Kinas
Koks turėtų būti stambus kino festivalio planas? Kaip iš arti pamatyti festivalio programos esmę, kai joje – 249 pilnametražiai filmai ir dar gausybė trumpo metražo? Ar išvis įmanoma įžvelgti jos esmę? Tokiame dideliame festivalyje eklektika ir yra esmė, tačiau jei pasiseka taikliai susidaryti asmeninę programą, net ir per eklektiką išryškėja tikri, nesumeluoti bruožai, primenantys, kodėl tiek daug žmonių išsirikiuoja laukti vieno ar kito filmo.
Keliaudama į Torontą žadėjau sau daugiau pasidairyti veidrodžių karalystę kartais primenančiame mieste, bet tik gavusi festivalio programą vėl apsibraukiau keliasdešimt filmų ir smalsumas neleido praleisti rytinių seansų. Šioje festivalinėje rutinoje kasdien laukia daugybė nežinomųjų ir pradžioje minėti klausimai prašosi kantriai stebėti besikeičiančius vaizdus ir laukti kino stebuklo. Sulaukiau net porą kartų. Didžiuosiuose Toronto „Scotiabank“ ekranuose šįmet sutikau net keletą ypatingų veidų, įsirėžusių į atmintį, tie moterų bei vyrų stambūs planai kvietė magiškai kino draugystei.
Olandų režisierė Mijke de Jong filmą „Laila M.“ pradeda nuo stambaus Lailos (Nora El Koussour) plano ir judančia kamera seka įnirtingą jos pabėgimą iš futbolo aikštelės po to, kai teisėjas užsipuola ją rasistiškais ir seksistiniais komentarais. Viena vertus, turbūt netruks pasirodys visa galybė filmų, analizuojančių teroristinių grupuočių veiklą Belgijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ar kitose Europos šalyse. Žinoma, dažnai bus sunku išvengti festivalinių filmų klišių, pamirštant kitus kino kūrimo principus. Prisimindama šias grėsmes, ilgai dvejojau, kaip vertinti filmą „Laila M.“ – baugu pakliūti į įtaigumo pinkles ir praleisti akimirkas, kuriose akivaizdus režisierės manipuliatyvumas, bet vis dėlto Lailos istorija turi daugiau sluoksnių ir nėra tik aktualios temos atspindys.
Kiekvienas jaunas žmogus dažnai išgyvena pasipriešinimo laikotarpį, kai kasdienybėje matoma neteisybė tiesiog negali būti sutinkama abejingai. Šiame filme atsiskleidžia nuoširdaus aktyvizmo perėjimas į fanatišką ekstremizmą, ir pagrindinis klausimas, į kurį turi atsakyti Laila, – kur yra riba, kurios peržengti jau nevalia? Stambūs Lailos planai visame filme nuosekliai perteikia besikeičiančias jos būsenas ir poziciją įvykių sūkuryje. Šeimos linija suteikia nevienareikšmiškumo įprastam musulmonų šeimų vaizdavimui – jų nuosaikumas ir pastangos sulaikyti įsišėlstančios Lailos veiksmus rodo Vakarų visuomenėje gyvenančių islamo išpažintojų kasdienes dramas ir vidinius konfliktus.
Daug politiškesniu nei ankstesni laikomas turkų režisierės Yeşim Ustaoğlu naujausias kūrinys „Neryžtingumas“ („Tereddüt“) taip pat išsiskiria iškalbingais dviejų pagrindinių veikėjų stambiais planais. Šiame filme susikerta dviejų moterų keliai – psichiatrės Chenaz ir nepilnametės Elmas, ištekintos anksčiau laiko. Tarsi dviem skirtingomis orbitomis besisukančių moterų istorijos režisierės sukonstruotoje galaktikoje tampa moterų galimybes ir apribojimus Turkijoje atspindinčiais vektoriais. Tačiau šių moterų akyse matyti ta pati neviltis – kaip įprastą sukimosi kelią paversti nepriklausomu gyvenimu? Ilgose terapijos scenose aktorės sukuria neįtikėtinos energijos iškrovos įspūdį. Jų susitikimai tampa įsiklausymo į save erdve. Bet kuriuo atveju psichiatrė yra geresnėje situacijoje. Jos nepriklausomos, save gerbiančios ir laisvos moters statusas leidžia jai žengti drąsų žingsnį į priekį. Tačiau ar išties tas žingsnis išves iš akligatvio?
