7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš (ne) to paties laiko

Adaukto Marcinkevičiaus „Optimistai ir skeptikai“ bei Mariaus Baranausko „Laiko reportažai“

Agnė Narušytė
Nr. 27 (1179), 2016-09-09
Fotografija Dailė
Marius Baranauskas, „M. Gorkio (dabar Didžioji) gatvė“. Vilnius, 1970 m.
Marius Baranauskas, „M. Gorkio (dabar Didžioji) gatvė“. Vilnius, 1970 m.

Adaukto Marcinkevičiaus ir Mariaus Baranausko parodas skiria Neris ir maždaug kilometro pasivaikščiojimas krantine. Jų gimimo datas skiria penkeri metai. Mirties – 35-eri. Abu buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai ir jos fotografijos sekcijos pirmininkai, tik skirtingu metu. Jų kūrybos laikas keletą metų sutapo, bet 1960-aisiais miręs Marcinkevičius liko įrašytas į atšilimo laikotarpį kaip pirmasis ryškus fotografijos meno kūrėjas, o Baranauskas fiksavo kintantį Lietuvos gyvenimą iki pat Nepriklausomybės pradžios. Todėl atrodo, kad jis – vėlesnių laikų fotografas. Gal niekada nebūtume apie juodu mąstę kartu, jei ne ką tik praėjusios vasaros sutapimas – tą patį mėnesį atidarytos parodos dviejose institucijose: Marcinkevičiaus – Nacionalinėje dailės galerijoje, o Baranausko – Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ir dvi naujos knygos – plonesnė Marcinkevičiaus (išleido „Apostrofa“) ir storesnė Baranausko (LNM). Taigi ir parodos, ir knygos, ir patys autoriai tarytum prašosi sutalpinami į vieną straipsnį, ką ir darau.

Adauktas Marcinkevičius mirė vos 23-ejų, bet spėjo nuveikti labai daug. Būdamas tokio amžiaus, kai kiti dar tik ieško savęs, jis ne tik dirbo „Literatūros ir meno“, „Jaunimo gretų“ ir „Švyturio“ fotokorespondentu, parengė iliustracijas kelioms knygoms, bet ir Žurnalistų sąjungoje įkūrė minėtą fotosekciją, o 1958 m. nuo Stalino represijų siaubo dar tik atsigaunančioje Lietuvoje surengė pirmą meninės fotografijos parodą, paskui dar išleido jos katalogą penkiomis kalbomis, „suveikė“ leidybai pinigų ir 1959 m. išsiuntė viską į Čekoslovakiją. Ir tai – tik maža dalis jo per trejus metus atliktų darbų. Todėl Adauktas – šis retas vardas labiau įsimena nei pavardė – dabar atrodo kaip blyksnis Lietuvos fotografijos istorijoje. Blyksnis, nušvietęs ateitį. Jis darė tai, ko jo aplinkoje nebuvo. Gal tik – įsivaizduoju – jį veikė išlikę tarpukario fotografijos meninio gyvenimo prisiminimai, kuriais galėjo pasidalinti Adaukto mokytojas Povilas Karpavičius, o gal ir minėtoje parodoje pirmąją premiją laimėjusių fotografijų „Dzūkas“ ir „Dzūkė“ autorius alytiškis Vytautas Stanionis. Ne tiek žiūrėdama parodą, kiek vartydama knygą (abi parengė Margarita Matulytė) supratau, kad jis sąmoningai siekė atkurti ankstesnę fotografijos vietą tarp menų, kad matė skirtumą tarp dokumento, kurio reikia faktais ir propaganda suinteresuotam laikraščiui, ir tikrovės pavidaluose atrastos poetikos. Jai Adauktas skyrė daug laiko, stengėsi išgauti įvairiais būdais – išmėgindamas ankstesnes estetikas (piktorializmą, konstruktyvizmą), eksperimentuodamas su spalva, bet labiausiai – modeliuodamas pačią šviesą, kaip spėjo išmokti vieną semestrą pastudijavęs Maskvoje, VGIK’e (Sąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute).

