7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Už intelektualų teatrą vaikams

Pokalbis su režisieriumi Šarūnu Dateniu

Andrius Jevsejevas
Nr. 27 (1179), 2016-09-09
Teatras
Šarūnas Datenis
Šarūnas Datenis

Rugsėjo 17 ir 18 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ – magijos ir gyvos muzikos spektaklis visai šeimai „Čia buvo / čia nėra“, kurį drauge su jauna scenos menininkų komanda „Lėlės“ Mažojoje salėje kuria teatro aktorius ir režisierius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Šarūnas Datenis. Paklausinėjau Šarūno apie tai, kuo jį domina kūryba vaikams, kokį jis įsivaizduoja savo svajonių teatrą bei publiką, taip pat ko jai tikėtis susirengus į šią jaunojo režisieriaus spektaklio premjerą.

 

Šarūnai, papasakok trumpai, apie ką tavo naujas darbas – spektaklis „Čia buvo / čia nėra“?

Spektaklio fabulos pagrindas – labai paprastas, bet puikiai visiems pažįstamas ir, manau, visada aktualus. Paprastai tariant, scenoje pasakojama istorija apie du draugus, apie sunkų jų gyvenimą, ištinkančius sunkumus ir tai, kaip jie su tomis negandomis susitvarko. Kartais į mūsų gyvenimą ateina tiek daug gėrio ir mes taip prie jo priprantame, kad nustojame vertinti, ką turime, ir tuos žmones, kurie mums padėjo tai pasiekti. Kartais sakome: viską šiame gyvenime pasiekiau pats. O man atrodo – nė velnio! Juk kiekvienas mūsų gyvenime sutiktas žmogus – draugas, mylimoji, net priešas – vienaip ar kitaip formuoja mus ir mūsų poelgius ar pasaulėjautą. Spektaklis „Čia buvo / čia nėra“ – ir apie tai, kad mes nesame vieninteliai savo gyvenimo kalviai ir kad niekas gyvenime nenutinka savaime.

 

Kuo šis spektaklis, tavo manymu, išsiskiria iš kitų vaidinimų vaikams?

Nežinau, ar jis iš tiesų išsiskiria – jei žinočiau atsakymą, turbūt būčiau egocentriškas pasipūtėlis. Aš tik norėčiau, kad išsiskirtų, ir tikiuosi, kad taip yra. Viliuosi, kad „Čia buvo / čia nėra“, kaip ir visi kiti mano kuriami spektakliai, išsiskiria tuo, jog čia į vaiką nėra žiūrima kaip į kažkokį infantilų vartotoją, su kuriuo neva bendrauti reikia kitaip nei su suaugusiaisiais.

 

Šiandien ne taip jau dažnai jauni menininkai savo noru imasi kurti jauniausiam žiūrovui. Kas tave motyvuoja kurti teatrą vaikams?

Stengiuosi elgtis taip, kad viskas nebūtų tvarkinga, lyg į tinkamus stalčiukus sudėliota. Kūryboje – taip pat. Kurdamas teatrą vaikams, vadovaujuosi tais pačiais principais kaip ir kurdamas teatrą suaugusiesiems. Bet su vaikais bendrauti tam tikra prasme net įdomiau! Tarkim, suaugusiajam gali pūsti miglą į akis, o jis, tam tikrų bendravimo klišių ir socialinių įpročių vedamas, neretai elgsis taip, kaip priimta, o ne taip, kaip jaučiasi. Kartais žiūrovai, net ir visiškai nesujaudinti spektaklio, lyg ištreniruotos beždžionėlės stojasi ir audringai ploja katučių. Nes taip neva priimta. O vaikas taip niekada nepasielgs. Jis juoksis, kai jam bus juokinga, o verks, kai jam bus liūdna ar baisu.

 

O ar turi tam tikrų tabu?

Žinoma. Tarkim, manau, kad tokios vienadienių aktualijų maitinamos temos, pavyzdžiui, alkoholizmas, narkomanija, prostitucija ir pan., vaikams negali būti įdomios – ir tikrai ne dėl to, kad nesuprantamos, o tik todėl, kad per paprastos. Bet esu tikras, kad su vaikais galima labai įdomiai ir turiningai kalbėtis apie tokius universalius dalykus kaip grožis, moralė ar net mirtis.

 

Ar pameni savo pirmuosius teatrinius įspūdžius?

Augau gan neturtingoje šeimoje ir į teatrą retokai turėdavau galimybę nueiti. Todėl mano pirmieji ryškesni teatriniai įspūdžiai – iš paauglystės metų, kai atsirado daugiau finansinių galimybių tą daryti. Nepamenu, kelerių metų buvau, kai lankiausi Operos ir baleto teatro spektaklyje „Spragtukas“ – prisiminimai ne iš šviesiausių. Ir jau kiek vėliau, gal kokių keturiolikos, pamačiau Oskaro Koršunovo spektaklį „Oidipas karalius“. Ir būtent žiūrėdamas į pagrindinį vaidmenį kuriantį Dainių Gavenonį pagalvojau, kad noriu būti ten, kur yra jis, kad noriu daryti tai, ką daro jis.

