Pasažo skersgatvio aidas

Kalbinti Jus – reiškia kalbėtis apie Čiurlionio kvartetą. Kuo gyvenote iki kvarteto? Augote pokariu, žinodamas esąs Maironio sesers Kotrynos provaikaitis, Valstybės operos solistės Marijos Lipčienės ir Lietuvos Respublikos Slaptųjų tarnybų kūrėjo, vėliau Finansų ministerijos departamento direktoriaus Mykolo Lipčiaus anūkas. Ar tokia aplinka darė įtaką jūsų pasaulėjautai?

Kai mano mamytė studijavo Vilniuje (fortepijoną pas prof. Jurgį Karnavičių), gyvenau Kaune pas senelę, tarp jos nuotraukų, dovanų, daiktų. Dainuodavo man operų arijas, pasakojo, koks įdomus muzikantų gyvenimas. Viskuo kreipė į muziką. Muzikantu tapau natūraliai, nejučia. Labai daug įtakos mano pasaulėjautai padarė ir Valerija Čiurlionytė-Karužienė, pas kurią žaisdavome su jos vaikaičiu Kastyčiu Zakiu. Tie namai, pasiaukoję Čiurlionio kūrybai, tarsi įpareigojo mane dar sovietų laikais kovoti dėl leidimo šiuo vardu – lietuvybės simboliu – pavadinti ir mūsų kvartetą. Kai reikėjo eiti į mokyklą, buvau atvežtas mamai. Prisimenu, kaip iškilmingai buvau vedamas Pasažo skersgatviu, kaip buvo nešami daiktai, net baldai. Mama su drauge, Filharmonijos choro artiste, dalijosi kambarį viršutiniame aukšte, kuriame dabar įsikūrusi... mūsų kvarteto studija! Žiūriu pro tuos pačius langus. Tai bent sutapimas!

Esate minėjęs, kad jau ir savarankiškai skriedami muzikos keliu Jūs ir kvartetas nuolat jautėte ir jaučiate savo pedagogų dėmesį.

Mano specialybės profesorius Domas Svirskis, kilnus ir paprastas žmogus, nuoširdžiausiai mane globojo visą gyvenimą. Nors, sąjunginiame konkurse laimėjęs antrąją vietą, solisto kelią iškeičiau į kvarteto artisto. Pagalbos kreipėmės į kvarteto klasės profesorių Eugenijų Paulauską, kai dėl tragiškų aplinkybių keitėsi kvarteto muzikantai, antrojo smuiko partijas griežęs Jonas Tankevičius ėmėsi primarijaus pareigų. Nutrūkus Lietuvos kvarteto veiklai, jo smuikininkai Eugenijus Paulauskas ir Kornelija Kalinauskaitė mums perdavė savo instrumentus. Vertiname tai kaip priesaką tęsti kvartetinio muzikavimo tradiciją. E. Paulausko smuiku griežia Darius Dikšaitis, K. Kalinauskaitės instrumentu – Jonas Tankevičius. Dar ilgai po koncertų ji ateidavo pažiūrėti, kaip rūpinamasi smuiku. O man teko laimė įsigyti savo pirmojo mokytojo, taip pat ilgamečio Lietuvos kvarteto artisto Michailo Šenderovo instrumentą, pagamintą XVIII a. italo Carlo Ferdinando Landolfi. Su didžiausia ir šilčiausia pagarba prisimename Lietuvos kamerinio orkestro vadovą Saulių Sondeckį, mano klasės draugą smuikininką Raimundą Katilių – mus visaip globojusius ir net gelbėjusius.

...o tarp jų buvo ir kvarteto lemtį pakreipęs Dainius Trinkūnas.

