7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Anonimiškumo kuravimas

Kęstučio Grigaliūno ir Jurijaus Dobriakovo paroda „Vaizdų archyvas / Sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“ „Prospekto“ galerijoje

Natalija Arlauskaitė
Nr. 31 (1183), 2016-10-07
Fotografija Dailė
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.

Tie, kurie seka Kęstučio Grigaliūno archyvinio projekto darbus, tam tikra prasme „žino“, apie ką bus naujoji jo dalis: dar vienas vizualios medžiagos iš represijų archyvų pluoštas, vis kitaip perdirbtas. Tačiau tarp ankstesnio „Mirties dienoraščių“ ir dabartinio „Vaizdų archyvo“ projektų yra svarbus skirtumas. „Mirties dienoraščiai“, kreipdami dėmesį į valdžios, pagaminusios represijų archyvą, ir dabartinių žiūrov(i)ų santykį su fotografiniais bylų atvaizdais, dažniausiai kruopščiai išsaugodavo atvaizdų sąsają su konkrečiu žmogumi (trumpos biogramos ir pačiuose darbuose, ir juos dokumentuojančiame tritomiame leidinyje). O „Vaizdų archyvas“ ir jo leidiniai – „Sąsiuviniai“ nr. 1 ir nr. 2 – dirba su vaizdų anonimiškumu ir skirtingais šio anonimiškumo laipsniais.

Į tai nukreipta ir naujoji paroda „Prospekto“ galerijoje. Vienoje iš trijų šiek tiek atskirtų galerijos erdvių visą sieną užima standartinės bylų fotografijos – fotografijų kilimas. Kitose dviejose prie kiekvienos sienos po dvi prikaltos ilgos lentynos, kuriose žiūrovai ir žiūrovės gali savarankiškai išdėlioti apie 700 šimtus atvaizdų, nieko nežinodami apie tai, kokios gijos sieja veidus iš bylų fotografijų su paskiromis ir vis sumaišomomis fotografijomis, galbūt nė negalvodami apie tokios sąsajos galimybę.

Savarankiško kuravimo laisvė atsimuša į pasirinkimų naštą – kažkokius atvaizdus reikia pripažinti bent šiam kartui svarbesnius (kodėl būtent šie?), sukurti jiems kaimynystę (ar derama?), atiduoti savo sukurtą laikiną parodą (iki bus perdėliota) publikos žvilgsniui ir taip kažką pasakyti apie save. Be to, kuo ilgiau žiūri į fotografijas, tuo klausimų daugiau, pirmiausiai – kokios iš jų priklausė vienai bylai, koks jų ryšys „nuosavas“, ir ką sukuriame ar pažeidžiame mes, jungdami jas pagal savo įsivaizdavimą ir akimirkos įgeidį.

Rengdama pirmąją šios Grigaliūno projekto dalies parodą „Vaizdų archyvas. Sąsiuvinis nr. 1“ (galerija „Artifex“), su kurios medžiaga ir tekstais galima susipažinti pirmajame „Vaizdų archyvo“ sąsiuvinyje, Agnė Narušytė ėjo į archyvą ir dirbo su bylomis, iš kurių buvo paimtos fotografijos – kartais identifikuojamos, o kartais ne. Jai buvo svarbu kiek įmanoma sugrąžinti fotografijoms jų vardus, situaciją, kontekstą ar bent išsiaiškinti, ar tai įmanoma.

Tą kartą jos daugiausiai fiksavo prieškario miestiečių kasdienybę, dabar fotografijų vieta ir laikas įvairūs. Tarp jų – fotostudijose daryti portretai, bičiulių nuotraukos iškylose, vaikai, poros, nacių karininkai per oficialius renginius ir laisvalaikiu, sovietinės armijos karininkų formalios nuotraukos, miestų vaizdai ir t.t. Sudėtos kartu jos įgauna ryšį, iki šiol neturėtą, net kai priklausė bendram represijų archyvui. Jų skaičius trukdo įžvelgti tiesiogines sąsajas, bet fizinis artumas šias sąsajas jau tarsi deklaravęs.

Nors ir labai nedaug, šiek tiek mačiau, kaip atėję į parodą žmonės elgiasi su šia įtampa tarp jau turimo žinojimo („čia viskas apie represijas“) ir realios fotografijų gausos, įvairovės ir jų anonimiškumo. Koks gali būti ryšys tarp išsišiepusių vaikų gatvėje ir išblukusios partizano miške nuotraukos, jau žinomos iš ankstesnės šių metų parodos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ (galerija „Artifex“)? Tarp scenos nacių kariškių valgykloje prie didžiulio puodo ir damos su įmantria skrybėle? Tarp kaimo vestuvių ir kapo lankymo nuotraukų? Ar klasikinės medijų teoretikų citatos apie fotografijos galią gali tapti užuomina ir siūlu? Nepažeidžiant mums nežinomos tikrovės ryšių, galima turbūt tik peršokti į alegorijos lygmenį, istoriškai nespecifišką ir pernelyg abstraktų, todėl (nors patys turbūt aiškintų kitaip) parodos lankytojai imasi grupuoti nuotraukas teminiu principu: štai čia damų portretai, tenai viskas, kur matome nacių simboliką, šioje lentynoje vaikai, kitoje poros, dar kitur partizanai ir nuotraukos su Lietuvos kariuomenės simbolika.