Knygoje publikuoti Adaukto sūnaus Sauliaus ir jo draugo Virgilijaus Juodakio prisiminimai ne tik leidžia įsivaizduoti menininko gyvenimą. Jie atkuria tikrovę, kurią kaip ///viražuotas paviršius dengė fotografijos – ne tik ideologinės, bet ir paties Adaukto menas. Toji tikrovė buvo skurdi ir žiauri, net jei nekalbėsime apie represijas, kurios Juodakiui sutrukdė tapti violončelininku. Todėl žiūrėdama į fotografijas nejaučiu nostalgijos, tik stebiuosi autoriaus pasinėrimu į kūrybą, nepaisant visko. Šachmatų klube pavagia paltą – per speigą vaikštai tik su lietpalčiu. Fotografijos įrangą reikia pačiam susikonstruoti. Neįstoji į aukštąją – lauki metus kitos galimybės, vėl neįstoji, bet toliau fotografuoji – namiškiai vadina veltėdžiu. Trečią kartą pavyksta – Adaukto fotografijos padaro įspūdį Maskvos kino operatoriams, jis pradeda studijuoti ir iškart susiduria su neįmanomybe. Užduotys sudėtingos, o Adauktas į jas žiūri rimtai, žino, kad kiekvienai įgyvendinti reikės daug laiko. Kam nors neišmanančiam tai gali atrodyti kaip klaida, nes juk fotografija asocijuojasi su greičiu. Pinigų trūksta, net medžiagų darbui nėra iš ko nusipirkti, o šeima iš viso atsisako remti po to, kai jis slapta susituokia su Vilniaus konservatorijoje studijuojančia Rymante Šerkšnyte. Tai jai jis viską aprašė laiškuose – pavalandžiui, ir tampa aišku, kad net pamiegoti nelikdavo kada. O ką jau kalbėti apie marksizmo paskaitas. Jo egzamino neišlaikius ir teko grįžti namo. Visa tai skaitant apmaudžiausia suvokti, kaip smarkiai menininko galimybes apkarpė siauras namiškių mąstymas, giminė – kaip akmuo po kaklu. Tiesa, kol kas žinome tik vienos pusės versiją.

Visa tai pasakoju, nes šitoje skurdo pelkėje Adaukto darbai iškyla kaip dar didingesnis kalnas. Nors kita vertus, viskas labai paprasta, netgi buitiška – jis fotografavo aplinkinį gyvenimą, pagal leidinių užduotis: kareivius, Vinco Kudirkos gimimo šimtmečio minėjimą, geležinkelio pervažą, kolūkiuose praktiką atliekančius studentus, Ventės žvejus, Kauno hidroelektrinę, Naująją Akmenę, sporto rūmus, futbolo rungtynes. Kai kuriomis temomis jis padarydavo atvartus – fotopasakojimus, kuriuose gyvenimas atrodė judrus, pilnas nuotykių, džiaugsmingas. Bet šalia to jis dar sumanė sukurti Lietuvos menininkų portretų galeriją – ir sukūrė. Čia nereikia nei laiškų, nei dienoraščių – iš pačių fotografijų matosi, kaip jis režisavo kiekvieną menininką tarsi personažą, kuriam aplinka yra jo gyvenimo fikciją palaikanti scenografija. Be to, kruopščiai statydavo apšvietimą, kad veidas išeitų reljefiškas. Todėl jo tapytojai, rašytojai, kompozitoriai atrodo monumentalūs, pasitikintys savimi ir deramai susimąstę. Jie labai skiriasi nuo žvaigždžių iš svetur, pagautų po koncerto ir nufotografuotų be pasiruošimo – Lietuvos filharmonijos solistas Aleksandras Livontas ir jo mokytojas Davidas Oistrachas šypsosi blykstės priploti prie užuolaidos. Ir staiga – Kazys Saja, taip pat kaip Adauktas vietoje kaklaraiščio ryšintis tautinę juostelę, išsišiepęs pačiam Dievui, po pažastimi paspaudęs kaukolę – tarsi bravūriškas atsakas paties Adaukto autoportretui, kur jis vaidina „tikrą“ akimirkas gaudantį fotografą.

