7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Medresesi teatras Turkijoje: svajonė, tapusi realybe

Įspūdžiai iš gastrolių monospektaklių festivalyje Turkijoje

Birutė Mar
Nr. 28 (1180), 2016-09-16
Teatras
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.

Šią vasarą teko prisiminti kadaise, teatrinių studijų Sankt Peterburge metais, puoselėtą svajonę – teatras kaip kelionė, kaip sakrali savęs pažinimo erdvė; bendraminčių, norinčių būti ir kurti kartu, namai.

Tuomet „svajonių teatras“ buvo atpažįstamas iš knygų, ne taip lengvai prieinamų vaizdo įrašų – „skurdžiojo teatro“ guru Jerzy Grotowskio studija Lenkijoje (įsivaizdavau ją kaip aktoriaus meistriškumo „alcheminę“ laboratoriją), Piterio Brooko kelionės po pasaulį su įvairiataučiais aktoriais, jo trupės pasirodymai neregėjusiems teatro žmonėms „pasitiesus kilimėlį“ kur nors Afrikos ar Indijos gilumoje.

Vėliau teko išgirsti ir apie Tadashio Suzukio tarptautinį teatro centrą gamtos apsuptyje Togoje, Japonijoje; apie Eugenio Barbos teatrinę bendruomenę Holstebro kaime, Danijoje, kur, smalsumo vedama, nukeliavau (nors... tikriausiai per vėlai, praėjus keliems dešimtmečiams nuo E. Barbos trupės jaunystės – tad kiek nuvylė jaunatviškos energijos ir gyvybės nebetekusios teatro komunos realybė).

Visi šie XX a. teatro korifėjai ir reformatoriai svajojo apie idėjos suvienytą kūrėjų bendruomenę, apie teatrą, kaip kūrybos prigimties ir savęs pažinimo galimybę, ieškojimą kuo intymesnio santykio su žiūrovu, šitaip maištaudami prieš tradicinį teatrą, einantį jau išmintu keliu ir dažnai nebegyvą. (Įstrigusi E. Barbos mintis: „Teatre institucijoje aktorius niekada nerealizuos savo kūrybinio ir  žmogiškojo potencialo.“)

 

Tačiau vasarą teko patirti, kad svajonės pildosi. Rugpjūčio pabaigoje keliavome į Turkiją – monospektaklius „Antigonę“ ir „Meilužį“ pakvietė Medresesi teatras, rengiantis vasaros festivalį „Monofest 2016“. Žinant radikalią Turkijos nūdienos politinę ir kultūrinę situaciją, palietusią ir teatrą (absurdišku šalies vadovų nurodymu teatruose statyti tik turkiškas pjeses ir pan.), ten vykti atrodė rizikinga. Bet viliojo galimybė suvaidinti „Antigonę“ amfiteatro erdvėje po atviru dangumi, be to, festivalis vyks netoli antikinio Efeso miesto, vieno iškiliausių šiandien išlikusių antikos miestų pasaulyje. Norėjos pamatyti tą tūkstantmečių senumo stebuklą, pastovėti scenoje, į kurią gali žiūrėti dvidešimt penki tūkstančiai žiūrovų, ir įsitikinti, ar tikrai, iš jos prabilus, balsas girdėti paskutinėje žiūrovų eilėje.

Laimė, visas pavojus atvykus Turkijon tebuvo kelyje kelissyk kariuomenės patikrinti pasai. Turkija – didelė šalis, tad Izmiro regione (kur vyko festivalis) jokio nerimo neteko justi. O nuvykti ten vertėjo. Kad pabūčiau kitokiame festivalyje, kitokio teatro erdvėje. Toli nuo miestų šurmulio, kalnuose.

