, kad „Paskutinė diena“ beveik ir atsipirko, nes filmas gavo 6 tūkstančių eurų prizą už geriausią „Rumunų kino dienų“ pilno metražo filmą.

 

Komedijų tikrai buvo gausu „Rumunų kino dienomis“ pavadintoje programoje. Viena jų – ir lietuvės Dagnės Vildžiūnaitės prodiusuota bei Felikso Abrukausko nufilmuota komedija „Rytų Europos verslas“ („Eastern business“), taikliai žaidžianti Rytų Europos stereotipais ir aktualijomis.

 

Būtų neteisinga lyginti rumunų ir lietuvių kino kultūrą, tačiau dalyvaujant uždarymo ceremonijoje buvo sunku nepavyduliauti rumunų kinui skirto dėmesio. Ceremonija atskleidė, koks ypatingas ryšys sieja kūrėjus ir festivalio organizatorius. Renginyje dalyvavo ir kino aktorė Sophia Loren, ji atsiėmė apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Apdovanojimais buvo pagerbtos ir aktorės Carmen Galin, Lujza Orosz.

 

Didžiausia festivalio dovana man buvo Cristi Puiu filmo „Sieranevada“ nacionalinė premjera (pasaulinė premjera įvyko pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse). Kamera tik keletą minučių išsprunka iš buto, į kurį šeima susirinko pagerbti mirusio tėvo. Čia vyksta visas filmo veiksmas. Pirmosios jo scenos iškart padiktuoja kasdienio erzulio ritmą, persmelkiantį kadrus – kamera, žvilgčiodama tai į vyrą, tai į moterį, rodo jų santykių dinamiką. Nors pagrindinė filmo gija – sudėtingi šeimos santykiai, laukiant iškilmingų pietų pradžios režisierius intensyviais dialogais demaskuoja politinį, religinį, moralinį ir emocinį veikėjų infantilumą. „Sieranevada“ atskleidžia kartų konfliktą, vyrų ir moterų prisiimtus ar primestus vaidmenis bei vertybių ir tradicijų kaitą. Puiu lieka ištikimas realizmui, kaip ir ankstesniuose filmuose „Pono Lazaresku mirtis“ ar „Aurora“, tačiau ir nekartoja savęs. Filme jam dar kartą pavyko užfiksuoti rumunų kasdienybę, giliausią jos esmę, rezonuojančia ir su didžiąja likusios Europos dalimi.

„Šunys“
„Šunys“
„Paskutinė diena“
„Paskutinė diena“
„Sieranevada“
„Sieranevada“