Netgi uždengus pavardes, daugelis portretų būtų įdomios fotografijos. Ir apskritai – žiūrinėjant Adaukto atspaudus nebe taip svarbu, kas nufotografuota, nes akis tyrinėja tą „kaip“. VGIK’o komisijai padarę įspūdį „Skeptikai“, žinoma, – drąsus kadras 1956-iesiems. Du pagyvenę tipai atrodo ištraukti iš socialinių paraščių, kurių neturėjo būti. Bet net jei nieko nežinotume nei apie kvailus ideologinius apribojimus, nei apie pačių draudėjų baimę, kad ką nors praleidus klius nuo aukščiau sėdinčiųjų, šioje fotografijoje susižaidžia pasikartojimai: du grubūs veidai, du balti cigarečių brūkšniai, dvi poros delnų, dvi degtukų dėžutės, dvi skrybėlės ir įtarus vienos akies žvilgsnis, nesušildytas bendro dūmo, kuris irgi yra čia – toks lengvas kaip kūno šilumos išgarintas praskaidrėjimas.

Galėčiau pasakoti apie daugelį Adaukto fotografijų, nes jose kristalizuojasi ir mano mėgstamos patirtys. Pavyzdžiui, kai nuščiūva gamta ir valties irklas įpjauna tobulai lygaus ežero paviršių pradingdamas į nieką. Arba apsinuoginusių vyrų kūnų ritmas, jų karštis, kurį spinduliuoja tarsi blizgančiu moliu ištepti raumenys – juos Adauktas pastebi visur. Tai ir buvo įdomiausias atradimas parodoje – kad nuo seno gerai žinomas Adaukto „Darbininkas“ turi daugybę antrininkų, kad vyriško kūno erotika traukė jo akį, vertė apčiuopti darbe paslėptą grožį, kartu užganėdinant ir sistemos akį pozityviais „komunizmo statybų“ įvaizdžiais.

Taigi nors autorinių Adaukto atspaudų nedaug – vos per šimtą, jo išieškota šviesos lipdyba, regis, čia pat drėkstančios agregatų rūdys, danguje lyg skulptūros iškilę žvejai, suakmenėjusios jų kelnių klostės išlieka atmintyje ryškiais vaizdiniais, kuriuos įtikinamai pristatė ir paroda, ir knyga.

Baranausko fotografijas knyga įsiminti ne padeda, o trukdo. Ne todėl, kad jų daug (nors iš tiesų daug), o todėl, kad jos pateikiamos tarsi nematant, kaip vienas vaizdas veikia kitą. Greta sukomponuotos tų pačių ar panašių objektų fotografijos išduoda pasirinkimo reliatyvumą, kurio pats autorius gal ir nebūtų norėjęs demonstruoti. Vienas šalia kito sugrūsti silpnesni darbai naikina stipresniuosius. O ir dėstymas toks, kad sunku suvokti knygos struktūrą – atrodo, tiesiog liejasi fotografo pastebėjimų srautas, lyg be atrankos.