Akligatvyje atsiduria ir Radu (Tudor Istodor) – pagrindinis rumunų režisieriaus Adriano Sitaru filmo „Derintojas“ („Fixeur“) veikėjas. Žurnalisto ambicijas gniaužiančio vaikino, dirbančio svarbioje Prancūzų naujienų agentūroje, kasdienybė pilna iššūkių ir nemalonių situacijų. Naujausias jo grobis – Prancūzijoje sulaikytos dvi nepilnametės prostitucija užsiimančios rumunės. Vaikinas turi suorganizuoti atvykusiems prancūzų žurnalistams susitikimą su merginomis, jis moka kyšius valdininkams, įtikinėja vienuoles, policininkus, kad tik pavyktų papasakoti šią daug dėmesio susilauksiančią karštą istoriją. Suprantame, kad jau ne kartą eita šiais keliais, kad įtikinėjimui pasitelkti argumentai – „žmonės turi pamatyti ir išgirsti šią istoriją, tai užkirs kelią kitiems panašiems atvejams“ – byra it žirniai iš reto rėčio. Karštos istorijos vaikymąsi įrėmina veikėjo gyvenimo draugės sūnaus plaukimo treniruotės ir kartkartėmis įterpiamos scenos, parodančios augančią santykių įtampą. Savo filmuose Sitaru sugeba kalbėti apie Rumunijos tikrovę, pasitelkdamas gerai sukonstruotą scenarijų. Socialiniai ir politiniai komentarai jo filmuose netiesmuki, bet atsiskleidžia per situacijų detales. Tai jis pasiekia ir naujausiame savo filme: šįkart per dvi naratyvo linijas režisieriui pavyksta stambiu planu parodyti bendrą Rytų ir Vidurio Europos visuomenių bruožą – konkurencingumu padabintą ambicingumą. Ir vėl kyla klausimas: kur yra riba, kurios peržengti jau nevalia?
Režisierius Werneris Herzogas Toronte pristatė net du naujus filmus – vaidybinį „Druska ir ugnis“ („Salt and Fire“) ir dokumentinį „Į pragarą“ („Into the Inferno“), kurtą kartu su Clive’u Oppenheimeriu. Režisieriaus jau ne kartą analizuota ekologijos tema atsiduria ir šių dviejų filmų stambiame plane – ugnikalniai ir žmogaus santykis su gamta. Abiejuose filmuose Herzogas linksminasi iš peties. Dokumentiniame filme už kadro jis pateikia išmintingus komentarus, vienas tokių – kadre plastikine plėve apvyniota mašina, apeidamas ją, Herzogas komentuoja: „Regis, čia būta žymaus menininko Christo ir tai vienas jo konceptualių kūrinių.“ „Druskoje ir ugnyje“ Herzogas juokiasi iš žanrinio kino klišių, jomis žongliruoja kaip įmanydamas. Tačiau abu filmai vėl klausia to paties.
Pernai Toronte bene didžiausią įspūdį palikęs filmas taip pat išsiskyrė stambiais protagonistės planais – tai režisieriaus Marko Škopo filmas „Eva Nova“. Šįkart stambūs planai tiesiog tapo atgaiva nuo jausmus pamiršusios ir skubančios rutinos ritmo. Galbūt tai ir ženklas, kad režisieriai ar režisierės atsigręžia į žmogaus veidą, įsižiūri į jį ir taip primena mums, žiūrovams, kad kinui rūpi gilūs, o ne greit besimainantys jausmai. O juk tikri jausmai – viena iš svarbiausių sudedamųjų kino magijos dalių.