 

Keliaujant vietiniu autobusu iš turistinio Bodrumo, kur vairuotojų ir prekeivių įkyrumas žadina norą greičiau grįžti namo, per karštį ir dulkes tris su puse valandos riedant link kalnų papėdėje įsikūrusio Selčuko miesto, nieko ypatingo nesitikėjome. Išlipus stotyje, mūsų nedidukę trupę pasitiko švytinčio veido jaunuolis Dogu ir nusivedė link sovietinius laikus primenančio, kokių keturiasdešimties metų senumo aplūžusio automobilio „Renault Toro“. „Bet juk dar važiuoja! – nusijuokė Dogu. – Mūsų teatras gavo jį dovanų prieš dešimtmetį, sutaisėm, ir... dar vis važiuoja!“

Susikrovėme dekoracijas į mašina sunkiai bepavadinamą lūženą ir ėmėme nelengvai ropštis į kalnus. Pakelės namelių vis mažėjo, vakaro saulė nušvietė viršūnes. „O kurgi teatras? Negi kalnuose?“ – „Taip taip, kalnuose, už penkiolikos minučių privažiuosime“, – ramiai šypsojosi Dogu.

Pakilus visai arti viršukalnių ir pravažiavus nediduką tradicinį Širinčės kaimelį, dar kilometrą riedėjome dulkėtu vienišu vieškeliu su rodykle „Tiyatro Medresesi“. Ir... staiga prieš akis atsivėrė pasaką primenantis vaizdas: kylančių į kalnus akmeninių namų eilė, apsupta alyvmedžių, o centre tarsi koks viduramžių vienuolynas...

„Čia viskas nauja, statybos vyksta tik penketą metų, suprojektuota pagal viduramžių architektūros modelį. Ten aukštėliau į kalną – filosofų ir matematikų miestelis, o štai čia mūsų Medresesi teatras“, – pasakojo pasitikusi aktorė ir festivalio spiritus movens Nesrin Uçarlar. Išsikrovę lagaminus ir dekoracijas įžengėme į teatro teritoriją, kur kieme pietavo ir ilsėjosi būrelis jaunimo – čia vykstančių teatrinių dirbtuvių dalyviai.

 

Manėme, Medrese – miesto pavadinimas, o pasirodo, taip vadinosi viduramžių arabiškų mokslo centrų, universitetų kompleksai, musulmoniškos seminarijos. Tuomet jos buvo statomos savitos architektūros statiniuose: ratu einantis pastatas su centriniu kiemu, skirtu susibūrimams, po kurių visi vėl išsiskirstydavo į uždaras patalpas (pasak Nesrin, kad studijuojantys galėtų „nueiti į savo vidinę erdvę ir vėl grįžti – dalintis“). Tokios architektūros seminarijose viduramžiais buvo mokomasi ir kovos menų, jojimo, kaligrafijos, rašybos. Pirmosios medresės atsirado IX a. Maroke.

Medresesi teatro trupės istorija prasidėjo prieš penkiolika metų Stambule – jaunas režisierius Celalas Mordenizas įkūrė teatro studiją. Ne visi jos nariai buvo profesionalūs aktoriai, kai kurie dirbo įvairius darbus, tad repeticijoms laiko likdavo ne per daugiausia. Todėl trupė nusprendė per vasaros atostogas repetuoti kur nors tolėliau nuo miesto. Po pirmojo tokio bandymo, pasak Nesrin, jie suprato, kad intensyviai repetuojant toli nuo rutinos galima nuveikti daugiau nei per metus Stambule. Grįžę į sostinę, kitą sezoną sėkmingai rodė vasarą sukurtą spektaklį, keliavo po kitus Turkijos miestus. Šią praktiką pakartojo ir ateinančiais metais.

Taip kilo mintis patiems sukurti savo teatro erdvę – išsyk žinojo, kad jiems padėti gali neeilinio talento asmenybė – Selčuko regione gyvenęs armėnų ir turkų kilmės rašytojas, istorikas, intelektualas, lingvistas, architektas Sevanas Nişanyanas, ypač daug nuveikęs šio regiono architektūrai. Prieš keletą metų kaimynystėje jis suprojektavo „Matematikų miestelį“ – viduramžių stiliaus architektūros mokslo centrą, kuriame vyksta matematikų konferencijos, kalnuose įkurtos mokslininkų rezidencijos.