Baigėme aspirantūrą Sankt Peterburgo konservatorijoje, bet Lietuvoje įsitvirtinti negalėjome. Tuometinio primarijaus, kvarteto veiklos vizionieriaus Rimanto Šiugždinio iniciatyva dalyvavome konkurse į visai mums nematyto Sočio filharmoniją. Ketveri ten praleisti metai, atrodė, tęsėsi labai ilgai. Bet buvo labai naudingi. Filharmonija mumis džiaugėsi, visur mus siuntė koncertuoti. O ilsėtis į Sočio kurortą atvykdavo garsiausi muzikantai. Su daugeliu jų pabendraudavome. Ten tęsėsi anksčiau užsimezgusi draugystė su pasaulinio lygio Borodino kvartetu, net kartu pagrodavome. Su jų garsiuoju altininku Dmitrijumi Šebalinu bičiuliavomės ir vėliau, jau gyvendami Lietuvoje – važiuodavome į jo vasarnamį labai gražioje vietoje, kur netoliese buvo gyvenęs Sergejus Prokofjevas ir kiti patys garsiausi muzikantai. Ten viešėdavome apie pora savaičių, kartą, ruošdamiesi konkursui, netgi mėnesį. Jo mamytė puikiausiai šeimininkaudavo, kad mums nereiktų gaišti laiko, vakarais susėsdavome kalbėtis apie muziką, klausydavomės plokštelių. Sočio periodas buvo labai gražus, labai daug gavome iš tyrų, sąžiningų, muzikai atsidavusių žmonių. O kai Lietuvoje kultūros ministru tapo Dainius Trinkūnas (kuris visais labai rūpinosi, buvo puikus Čiurlionio menų mokyklos direktorius, paskui ir Filharmonijos direktorius), jis dėjo visas pastangas susigrąžinti mus į Lietuvą. Jo pakviesti iškart parlėkėme. Nors Filharmonijoje buvome trečias kvartetas – bet jau sulaukęs pripažinimo ir galintis su kitais konkuruoti. Kartu prasidėjo mūsų „čiurlioniškasis“ periodas, nes tais pačiais metais pagaliau gavome teisę – ne tik valdžiai leidus, bet ir Valerijai bei Jadvygai Čiurlionytėms sutikus – pasivadinti dabartiniu vardu. Anuomet jis skambėjo ypatingai, nes Čiurlionis dar nebuvo plačiai žinomas.

Pirmosios gastrolės į Vakarus įvyko pasinaudojus sena mūsų pažintimi su „Goskoncertu“ ir kultūros ministro Dainiaus Trinkūno dėka – su juo išvykome koncertuoti Čiurlionio parodoje Vakarų Berlyne. O kadangi neemigravome, pasirodėme esantys „patikimi“, „Goskoncertas“ mus išleido jau ir į Šveicariją ir kitur.

Vieni pirmųjų buvote įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Taip, pajutome atsivėrus perspektyvą, tik... staiga mirė mūsų smuikininkas Saulius Kiškis, po kelerių metų – Šiugždinis... Globojami aukštesnių jėgų, kolegų ir profesūros, duobėje neatsidūrėme. Su Jonu Tankevičiumi, Dariumi Dikšaičiu, Gediminu Dačinsku tapome stabiliu ansambliu. Kai dirbame, amžiaus skirtumo visiškai nejaučiame. Kad kvartete sugyventų tokios skirtingos asmenybės – labai, labai reta. O man „kraują pravalo“ nauji sumanymai.

Ar galima jūsų ansamblį vadinti romantikų kvartetu? Regis, programose dominuoja Vakarų Europos romantizmo kūriniai.

Londone labai sėkmingai pagrojome Čaikovskio kvartetą, repertuare turime ir Prokofjevo, Šostakovičiaus kūrinių. Bet taip, vyrauja Vakarų muzika. Jau nuo pat pradžių mums buvo ypač artimas impresionizmas – Ravelis, Debussy, Chaussonas. Modernios muzikos tikrai mažiau grojome, ėjome akademišku, tradiciniu keliu. Dabar, jau keliolika metų, mėginame groti ir šiuolaikinę muziką. Šioje srityje visus išjudina Gediminas, jis yra didelis modernios muzikos mėgėjas, ir tai labai gerai, nors mes kiekvienas turime savo nuomonę. Aš visą gyvenimą esu labiau linkęs prie Haydno, Mozarto, Schumanno...

Manyčiau, kad viena jūsų interpretacijos viršūnių – Johanneso Brahmso kūriniai.

