7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žalčio prakeiksmai: mitas ir tikrovė

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Eglė žalčių karalienė“

Lina Klusaitė
Nr. 31 (1183), 2016-10-07
Teatras
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.

Rugsėjo pabaigoje buvusios Raudonojo Kryžiaus ligoninės patalpose pristatyta Oskaro Koršunovo premjera „Eglė žalčių karalienė“ pasitikta kviečiant žiūrovus „išjudinti atjautą“ ir taip treniruoti jautriausią savo sielos organą. Dar vasarą nuskambėjus Koršunovo parengtam Elfriede Jelinek „Prašytojų“ skaitymui buvo galima įsitikinti, kad pjesėje, grįstoje empatijos principu, šis dvasios organas veikia puikiai. Nors šiuokart „Prašytojų“ turinys liko nuošaly, Jelinek inspiruota ir tikrais faktais paremta pabėgėlių tema tapo pretekstu mąstyti ne tik diskriminuojamo, nereikalingo, svetimo atėjūno problemą, bet ir kritiškai pažvelgti į savąją tautinę savimonę. Dėsninga, kad pastarosios pagrindu režisierius pasirinko kone labiausiai į lietuvio sąmonę įsirėžusį ir etnologų plačiai aptartą „Eglės žalčių karalienės“ mitą, leidusį nenuslysti dokumentalumo paviršiumi ir atverti begales skirtingų interpretacijų, kaskart vis kitokių suvokimo galimybių. Tiksliai pasirinkta, reikšmiškai talpi mito, pabėgėlių temos bei atšiaurios ligoninės erdvės, primenančios uždaras paribių (getų, įkalinimo, tardymo įstaigų) vietas, sąjunga ir tapo tuo spektaklio paveikumo matu, kuriuo matuojamas gyvas, dinamiškas, su žiūrovu komunikuojantis šiuolaikinis teatras.

Skirtingas fizines ir prasmines plotmes jungianti spektaklio koncepcija pasiūlo bent keletą semantinių lygmenų: politinę tikrovę čia reprezentuoja pabėgėlių tema, o mitinis matmuo reiškiasi kuriant tautinę-religinę tapatybę ir iš Eglės žalčių karalienės provaizdžio kilusį moters įvaizdį, kaip vėliau matysime, ypač palankų feministinėms interpretacijoms. Lietuvių mitologijoje žaltys suvokiamas kaip gyvybės ir atsinaujinimo simbolis, vandens ir žemės sferas jungiantis dievo pasiuntinys, kuriame gyvena protėvių dvasios. Pagal šią koduotę suskirstomos ir per tris aukštus nusidriekusios simbolinės spektaklio erdvės: atėjūnų sričiai priskirtas vanduo (jūra), brolių domenui priklausanti žemė (miškas) ir žalčio pralietas kraujas, užtraukęs prakeiksmą Eglei bei ateinančioms moterų kartoms (moteriškumo ir visų eglių sritis).

Žalčiažudystė, arba natrikscidas (lot. natrix – žaltys) – žalčių genocidas, iki šiol yra šio teogoninio mito tragedijos mįslė. Pagrindinis klausimas, kurį bando įminti etnologai, „kas nužudė žaltį – savi ar svetimi?“ Sekant Gintaro Beresnevičiaus versija, su senąja baltiškųjų dievų karta tapatinamas žaltys gyvybę prarado nuo lietuvius papirkusių svetimšalių. Taigi žaltį iš tiesų nužudė svetimais dievais susižavėję savi. Šiuo požiūriu Koršunovo siekis interpretuoti Žilviną kaip pirmąjį atėjūną nėra visiškai netikslus. Aptariamas mitas iš tiesų siejamas su svetimo atėjimu, atnešusiu kultūrų susidūrimą, vienos religijos virsmą kita. Pagoniškosios ir germaniškosios pasaulėžiūrų konfliktas, senosios baltų religijos pakeitimas krikščioniškąja – tai skausmingas, karais ir netektimis pažymėtas istorinis tarpsnis, suvokiamas kaip išdavystės, kurią lydi tautos prakeiksmas (imperijos virtimas maža šalimi), pasekmė.