Sevanas išsyk pasiūlė greta šio matematikų komplekso esančiose kalnų pievose įkurdinti Medresesi teatrą. Net neturėdamas jokios finansinės garantijos, jis išsyk ėmė dirbti prie projekto, kurį, laimei, suspėjo įgyvendinti – 2014 m. Sevanas Nişanyanas atsidūrė kalėjime, apkaltintas ateizmu, – mat kovojo už dabartinei Turkijos valdžiai nepriimtiną žodžio laisvę, galimybę viešai kritikuoti islamą. Iš Medresesi teatro kiemo matyti aukštai kalnuose stūksantis dar vienas įstabus Sevano Nişanyano darbas – kalnų viršūnėse išskaptuotas akmeninis 6 x 4 m „akmens kapas“ (sukurtas pagal antikinių Likijos regiono uolose iškaltų akmens kapų modelį) – architektas norėjo, kad žmonės Turkijoje visur matytų grožį.

 

Pasak Nesrin, visi trupės už spektaklius gauti pinigai keliavo teatro statyboms, taip pat prisidėjo patys aktoriai savo asmeninėmis ir artimųjų lėšomis, jie iki šiol nesulaukė Turkijos valstybės paramos: „Mūsų pirmieji kūdikiai – repeticijų salė ir 50 kv. m. kambarys su dviaukštėmis lovomis svečiams, paskui ir nedidelis amfiteatras su 250 žiūrovų kylančia pakyla po atviru dangumi, vėliau – dar dvi repeticijų salės, gyvenamosios erdvės, valgomasis ir virtuvė – ir šiandien statybos tebevyksta, dedami langai, įrengiama šildymo sistema žiemai, ruošiami nauji kambariai.“

Keletas aktorių ir Medresesi teatro erdvės kūrėjų kartu su režisieriumi čia jau persikėlė gyventi visam laikui – kiti žiemą dirba Stambule, čia atvyksta vasarą. Žinoma, pasak Nesrin, trupė per tuos metus pasikeitė – liko apie dešimt entuziastų, prisijungė naujų aktorių. Visi čia dirba įvairiausius darbus kaip savo namuose: prisideda prie statybų, festivalio metu nešioja prožektorius, aparatūrą, padeda virtuvėje, vežioja festivalio dalyvius. Užtat nieko nėra neįmanoma – regis, patekai į aukštesnio sąmoningumo žmonių erdvę.

Kartu su statybomis jau nuo pirmųjų metų nenutrūko repeticijos ir naujų spektaklių kūrimas, vyko kūrybinės dirbtuvės ir seminarai. Pasak Nesrin, jų tikslas – įkurti tarptautinę kūrybos laboratoriją, kur teatro trupės atvažiuotų eksperimentuoti; vyktų ne tik teatralų, bet ir dailininkų, muzikų, rašytojų, filosofų kūrybinės dirbtuvės – kiekvienas čia atkeliavęs galėtų pasitraukti nuo rutinos ir koncentruotis į kūrybos procesą. Tikimasi įsteigti ir tarptautinę teatro biblioteką – vartus į teatro istorijos pasaulį.

Jau vien šią vasarą vykstančios tarptautinės kūrybinės dirbtuvės vilioja savo temomis ir pedagogų pavardėmis: laboratorija „Fizinio teatro pagrindai per kaukę“, kurią veda prancūzo Jacques’o Lecoq mokinys ir „Atelier Mask Movement Theatre“ Toskanoje įkūrėjas Matteo Destro; M. Čechovo aktorinės technikos dirbtuvės „Gestas yra viskas“, vadovaujamos „M. Čechov-Europe“ organizacijos vadovo vokiečio Ulricho Mayerio, „ChorusDuetSolo“ dirbtuvės, skirtos individualios ir kolektyvinės sceninės energijos studijai; šokio dirbtuvės „Sielos forma“, kurias veda iranietis choreografas Yaseras Khasebas, ir kt.

