Pernai „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Jacques’o Audiard’o „Dypanas“ vis dar šmėkščioja kino teatrų repertuare, o LRT Kultūra ateinančią savaitę (12 d. 21 val.) primins ankstesnį režisieriaus filmą „Kaulai ir rūdys“ (2012). Jo herojai – tipiški režisieriaus filmų marginalai, gyvenimo atstumtieji. Ali (Matthias Schoenaerts) niekur neužsibūna. Dabar jis su penkerių metų sūneliu atsibastė net iki Antibų ir bando kabintis į gyvenimą, susirasti darbą. Atsitiktinai bare sutikta Stefani (Marion Cotillard) netikėtai taps svarbi. Po to, kai delfinų dresuotoja dirbanti mergina per pasirodymą neteks abiejų kojų, būtent Ali padės jai kapstytis iš visiškos nevilties. Filmas sukurtas pagal kanadiečių rašytojo Craigo Davidsono apsakymus.
Neįgalūs žmonės vis dažniau tampa filmų herojais ir vis dažniau tuose kūriniuose galima įžvelgti konjunktūrą, nes autoriai dėsto mintis lėkštai, pasitelkia daug sentimentalumo, kartais net mėgaujasi šokiruodami žiūrovus personažų fiziologijos ypatumais ir itin noriai pasitelkia nuorodą, esą „filmas remiasi tikrais įvykiais“. Audiard’as pernelyg protingas ir talentingas, kad viso to nesuvoktų. Jis nesistengia šantažuoti žiūrovų. „Kaulų ir rūdžių“ tema – sudėtingas skirtingų žmonių suartėjimas, kurį papildomai apsunkina įvairios aplinkybės. Tačiau ir Audiard’as neišvengia supaprastinimų.
Jonathano Levine’o 2011 m. filmas „Gyvenimas yra gražus“ (LRT, 8 d. 23.45) remiasi scenaristo Willo Reiserio išgyvenimais. Jaunas žurnalistas Adamas (Joseph Gordon-Levitt) rengiasi publikuoti sensacingą straipsnį apie ugnikalnius, jis negeria, nerūko, turi mėgstamą darbą, namus ir mylimą merginą, net gatvę pereina tik užsidegus žaliai šviesai. Tačiau vieną dieną Adamas sužino, kad serga reta vėžio forma. Tada ir paaiškėja, kas yra tikras draugas. Padedamas jaunos psichoterapeutės (Anna Kendrick) Adamas bandys suprasti, kas jo gyvenime svarbiausia.
Nors esu cinikas, suprantu, kad tokie filmai gali turėti terapinę vertę. Tačiau įnirštu, kai tautos terapeutus ima vaidinti neva socialiai susirūpinusios pramogų verslo žvaigždės. Prieš rinkimus jos nusprendė imituoti sąžinės balsą ir kviečia visus eiti balsuoti. Pradedu abejoti kviečiančiųjų ir kviečiamųjų sveiku protu: pabandykite prisiminti, ką pastaraisiais metais siūlė daryti, už ką agitavo, kuo piktinosi kad ir Andrius Mamontovas ar Marijonas Mikutavičius? Prisiminus visą ilgą jų agitacijų sąrašą lengviau patikėti tautišku bandos jausmu nei šių žvaigždžių nuoširdumu.
Daug lengviau – TV3 programų sudarytojų nuoširdumu: rinkimų išvakarėse (8 d.) jie siūlo dvi lietuviškas, atsiprašau, komedijas: 21 val. – Alvydo Šlepiko „Patriotus“, 23 val. – Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą!“. Kaip ir vienas nemaloniausių lietuvių kino platintojų, jie tiki, kad lietuvių žiūrovai yra kvaili, todėl komedijos jiems – geriausia šventė. TV3 siūlomi filmai man priminė gūdžius sovietų laikus, kai atėjęs į rinkimus galėjai balsavimo salėje įrengtame laikiname bufete nusipirkti kokio nors „deficito“, pavyzdžiui, rūkytos dešros. Nors, kita vertus, kiekviena rinkimuose dalyvaujanti partija, kad ir netiesiogiai, taip pat siūlo tai, kas jai atrodo deficitu. Pats absurdiškiausias, o kartu linksmiausias šių rinkimų „deficitas“ – valstiečių šešėlinis ministrų kabinetas.
Nusikaltėliai ir korupcijos apsėsti valdininkai – ne tik lietuvių mėgstami personažai. LRT (12 d. 22.50) rodomo italų Antonio ir Marco Manetti filmo „Neapolio dainos“ (2013) veikėjas – bedarbis pianistas Pako, kuris pagal pažintis įsitaiso dirbti policijoje. Komisaras jam pasiūlo panaudoti muzikinius sugebėjimus, kad būtų pagautas mafiozas – Pako su grupe muzikantų gros mafijos atžalų vestuvėse.
Prieš kelerius metus Kanų kino festivalį uždaręs Jerome’o Salle’io filmas „Zulu“ (TV3, 8 d. 01.10) perkels į Pietų Afriką. Keiptauno žmogžudysčių skyrius pradeda tirti žvėrišką baltaodės merginos nužudymą. Tyrimas du policininkus, kuriuos suvaidino Forestas Whitakeris ir Orlando Bloomas, atveda iš pradžių prie narkotikų prekeivių, paskui prie galvažudžių gaujos, o dar vėliau – prie tarptautinių korporacijų. Pagrindinių personažų vaikystės prisiminimai ir užuominos apie rasizmą bei apartheidą nuolat primena, kad pastarieji niekur nedingo iš Pietų Afrikos, todėl ir „Zulu“ – ne šiaip sau detektyvas, o gal net film noir. Tačiau kraujas ekrane liejasi daug įspūdingiau nei režisieriaus mintys.
Jūsų – Jonas Ūbis