Todėl žiūriu parodą. Ji – puiki. Kiekviena fotografija leidžia panirti į jos pasakojimą atskirai, nesiejant su prieš tai ir po to esančiomis, tarsi ji būtų įrėminta savo erdvėje kaip unikalus iš laiko ištrauktas grynuolis. Taip ir žiūrėjau, kaskart leisdamasi į naują susitikimo su praeitimi nuotykį (ačiū Audrai Baranauskaitei-Urbakavičienei, kuri muziejui dovanojo tėvo archyvą). Lengviausia pastebėti, kad Baranausko akį traukė pasikartojimai, pavyzdžiui, knygos viršeliui parinkta fotografija: palei statybas saugančią tvorą žygiuoja sutanoti seminaristai su portfeliais, begalinė „mistinei“ sistemai priklausančių figūrų vora, bet staiga centre – du paprasti, kostiumuoti, dar neįšventinti. Tai kasdienybės pokštas, bet ir ritmas, įsiveržiantis į šiaip sau buvimą atsitiktinio sutapimo nuostaba, o gal net slaptu ar rėkte išrėkiamu nematomos, bet mus rikiuojančios galios teiginiu. Vėl žiūriu: kaip silkės skardinėje suguldyti naujagimiai, Elektrėnų geležinių konstrukcijų ornamentas danguje su dviem mažyčiais darbininkais, vienodai laikraščius skaitantys tėveliai, vienodai galvas po džiovintuvų gaubtais sukišusios moterys, uoliai dainuojančios dvynės – tai fotografija mums apie mus, akompanavusi solfedžio pamokoms M.K. Čiurlionio meno mokykloje.

Kaip ir Baranauskas mėgusi kvadrato formatą, Diane Arbus irgi fotografavo dvynes, bet jos tikslas buvo kitas – sukurti to paties–ne to paties įtampą kaip užuominą į pasąmonėje tykantį šiurpulį. To paties klonavimas jai buvo dar viena aberacija, įtraukianti akį į nejaukos sūkurį. O Baranauską sutapimai linksmino – jo premijuotos fotografijos yra būtent tokios. Jos, beje, parodoje išeksponuotos, sakyčiau, šmaikščiai – išrikiuotos ant atskiros sienos kartu su medaliais ir apdovanojimų aprašymais, tarsi kokioje garbės lentoje. Taigi jos ir primenamos, ir netrukdo įsižiūrėti į kitus, dar nematytus vaizdus. Be to, šis išdėstymas atkreipia dėmesį į dėsningumą: matau, kad anais laikais vertintojų komisijoms darydavo įspūdį paprastesni vaizdai, įkalantys mintį dviejų skirtingų priešstata, aiškiai išskirtomis figūromis, kurių skleidžiama nuotaika aplinkinių detalių nepapildo šalutiniais pasakojimais. Kitaip tariant, vaizdai ikonos, vaizdai teiginiai, kurie visais laikais lengviausiai atkreipia masių dėmesį ir lengviausiai įtikina. Čia galima prisiminti 100 ar 50, ar 25 „pasaulį pakeitusių fotografijų“ (pavyzdžiui, pajūryje veidu į smėlį gulintis pabėgėlių berniuko kūnas), ir fotožurnalistikos siekiamybė bus aiški.

O vaizdo gurmanus traukia kas kita. Baranausko atveju – kadrai, kuriuose sugauta anuometinio gyvenimo dinamika, maži judesiai, šviesos virpėjimas ore, ant paviršių, tarp žmonių, nukrypimai nuo žiūros standartų, kuriuos tarsi diktuoja tam tikros miesto ar landšafto vietos. Tarkim, pajūryje sulinkę gintaro ieškančiųjų siluetai, išpiešti ant blizgančios vandens juostos, atrodo lyg juodos figūros ant graikų vazos. Užsižiūrėjau ir į atspindžius ant kontrabosų paviršiaus – šie solidūs dėdės išsirikiavę prie sienos prižiūri smuiku nenoriai grojančią mergaitę, o aš matau save ir netgi tebeužuodžiu mokyklos instrumentų sandėlio kvapą, kur kanifolija maišėsi su lakuotu medžiu. Kitose fotografijose smagu apžiūrinėti gatvėmis vaikštančius žmones, kurių drabužių kirpimą gali tyrinėti iki pat horizonto – objektyvas preciziškai išpiešė kontūrus. Ir tikriausiai nebebūna, kad balandžiai taip įžūliai lestų berniukams iš burnų – didžiuliai, sotūs, beveik marmuriniai.