 

O kaip gimė idėja surengti būtent monospektaklių festivalį? „Mūsų teatre, – pasakoja Nesrin, – viskas ir prasidėjo nuo monospektaklių. Režisierius ir Haliko universiteto teatro konservatorijos lektorius Celalas Mordenizas, įkvėptas J. Grotowsko, T. Suzuki ir kitų aktoriaus prigimtimi besidominčių scenos meistrų, jau studijos susikūrimo pradžioje pasiūlė kiekvienam savo aktoriui sukurti solo spektaklį – kaip būdą pažinti save kaip individualybę, taip pat aukščiausią scenos meistriškumo pamoką, reikalaujančią didžiulės koncentracijos, mokančią itin artimo santykio su žiūrovu. Monospektaklis, pasak C. Mordenizo, – ypatingas teatro žanras, gebantis atskleisti vidinius žmogaus konfliktus, padėti juos apčiuopti ir žiūrovui, ir aktoriui. Tad kurdami solo spektaklius Medresesi teatro aktoriai mokėsi aktorinio meistriškumo, patys rašė prozos kūrinių inscenizacijas, kiekvienas jų šiandien turi savo monospektaklį – „vizitinę kortelę“.

Dėl ypatingo dėmesio šiam žanrui, pasak Nesrin, ir kilo mintis surengti festivalį, į kurį būtų galima pakviesti aktorius iš skirtingų šalių. Pernai sėkmingai surengtas pirmasis, šįmet – antras, jame per penkias dienas parodyta keturiolika spektaklių.

 

Festivalio idėja kiek kitokia nei įprasta: žiūrovai (jų šįmet būta daugiau kaip šimtas) atkeliauja čia ir penkias forumo dienas gyvena kartu su dalyviais (palapinėse ar jau įrengtuose pastato kambariuose), kartu pusryčiauja ir pietauja, gali dalintis įspūdžiais, bendrauti su aktoriais, vyksta susitikimai, mažos kūrybinės laboratorijos. Dieną iki vakarinių spektaklių atvykę svečiai gali grožėtis kalnais, alyvmedžiais ir vynuogynais, skaityti ar rašyti erdvioje teatro kiemo pievoje su fantastišku vaizdu į kalnus, o siestai užsnūsti ant amfiteatro suolų.   

Taigi, kelios dienos Medresesi buvo išties įspūdingos. Galėjai atsikelti anksti rytą švintant ir kopti į kalnus, pargrįžęs užmigti pievoje netoli amfiteatro – ir... pabudęs jo scenoje išvysti gyvą iš kalnų atklydusį arklį (gerai, kad ne per spektaklį!). Paskui mėgautis tradiciniais turkiškais pusryčiais – Medresesi teatro virėjos viską gamina tik iš ekologiškų kaimelio produktų ir daržovių; desertas – vynuogės iš čionykščių vynuogynų bei sultingieji persikai.

O jei pasiilgtum civilizuoto pasaulio įspūdžių – gali nupėdinti vieškeliu į Širinčės kaimelį, pabendrauti su vietinėmis skarotomis močiutėmis, atsigerti šviežiai spaustų granatų sulčių ar turkiškos pelenuose kaitintos kavos.

Prieš festivalio atidarymą – „Antigonės“ spektaklį – įkvėpimo nukeliaujame į Efeso miestą, išlikusį antikinį stebuklą su didžiuliu amfiteatru, fantastiško grožio bibliotekos fasadu, tūkstantmečius menančių namų pamatais ir kolonų gatvėmis. Kelionė per laiką: jaučiausi taip, lyg būčiau oriai vaikščiojusi čia kadaise su žemę šluojančia tunika... Tad vakare „Antigonės“ spektaklis įvyksta, regis, pasisėmus „antikinio“ orumo, sukaupties, išminties. Šviečiant pilnačiai ir žvaigždėms virš amfiteatro. Šviesų ir garso pultus pasistačius tiesiai po bibliniais alyvmedžiais...  

 

Festivalio spektakliai primena šiandienos realybę. Puiki iraniečio Yasero Khasebo šokio miniatiūra „Stebuklinga dovana“ – dvidešimt minučių tetrunkantis šokėjo duetas su „iš dangaus“ nukrentančia lėle (kiek primenantis mūsų „Smėlio žmogaus“ choreografiją): meistriškai šokėjo valdoma lėlė, kai nebesupranti, kur aktorius, kur atgijusi lėlė; dviejų personažų – žmogaus ir lėlės (ar to paties dvilypio žmogaus?) sielos dvikova, žiaurumas ir švelnumas, vėl ir vėl.