Taip, tai vienas mūsų pasiekimų. Grįšime prie jo, reikia atkurti ausyse tą, kaip sakoma, šventą dalyką, kuris buvo išgautas. Mes labai vertinami pagal kvarteto toną, o jis geriausiai atsiskleidžia klasikinėje ir romantinėje muzikoje. Todėl ir spalio 6 d. jubiliejiniam koncertui Nacionalinėje filharmonijoje pasirinkome Schumanno, Dvořáko kūrinius – tai graži ir man labai artima romantinė muzika.

Galbūt iš romantinio polėkio imatės ir unikalių idėjų. Antai 2011 m. surengėte šimto koncertų ciklą Čiurlionio mirties šimtmečiui. 2014 m. dalyvavote Kompozitorių sąjungos ir Dailės akademijos projekte Kristijono Donelaičio metams, kur skambėjo lietuvių poetų ir kompozitorių kūrinių premjeros, buvo eksponuojami nauji dailininkų darbai.

Donelaičio projektas mus labai sudomino. Dalyvauti įkalbėjo Kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė. Žinojome jos pačios muziką – puikiai kuria. Kaip ji mokėjo Donelaičio idėja nuoširdžiam darbui suburti skirtingiausius kompozitorius! Beje, taip pat Kompozitorių sąjungos iniciatyva praeitus metus baigėme lietuvių autorių kamerinės muzikos koncertais Bostone, Čikagoje, Niujorke. Važiavome su Zita Bružaite, dainininke ir kompozitore Rita Mačiliūnaite, birbynininku Egidijumi Ališausku, DJ Mariumi Salynu. Programa vadinosi „Lietuviškos muzikos karpiniai“. Parengėme ir savo koncertą Čikagos lietuvių Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje – didingoje, gražiai restauruotoje. Linkėtume, kad lietuviai ją išsaugotų. Taigi, gražiai bendradarbiaujame su Kompozitorių sąjunga, prieš porą metų net pelnėme geriausio metų partnerio prizą.

Anksčiau kvarteto veiklą organizuodavote su Rimantu Šiugždiniu. Dabar esate pagrindinis kolektyvo vadybininkas. Filharmonijos žiniomis, esate vienas dažniausiai užsienyje koncertuojančių jos ansamblių. Kurie šių metų koncertai Jums įsimintiniausi?

Įsiminė dalyvavimas knygų mugėje pristatant Algirdo Ambrazo knygą „Julius Juzeliūnas“. Pagrojome Juzeliūno Pirmojo kvarteto I dalį. Ir paskutinį kartą pasimatėme su profesoriumi Ambrazu... Pasikviečiau profesorių pas mane paviešėti, sakiau, pasėdėsime prie stalo, kavos išgersime. O, gerai, gerai, – apsidžiaugė profesorius...

Pagrindinis mūsų koncertas šįmet įvyko prestižiniame festivalyje „Prahos pavasaris“. Po ilgos pertraukos buvome vėl ten pakviesti, anuomet gastroliavime su Šiugždiniu. Taip pat po ilgos pertraukos dalyvavome kamerinės muzikos festivalyje Dubajuje – grojome nuostabioje salėje, labai gausiai auditorijai. Vos grįžę griežėme Fausto Latėno autoriniame vakare Vilniaus festivalyje. Vasarą Thomo Manno festivalyje atlikome sudėtingų kūrinių programas: pirmame koncerte – George Enescu Styginių oktetą C-dur dviem kvartetams (su mūsų bičiuliu Kauno kvartetu), Lietuvoje, ko gero, dar neskambėjusį, bei Richardo Strausso Styginių sekstetą, op. 85.

Dar pridurčiau, kad Čiurlionio kvartetui buvo patikėtas baigiamasis jubiliejinio Th. Manno festivalio vakaras, atlikote Ludwigo van Beethoveno Styginių kvartetą Nr. 9. Kaip Jūs nusakytumėte Čiurlionio kvarteto misiją? Ar, Jūsų manymu, ji pakito?

Misija negali keistis. Tačiau prasiplėtė tam tikrais niuansais. Norime žmones įkvėpti kūrybiškumui, o šiais kompiuterinio susvetimėjimo laikais labai svarbu paskatinti ir sutelkti publiką gyvam kontaktui – su muzika, su visais draugėn susirinkusiais į koncerto salę.