Ir taip toliau – vėl galėčiau užsipasakoti, ką matau fotografijose, – tai malonus užsiėmimas. Jose išsaugotą ano laiko miesto vaizdą iškart lyginu su tuo, kuris mane lydi dabar ir kurį pastebiu tik tada, kai kas nors nauja išdygsta ar išnyksta. Štai kad ir žvejai, fotografijose gausiai išsirikiavę prie Neries – čia jų dabar nebebūna. Ką tik ėjau krantine iš Marcinkevičiaus parodos į Baranausko, praėjau po Žaliuoju tiltu ir užlipau ant Mindaugo, kad pereičiau į kitą pusę. Ir staiga fotografijos man rodo, ką beveik nežiūrėdama po kojomis praėjau kaip savaime suprantamą tvirtą duotybę: čia nėra nei šaligatviu dengtos krantinės, nei Mindaugo tilto, tik pontoninis, ant Žaliojo styro dar neseniai užkeltos skulptūros. O toliau beveik nieko nėra – tik stalininis mokslininkų rūmų bokštas ir laukai. Sena fotografija visada verčia įsisąmoninti savojo miesto mažumą ir dabarties trapumą. Šįkart dviejų to paties laiko jaunuolių – fotografijos fanatikų – užfiksuoti kadrai įsipynė į mano pačios ėjimą. Jų miestas už Žaliojo tilto švelniai išnykdavo tuštumoje dar visai neseniai. Ištisai kartai tai dar tebėra buvusios tikrovės prisiminimas, o ne tik fotografija, kurianti praeities mitą, kaip man.

 

Adaukto Marcinkevičiaus paroda „Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 metų fotografijos“ veikia iki rugsėjo 18 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais, trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.

 

Mariaus Baranausko paroda „Laiko reportažai“ veikia iki rugsėjo 25 d.

Lietuvos nacionalinis muziejus, Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 10–18 val.

Marius Baranauskas, „M. Gorkio (dabar Didžioji) gatvė“. Vilnius, 1970 m.
Marius Baranauskas, „M. Gorkio (dabar Didžioji) gatvė“. Vilnius, 1970 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Autoportretas“
Adauktas Marcinkevičius, „Autoportretas“
Adauktas Marcinkevičius, „Skeptikai“. 1956 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Skeptikai“. 1956 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Tyla“. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Tyla“. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Geležinkelio etiudas II“. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Geležinkelio etiudas II“. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, be pavadinimo. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, be pavadinimo. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Rašytojas Kazys Saja (g. 1932)“
Adauktas Marcinkevičius, „Rašytojas Kazys Saja (g. 1932)“
Adauktas Marcinkevičius, „Studentų praktika“. 1958 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Studentų praktika“. 1958 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Darbininkas“. 1958 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Darbininkas“. 1958 m.
Marius Baranauskas, „Tėvai“. 1966 m.
Marius Baranauskas, „Tėvai“. 1966 m.
Marius Baranauskas, „Seminaristai Kaune“. 1975 m.
Marius Baranauskas, „Seminaristai Kaune“. 1975 m.
Marius Baranauskas, „Palangos paplūdimyje“. 1971 m.
Marius Baranauskas, „Palangos paplūdimyje“. 1971 m.
Marius Baranauskas, „Statybų grafika“. Elektrėnai, 1975 m.
Marius Baranauskas, „Statybų grafika“. Elektrėnai, 1975 m.
Marius Baranauskas, „Dvynės“. 1972 m.
Marius Baranauskas, „Dvynės“. 1972 m.
Marius Baranauskas, „Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje“. 1970 m.
Marius Baranauskas, „Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje“. 1970 m.
Marius Baranauskas, „Lenino (dabar Lukiškių) aikštėje“, Vilnius. 1959 m.
Marius Baranauskas, „Lenino (dabar Lukiškių) aikštėje“, Vilnius. 1959 m.
Marius Baranauskas, „Žvejai prie Neries ankstų rytą“. Vilnius, 1957 m.
Marius Baranauskas, „Žvejai prie Neries ankstų rytą“. Vilnius, 1957 m.
Marius Baranauskas, „Neries ir Vilnios santaka“. Vilnius, 1959 m.
Marius Baranauskas, „Neries ir Vilnios santaka“. Vilnius, 1959 m.