7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jubiliejinis O. Narbutaitės koncertas „Centones Meae Urbi“

Ben Lunn
Nr. 27 (1179), 2016-09-09
Muzika
Onutė Narbutaitė, nuotr. autorius Martynas Aleksa
Onutė Narbutaitė, nuotr. autorius Martynas Aleksa

Naujas semestras, naujas sezonas ir naujas koncertų rinkinys, kurį galiu vertinti. Kaip gi dar pradėti metus, jei ne su nepriekaištingu Onutės Narbutaitės kūriniu „Centones Meae Urbi” (1997)? Šis ypač įtakingas kūrinys, kuris pasitelkia tekstus iš kelių skirtingų kalbų ir šaltinių, grindžiamų sąsajomis su Vilniumi ir Lietuva apskritai, buvo atliktas didžiosios kompozitorės 60-mečio proga.

Jei trumpai, „Centones Meae Urbi” yra intriguojantis kūrinys – beveik tobula pastarojo šimtmečio pabaigos Lietuvos kolektyvinių troškimų manifestacija. Ieškodama būdo priartėti prie savo praeities aukštumų ir žemumų, Lietuva optimistiškai vylėsi, kad viskas gali peraugti į kažką didingesnio. Kaip „Mesijas“ nulėmė mūsų karaliaus Jokūbo biblijos vertimo[1] supratimą, taip per praeities sampratą „Centones Meae Urbi“ absoliučiai lietuviška maniera apibrėžia modernios Lietuvos dabarties jausmus ir norus. Be kitų, šis kūrinys pasinaudoja Česlovo Milošo, Jono Bilduko, Adomo Mickevičiaus, Mošės Kulbako, Petri Strzeleco ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus tekstais. Šie tekstai paeiliui yra lenkiški, lietuviški, lotyniški, jidiš – kalbomis, kurios stipriai susijusios su regionu ir apibrėžia jo kultūrinį tapatumą. Oratorijos struktūra yra suformuota remiantis metų laikais, prie kiekvieno sezono priderinus nuotaiką, sujungtą su juo besisiejančia kalba ar tekstu. Visas kūrinys yra šedevras, ir, jei būti atviram, matydamas, koks reikšmingas jis yra, esu labai nustebęs, jog jis nėra giliau įsišaknijęs vietiniame repertuare.

Grįžtant prie koncerto, giedra pranciškonų bažnyčia yra tobula aplinka šiai oratorijai: ji – dailus koliažas, senosios architektūros ir atsitiktinės modernizacijos neatitikimas. Renginio atmosfera buvo pilna šurmulio, murmėjimo ir plepesių, už kurių slėpėsi nekantrus šio vakaro pasirodymo laukimas. Sėdimos vietos buvo užtvindytos klausytojų, kitiems teko stovėti gale ir stumdytis kaip silkėms skardinėje. Galiausiai ant visų lėtai nusileido tyla ir prasidėjo pasirodymas.

Kūrinys prasideda vieniša birbyne – jos garsas hipnotizuoja ir tiesiog skamba erdvėje. Jis visiems smogia galinga pastoraline jėga. Solistas Egidijus Ališauskas tai atliko gražiai ir meistriškai. Ši ramybė sunaikinama pučiamaisiais. Jų trimituojami akordai rezonuoja ir užpildo erdvę spindesiu. Tikrasis oratorijos pojūtis pradedamas justi kartu su atsirandančiais balsais. Kamerinis choras „Aidija“ ir „Jauna muzika“ tobulai atlieka tokius pasažus kaip „Procesija” arba „Pavasaris Lukiškėse”. Jų dikcija visuomet buvo stipri ir akcentuota. Nors jų greitųjų pasažų ritmika signalizavo apie trupantį jų, kaip tobulų dainininkų, įvaizdį, visgi tai nesumažino pačios muzikos paveikumo.