Siekis suvokti reikalauja bent kažkokio rišlumo, vienokio ar kitokio sutvarkymo principo, bet įsivestas anonimiškumas, pritaikytas gan dideliam atvaizdų skaičiui, verčia griebtis kiek įmanoma neutralių, rūšinių kategorijų. Panašiai organizuotas ir antrasis „Vaizdų archyvo“ sąsiuvinis, kuriame, be tekstų, paskelbta visa parodoje panaudota medžiaga (taip pat kai kurių fotografijų reversai su užrašais) ir dar keli dokumentai, pirmiausiai dienoraščiai. Tik čia prie kiekvienos fotografijos pažymėtas bylos numeris.

Nors vienos bylos fotografijos nebūtinai skelbiamos kartu (priklauso skirtingoms apytikslėms temoms), jų komplektus galima atsekti. Taip atkuriamos kai kurios šeimos ar draugijos. Paaiškėja, kad didžioji dalis fotografijų, dokumentuojančių kažkurio vokiečių padalinio ir jį lankiusios vadovybės gyvenimą, priklauso vienai bylai. Suprantame, kad nors ryšys tarp nuotraukų lieka neaiškus, jų priklausymas vienai bylai turėtų tapti kliūtimi jungti jas su kitomis. Bet parodoje jokių bylų numerių nėra, fotografijos vienodai susietos ir vienodai paskiros. Jei jau įžengi, dorokis su nežinomybe, ieškok ryšio ir prasmės.

Šis prasmės spaudimas susijęs su interpretacijos automatizmais, su pradžioje minėtu žinojimu, „apie ką“ visa tai, su stipriu kultūriniu įgūdžiu atpažinti istorinį kataklizmą ir jo atneštą sielvartą. Vaizdų anonimiškumas, jo auginimas (nesužymėti bylų numeriai, jokių nuorodų į vardus ir vietas, net kai jie žinomi), atrodo, taikosi kaip tik į šį automatizmą. Kad ir kaip būtų keista, vaizdų srautas, paliktas individualiam kuravimui, paverčia kiekvieną atvaizdą ne tiek anoniminiu vaizdu „kaip visi kiti“, kiek nežinomo teksto citata, reikalaujančia nuosavos reikšmės iki bus sujungta su kitomis. Arba rūšinio atvaizdų mąstymo, iš esmės atsisakančio priešintis anonimiškumui.

Apie šį rūšinį masinių represijų atvaizdų //mąstymą viename savo darbų //mąstė Kambodžos menininkas Ly Daravuthas, dirbantis su Kambodžos genocido fotografijų archyvu. Parodoje „Kurjeriai“ (2000) buvo eksponuojamos Raudonųjų khmerų kalėjimuose dirbusių kurjerių bylų fotografijos. Ekspozicijos triukas buvo tai, kad, viena vertus, kurjerių bylų fotografijos tipologiškai buvo identiškos gerai žinomoms kalėjimuose laikytų ir nužudytų žmonių nuotraukoms. Jų dažnas eksponavimas ir tiražavimas suformavo tam tikrą šio tipo atvaizdų suvokimo režimą, teoriškai nesuderinamą su represijų aparato klerkų fotografijų suvokimu, bet ikonografija ir fotografijų medijos logika vertė tai daryti. Kita vertus, kartu su istorinėmis fotografijomis buvo eksponuojamos šiek tiek pasendintos šiuolaikinių jaunuolių nuotraukos, vėlgi nenumatančios išmokto suvokimo, bet – lankytojams sugluminti – į jį atsimušančios, nes iš esmės neatskiriamos nuo kurjerių fotografijų.

Grigaliūnas, siūlydamas padirbėti su suanonimintais atvaizdais ir paieškoti jų jungčių ir derinių, kelia panašią problemą – kiek ir kokio žinojimo apie laikotarpį, dominuojančias jo interpretacijas, fotografijų mediją ir konkrečias fotografijas mums reikia, kad santykis su atvaizdais ne atgamintų paruoštus interpretacinius modelius, iš esmės nebepriklausančius nuo medžiagos ir jos faktūros, o būtų savas. Kiek ir kokio citatos konteksto (išanoniminimo) reikia, kad į įprastą laikotarpio ir įvykių suvokimą netelpančios fotografijos nebūtų atmestos, paverstos vizualiais kuriozais ar vien estetiškai žavinčiu vaizdu. Galiausiai ar egzistuoja toks poreikis – žiūrėti į fotografijas kaip į įtampą kuriančias citatas. Atsakymas neakivaizdus.

 

Paroda veikia iki spalio 15 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas pristato: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“, parodos vaizdas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.