 

Stebint tavo kūrybinį kelią susidaro įspūdis, jog laviruoji kažkur tarp aktorystės, režisūros ir muzikos. Kaip sekasi jas derinti, kuri iš šių sferų šiandien tave domina labiausiai?

Gal palikime muziką ramybėje. Taip, esu kūręs muziką keliems spektakliams, tačiau nesu šios srities profesionalas. Tikrai nesigėdiju to, ką esu sukūręs, – galiu ir profesionalius muzikantus pasikviesti savo muzikos pasiklausyti, bet vis dėlto muzikos sferoje esu gan infantilus ir nepakankamai išprusęs. Mėgstu kurti vaidmenis, tačiau man kur kas įdomesnė aktorystė kine. Deja, lietuviško kino situacija yra tokia, kokia yra... Todėl šiandien esu labiausiai susitelkęs į režisūrą. O ir šiaip malonu kontroliuoti kūrinio visumą. Nesibaidau atsakomybės – anaiptol. Man patinka valdyti situaciją, rizikuoti, nugalėti sunkumus ir prisiimti visišką atsakomybę už savo kūrinį – nesvarbu, sėkmingas jis ar ne itin vykęs.

 

Kaip apibūdintum savo svajonių teatrą? Ko jame lauktum išskėstomis rankomis, o ką verčiau paliktum už užrakintų durų?

Labiausiai jame norėčiau matyti intelektualų žiūrovą, besidomintį tuo, kas šiandien vyksta pasaulinėje kultūroje. Tą, kuris žino, kas yra, pavyzdžiui, „Mr. Robot“, ir kurio aktoriaus darbas pasaulinių kultūros ir meno autoritetų buvo įvertintas kaip geriausias bei įsimintiniausias. Man neįdomi publika, gyvenanti vien mažyčiame lietuviškos populiariosios kultūros burbule, nesidominti tuo, kas vyksta aplink. Apskritai, šiandien žiūrovui gan sunku atsirinkti, į kurį teatrą eiti verta, o kur jis gaus tik minimaliomis protinėmis ir kūrybinėmis sąnaudomis sukurtą kičą. Baisiausia, kad intelektuali publika yra atkandusi dantis į tą prastą, pigų ir neambicingą teatrą, todėl į spektaklį ją prikviesti nėra paprasta. Keistas dalykas – dažnai prisižiūrėję prasto teatro sakome: ne, ne, teatro aš nemėgstu. Bet pasižiūrėję prastą filmą gi nesakome: kinas manęs nedomina. Nežinau, kodėl taip yra. Teatras gali būti labai įvairus. Labai norėčiau, kad tikėjimo tuo neprarastų ir žiūrovas.

 

Kaip manai, ar šiandien teatras yra pajėgus dėl vaikų, o ir suaugusiųjų dėmesio konkuruoti su televizija, kinu, kino animacija?

Teatras yra laikinas menas – tai ir didžiausia jo silpnybė, ir kartu pats žaviausias bruožas. Tarkime, panorėjęs pasiklausyti savo mėgstamos muzikos grupės, aš galiu tai padaryti per kokias penkias sekundes. O jei žiūrovas nori pamatyti, pavyzdžiui, spektaklį „Čia buvo / čia nėra“, jam teks luktelėti iki rugsėjo 17, 18 d. Bet teatras turi ir romantinę pusę – teatre su tavimi bendraujama tiesiogiai, tu esi priklausomas nuo aktoriaus, kaip ir aktorius yra priklausomas nuo tavęs, čia negali padaryti pauzės, teatrui reikia pasiruošti.

 

Esi jaunas ir ambicingas teatre dirbantis kūrėjas, kuris užima labai specifinę ir savitą, bet gan siaurą šalies kultūrinio gyvenimo nišą. Kokį norėtum matyti Vilniaus „Lėlės“ teatrą po 5 ar 10 metų?

Norėčiau, kad po penkerių ar dešimties metų žmonės manęs nebeklaustų, kur tas „Lėlės“ teatras yra, kad, tarkim, mane gatvėje sutikęs pažįstamas nenustebtų, jog „Lėlėje“ kuriame spektaklius ne tik vaikams, kad statome ne tik populiarias pasakas, bet ir autorinius, ambicingus, intelektualius spektaklius suaugusiesiems. Aš žinau, kad lėlių teatre, pasitelkus lėlių animaciją, kūno plastiką, ekspresyvią vizualinę kalbą, interpretuojant ir klasiką, ir aktualius šiuolaikinius tekstus, žiūrovui galima pasakyti daugiau, su juo bendrauti net įvairiapusiškiau nei dramos ar muzikiniame teatre. Ne tik šito tikiuosi, bet ir tikiu, kad sunkiai ir atkakliai dirbdami mes to būtinai pasieksime.

 

Kalbino Andrius Jevsejevas

Šarūnas Datenis
Šarūnas Datenis
Rytis Skripka spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Rytis Skripka spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Vytautas Leistrumas spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Vytautas Leistrumas spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Vytautas Leistrumas ir Rytis Skripka spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“
Vytautas Leistrumas ir Rytis Skripka spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“