Nors atlikimo trukmė siekia beveik 90 minučių, orkestras pasitelkiamas stebėtinai retai. Tačiau kai jis pasirodo, tai būna įspūdinga. Šioje oratorijoje tikrai atsiskleidžia asmeninis Narbutaitės didingumas ir orkestruotės meistriškumas: gražiai ir giliai sukonstruotas ansamblio atvedimas iki aukščiausios kulminacijos arba orkestro išskaidymas iki pavienių instrumentų. Taigi nors orkestras yra reikalingas daugiau negu tik muzikiniam išpildymui, visgi kai kurių dalių precizika pradėjo lengvai silpti. Ypač tose dalyse, kuriose Robertas Šervenikas dirigavo stebėtinai lėtai. Tomis akimirkomis dažnai norėjosi kvestionuoti tokį jo sprendimą, kadangi tai atėmė kompozicijos varomąją jėgą. Manau, kad jei jis būtų buvęs drąsesnis ir leidęs ansambliui iš tikrųjų taškytis, neperdedant – koncertas būtų nunešęs bažnyčios stogą.

Apskritai, trys vokalistai buvo puikūs. Soprano (Ieva Gaidamanavičiūtė) ir boso-baritono (Nerijus Masevičius) balsai turi nuostabias savybes: Ievos pasižymi natūralia dvasinga prigimtimi, o Nerijaus – turtingu sodrumu, nors gaila, jog abu prarado savo žavesį dainuodami aukštesniuose registruose. Pastovų ir tyrą klausymosi džiaugsmą sukėlė solistė Eglė Šidlauskaitė (mecosopranas). Ji įgudusiai ir meistriškai sugebėjo atsilaikyti prieš tokią tankią ir puikią orkestruotę bei išlaikyti gilią ramybę. Buvo nuostabu klausytis Eglės – šioje oratorijoje ji tikrai parodė savo artistiškumą.

Mano nuomone, oratorijos pabaiga visiškai apibendrino šio darbo nuotaiką ir svarbą. Aidinčioje procesijoje lėtai išsiskaidė vyriški balsai, mecosopranas ištransliavo pagrindinę idėją ir kontaktavo su fojė apleidžiančia grupe. Tada iš vaiduokliškai nutolusių balsų atkeliavo styginiai, suteikdami ant pjedestalo stovinčiam solistui džiaugsmingo turtingumo, ir, dar prieš pradedant atsirasti varpams, lėtai išbluko. Lyg auštant sekmadieniui varpai garsėdami pradėjo augti, jų intensyvumas didėjo, tačiau staiga publiką išleido į klaikią tylą. Iš šios tylos žiūrovai pakilo beveik sutartinai, maniakiškai plodami ir skendėdami ekstazėje po to, ką išgirdo. Negaliu pasakyti, apie ką buvo šis kūrinys, tačiau jame tikrai yra kažkas prasmingo, paliečiančio čionykštę publiką. Galbūt tiesiog šiame kūrinyje yra kažkas tokio gilaus ir nepriekaištingai lietuviško, kas sukuria  nostalgiją ir grožį, kurie yra artimi grįžimo namo jausmui. Ką galiu pasakyti užtikrintai – nepaisant kelių mano nuogąstavimų dėl atlikimo smulkmenų, kūrinys vis tiek sugeba stipriai smogti, ir nuostabiausia, kad todėl tai yra vienas iš svarbiausių šios puikios kompozitorės darbų.

 

Straipsnis buvo publikuotas Baltijos šalių muziką pristatančiame tinklaraštyje „Baltic Music Gems“. Iš anglų k. vertė Deima Žuklytė

[1] Karaliaus Jokūbo biblija – trečiasis, 1611 m. išėjęs biblijos vertimas į anglų kalbą. Kompozitoriaus G. F. Handelio oratorijos „Mesijas“ (1741) pagrindą sudarė šio vertimo tekstai. [D. Ž. pastaba]

Onutė Narbutaitė, nuotr. autorius Martynas Aleksa
Onutė Narbutaitė, nuotr. autorius Martynas Aleksa
Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi" atlikimas, nuotr. autorius Martynas Aleksa
Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi" atlikimas, nuotr. autorius Martynas Aleksa