„Spektaklyje norėjau kalbėti apie karą. Mano tėvas beprasmiškai žuvo per Irano ir Irako karą, kai man tebuvo metukai. Kodėl? – klausia Yaseras per susitikimą su žiūrovais. – Menininkas tegali klausti: kodėl? Kodėl mano rankos ir kojos juda būtent taip? Kodėl tiek žiaurumo žemėje ir žmoguje?“ Kaip tyčia, tą vakarą internetas vėl praneša apie naują teroro aktą Turkijoje.

„Gerai, kad dar galim būti kartu, kad dar taika“, – pritaria kitas festivalio dalyvis, slovakas komedijos aktorius Pavolas Serišas, pristatęs spektaklį „Ar jums patiko jūsų valgis, pone?“ Komišku monologu jis pasakoja apie restorano padavėjus, aptarnaujančius į restoraną susitikti atėjusius du prezidentus – čekų ir slovakų. „Gal jums ir jokio skirtumo, ar čekų, ar slovakų, – bet mano šalyje tai visiems labai svarbu“, – ironizuoja aktorius. Lenkė aktorė Violeta Komar pristato spektaklį apie geto žiaurumą išgyvenusią, gestapininkams dainavusią žvaigždę „Diva“ pagal Magdalenos Gauer prozą. Nūdienos aktualijas atspindinčius solo spektaklius rodo ir šeimininkai – dar vakar apšvietėjais dirbę puikūs Medresesi teatro aktoriai Hakanas Emre Ünalas, Erdemas Şenocakas, Nadiras Saribacakas (visi spektakliai jautriai pastatyti Celalo Mordenizo, išties gebančio vis kitaip atskleisti kiekvieno aktoriaus individualybę) – po spektaklių žiūrovai laukia aktorių, bendrauja.

Po kelių Medresesi praleistų dienų tampa visai suprantama: kam leisti pinigus naujiems automobiliams, jei už juos galima sukurti savo teatrą kalnuose – metafizinę kūrybos erdvę, kurios šeimininkai švyti begaliniu kūrybos troškuliu, o sykiu – vidine ramybe. Ją išsaugoti tikriausiai galima tik arti viršukalnių... (Čia būdama, prisiminiau D. Kajoko eilutes: „plaukia valtis tarp meldų baltų / plaukia valtis į deltą išlikusią / tyliai plaukia toli nuo kitų / taip toli kad net neatsilikusi /“...)

 

Mus išlydinti žavioji Nesrin sušunka: „Oi, palaukit, užmiršau!“ Po akimirkos grįžta su puodeliu vandens, pila jį ant dulkėtos mašinos, kuria tuoj vėl riedėsime kalnais žemyn, namo. Tokia tradicija atsisveikinti su svečiais – kad vėl sugrįžtų, kad kelelis nedulkėtų.  

Trisdešimt septyni laipsniai karščio lauke. „Ledų turit?“ – klausiam pakelės tavernos šeimininko. „Oi, ledų – ne, gi žiema!“ – juokiasi senukas. Gyvenimas čia primena siestą. Užmerkus akis autobuse, lyg miražas liejasi regėti čionykščiai vaizdai, veidai, spalvos. Kalnų grožis ir Efeso miesto stebuklas. Cikadų muzika. Festivalio susitikimų akimirkos. Norisi dėkoti Medresesi teatro kūrėjams už jų svajonę, virtusią realybe.

  

2016 m. rugsėjis

 

www.tiatromedresesi.org

Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Medresesi teatras. K. Bratkausko nuotr.
Efeso amfiteatro scenoje. K. Bratkausko nuotr.
Efeso amfiteatro scenoje. K. Bratkausko nuotr.
Efeso bibliotekos fasadas. K. Bratkausko nuotr.
Efeso bibliotekos fasadas. K. Bratkausko nuotr.