Žalčio – pirmosios religijos – išsižadėjimo pasekmės ataidi ir Koršunovo spektaklyje. Lietuvą užklupęs žalčio prakeiksmas čia regimas kaip savidestrukcijos, negandų, visokio blogio, įskaitant ir pabėgėlius, pradžia, o tautinė savimonė traktuojama kaip krikščioniškasis mentalitetas, nepripažįstantis kito. Dar prieš prasidedant veiksmui dryžuotu baltu švarku pasipuošęs conférencier pakviečia užeiti vidun tuos, kurie net sunkiausiais savo gyvenimo momentais laikėsi tabu. Pirmykštėse ir vėlesnėse tikėjimo kultūrose už tabu, draudimo, normos, įstatymo sulaužymą grėsė antgamtinių jėgų bausmė. Šia prasme kiekviena religija yra tam tikra pasirinkimo prievarta, įsakanti dorovinio elgesio maksima, kurios – kartą pasirinkus – nevalia peržengti. Sekant teogonine interpretacija, žalčiažudystė, kaip Gamtos įstatymo pažeidimas, užtraukė Lietuvai ne tik istorinius karus, bet ir tapo globalinio masto prakeiksmu, visokio plauko religinių fundamentalizmų, ideologinių fanatizmų, kraštutinių nacionalizmų priežastimi.

Kai lipant laiptais švieslentėje pasirodo Aušvico ideologiniai šūkiai „Jedem das Seine“, „Arbeit macht frei“, „Gott mit uns“, o nukryžiuotas vyras, apeliuojantis į kiekvieno sąžinę, Jelinek žodžiais užklausia „Ar galėtumėt mums pasakyti, koks Dievas čia gyvena ir už viską atsako“, supranti, kad patekai į svetimo teritoriją, kurioje nėra vietos kitam. Ir visai nesvarbu, ar tai religinių, ar politinių ideologijų, musulmoniško ar lietuviško krikščioniško mentaliteto reprezentacinės zonos – viskas dvelkia vienoda neapykanta, prievarta, smurtu: kambarys su diktatorių ir totalitarinių režimų kūrėjų (Lenino, Hitlerio, Stalino, Brežnevo) portretais bei biustais, rasinę nesantaiką kurstantys plakatai („Muslim raus“, „Go home“, „Lietuva lietuviams“...), medijuotas balsas, atliepiantis fašistuojančių, kraštutinį nacionalizmą išpažįstančių tautiečių pažiūras (urodų šeimos, parazitai, veržiasi į Europą, šaudyti juos, kad būtų baisiau nei tėvynėj, tegu veža į Sibirą pelių eksperimentams...). Prie šių agresyvių vaizdelių prisideda ir tarp žiūrovų klaidžiojanti iki koktumo maloni lietuvaitė, savo švelniu balseliu kaskart prabylanti internetinių komentarų retorika, ir kunigas klausykloje, pakylėtas skaitomo Šv. Rašto ekstazės, ir prie žiūrovų „prisiplakantis“ pastorius, įkyriai dėstantis savo biblines tiesas. Čia pat skamba lietuvių folklorinės dainos, tikėjimo žodžio giesmės, o į publiką įsimaišiusi pabėgėlė stengiasi kyštelti ranką žiūrovų kišenėn. Kur tik pažvelgsi – karo atributai (šautuvai, šalmai, smėlio maišai) ir makabriškos nuotaikos: vaizdo instaliacijose kapojamos galvos, guminėse valtyse – šąlantys žmonės, pamišusi moteris prie drabužių krūvos vis kartoja: „atskirkite vaikiškus rūbus“. Tokia yra politinė spektaklio tikrovė, atidengianti tamsiąją, išvirkščiąją visų ideologijų pusę. Tarsi kas būtų užtemdęs pasaulį, o ramus ir taikus žaltys virtęs piktuoju žydiškuoju nahaš – gundančia gyvate, privertusia lietuvius išduoti savąją taikią prigimtį.

Šioje vietoje jau galime kalbėti apie spektaklyje kuriamą moters, kaip prakeiksmo, užtraukusio pasaulio negandas, įvaizdį, neatsiejamą nuo krikščionybės atėjimo. Viena iš Beresnevičiaus pasiūlytų froidiškų versijų žalčio nužudymą aiškino kaip priešo kastraciją, vyriškos galios atėmimą. Koršunovo traktuotė, regis, pateikia apverstą šios versijos interpretaciją, kai panaikinama ne vyriška, o moteriška galia. Čia dominuoja erotinė mito samprata, siejama su nuotakos pagrobimu. Pagal šią sampratą žaltys Eglės burtais sugundomas (bet kokie burtai, net jei tai meilės kerai, kito atžvilgiu visuomet reiškia vieną – prievartą, turėjimą sau), atlieka savo vyrišką funkciją, suteikia moteriai reikšmę kosmogoniniame pasaulio kūrimo žemėlapyje, o po nuotakos pagrobimo užsitraukia brolių neapykantą ir pašalinamas kaip nereikalinga, pasenusi, nudėvėta liekana. Šiuo požiūriu Eglė suvokiama kaip pirmapradį erotinį skaistumą praradusi moteris klastūnė, gundytoja, ragana, už savo veiksmus užsitarnaujanti žalčio prakeiksmą – nužeminimą ir išbraukimą iš hierarchinės pasaulio tvarkos.

Visa tai – krikščioniškojo nuopuolio, pirminės nuodėmės, nekaltumo praradimo, sutepto pirmapradžio šventumo ženklai, spektaklyje iškylantys kaip amžinai prakeiktas moteriškumas. Neatsitiktinai pirmoji moteris čia pasirodo kaip krikščioniškos metamorfozės ištiktas žaltys – ant samanų besiraitanti Ieva. Kuo toliau, tuo labiau supranti, kad ši moteris – kekšė, spąstai, seksualinės prievartos, žeminimo objektas. Ir išties, klaidžiojant po spektaklio erdves ilgainiui apima jausmas, kad patekai ne į pabėgėlių stovyklą, o į sadomazochistinį viešnamį, kur žaidžiami toli gražu ne saloniniai kurtuazinės meilės žaidimėliai. Praradusios erotinį žavesį čia moterys laksto pusnuogės, parklupdytos ant kelių verčiamos rodyti nuogybes, prausiamos žvėriškai rėkia, nes vanduo ne šventina, o degina odą. Tyli čia tik prausiamas moters lavonas. Gretimame kambaryje, nukabinėtame veidrodžiais (čia gali atpažinti ir savo atvaizdą) bei vestuvinėmis suknelėmis, nuotaka svaiginasi šampanu. Dainuojant sutartinę vestuvių „apeigas“ užbaigia vandens ritualas, pilant šventinimo galios netekusį skystį iš vieno aukšto į kitą – perduodant nuodėmę iš kartos į kartą. Iškalbingas nuotakų šliaužimas laiptais žemyn užtvirtina prakeiksmą. Tuo metu juodai apsigobusi moters lemtis – visų eglių Eglė nešama laiptais į viršų pranyksta saugioje amžinybėje.

Su tokiu nužemintu moters vaizdiniu spektaklyje kontrastuoja tradiciškai grubūs vyrų įvaizdžiai. Čia jie išlieka brutalūs, pasiklydę tarp butelių, demonstruojantys jėgą, besišvaistantys kirviais, šautuvais, beisbolo lazdomis. Miškas – ne tik jų stichija, bet ir kovos su svetimu arena, todėl bokso kriaušė čia virsta medžio kamienu. Ir jeigu ne epizodas su nuogais tvisterį žaidžiančiais vyrais, kuriuos prižiūri griežta seselė, spektaklį, ko gero, galima būtų pavadinti seksistiniu. Mylėti moterį, pasirodo, irgi reikia mokėti. „Eglėje žalčių karalienėje“, regis, tai supranta tik trumpam mizoginišką ego prigesinantys broliai, dainuojantys lyrišką dainą apie sesulą. Finaliniai akordai šaižiais heavy metal smūgiais dar kartą patvirtina vyrišką jėgą.

„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglė žalčių karalienė“. D. Matvejevo nuotr.