7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Istorijų punktyrai

Fotomenininkų seminare „Nida 2016“

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 31 (1183), 2016-10-07
Fotografija Dailė
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Pradėjau rašyti iš karto vos grįžusi. Tačiau „7md“ privalo sutalpinti gausybę aktualijų, straipsnių su rugsėjo mėnesį priaugusių ir dar tinkamų vartoti įvykių apžvalgomis (ruduo, visi skuba nuimti derlių, taip ir turi būti), tad fotomenininkų seminaro „Nida 2016“, kaip jau pasibaigusio, tekstas turėjo laiko pabręsti. Gali būti, kad jis kaip koks vasarinis obuolys net kiek patižo, bet čia jau spręsti jums, nes aš uodžiu neįkainojamą Viduržemio jūros šalių kvapą, žiūriu į nokstančias alyvuoges ir, oda gerdama lengvą lyg pūkas vakaro vėją, dar kartą peržiūriu tekstą. Tiesa, labai nuo Nidos nenutolau, nes vasara, atkakliai slėpusis visą rugpjūtį, rugsėjo pradžioje susigriebė ir pašildė net mūsų Baltijos jūrą iki tinkamos maudynėms, Nidos paplūdimį paversdama malonumo arena.

Nuo seniau, nes lankausi ne pirmą kartą, buvau susidariusi įspūdį, kad tarptautinis fotografų seminaras Nidoje – tai vieta, kur žmonės susirenka kalbėtis apie objektyvus, puikuotis naujausiais skaitmeniniais aparatais ir fotografuoti, fotografuoti, gaudyti tuos auksinius kadrus, gamtos grožybes ir kitus saulėlydžius. Todėl jau keleri metai nė nemaniau važiuoti. Greičiausiai šiemet suviliojo personalijos. Paskaitų lektoriai, tokie kaip Natalija Arlauskaitė, Agnė Narušytė, Kęstutis Šapoka, Nerijus Milerius, Ričardas Šileika ir kiti tikrai neatrodė kankinsią židinio nuotoliais ir išlaikymais. Tad atvėriau diafragmą ir leidausi į paskaitų srautą. O jų daug – po dvi rytines, vos spėji maudytis (vis dėlto Nida!), valgyti, ir vėl paskaitos, knygų pristatymai, knygų leidėjų prisistatymai ar įvairios diskusijos, jei vėl praalkote, tenka derinti maistą ir fotografų prisistatymus, po to rinktis – maudytis tamsoje ar žiūrėti filmą. O gal tiesiog gulėti po krintančiomis žvaigždėmis ant Parnidžio kopos. Krito jos gausiai, lyg organizatorių užsakytos, ir va čia visai derėjo galvoti apie sekundes, jų dalis, apie mus pasiekiančią šviesą, nes pati fotografija – kadaise prabėgusios jautriąja medžiaga šviesos pėdsakas.

Kam rūpi dialogas su praėjusiu laiku, su istorija, kaip tik yra skirta Margaritos Matulytės ir Agnės Narušytės knyga „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016), kurios pristatymas vyko Nidos seminare. Nors Narušytė pajuokavo, kad parašė disertaciją „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (VDA leidykla, 2008) neapsilankiusi archyvuose, naujoji knyga – didžiulis tyrimas, begalė nežinomos medžiagos, kuri, tarkim, karo metų fotografija, dar vos pradedama tyrinėti.

Tiesą sakant, čia, Kipre, žiūrint pro langą į alyvuoges nokinančius medžius susisukusiais kamienais, po kuriais slapčiomis vakarais tebedūksta Panas, atrodo, kad viskas lengvai pereina iš vieno į kita, lyg susisiekiančiuose induose, reiškiniai susiję tarpusavyje aiškiai juntamais saitais, kaip su fotografijos istorijos tyrimais susiję archyvai, kurių viešinimą ir įvaizdinimą šiuolaikinėmis priemonėmis mene ir tyrinėjo Natalija Arlauskaitė paskaitoje „Kanceliarijos archyvas: matyti ir tvarkyti“, kuri man pasirodė viena iš įdomiausių seminaro programoje. Be abejo, akademinei bendruomenei Natalijos dokumentinės atminties formų konstravimo ir įreikšminimo šiuolaikiniame kontekste tyrimai yra žinomi, tačiau platesnei publikai jie tikrai turėtų duoti peno apmąstymams. Po jos natūraliai sekė ir diskusija „Archyvų trauka“ (vedė A. Narušytė, dalyvavo Gintaras Česonis, Tomas Pabedinskas, Natalija Arlauskaitė, Ieva Meilutė-Svinkūnienė, Kęstutis Šapoka), nes archyvai, kaip žinia, yra ne tik instituciniai, juos pamažu sukuria kiekvienas kiek daugiau dirbantis fotografas ar net paprasta šeima, tad atrankos, savicenzūros klausimai liečia daugelį. „Vaizdai šiandien pasitelkiami tikrovei pažinti ir keisti, bet dėl jų ypatingo paveikumo, tikros ar tariamos grėsmės iki šiol vis dar stengiamasi kontroliuoti juos pačius. Vaizdo kontrolės klausimai svariai papildo pastaruoju metu plačiai diskutuojamą vaizdų galios temą. Elgesys su dailės kūriniais ir kitokiais vaizdais atspindi tam tikras visuomeninės galios sąveikas, vertybių sistemų kaitą, ideologijų sandūras, tad įdomių jo atvejų analizė neretai lemia visai kultūrai reikšmingas įžvalgas.“ (Natalija Arlauskaitė, „Pamatyti bylų ūkį: Kęstučio Grigaliūno projektas „Apie meilę“.) Jos paskaitai antrino Nerijus Milerius su „Prievarta kine ir fotografijoje“, taip pat žvelgęs į smurtinių vaizdų galią ir jų viešinimo problemas.

Ne tik Mileriaus, Narušytės, Arlauskaitės tyrimų diskursai jungiasi į vieną kaip Theo Angelopouloso filme „Uliso žvilgsnis“ („To Vlemma tou Odyssea“). Fotografijos istorija, tokių šalių kaip Graikijos ir Lietuvos, neatsiejama nuo karų, okupacijų, smurto. Narušytė sakė, kad tyrinėjant Lietuvos fotografiją kartais atrodo, jog ji sudaryta iš nutrauktų procesų virtinės – vos kažkas pradeda rastis, vystytis, ateina karas, okupacija, ir viskas suniokojama. Net paprastų žmonių albumai, ką jau kalbėti apie KGB archyvus, žiojėja sušaudytų, išvežtų asmenų, šeimų dramomis.

Žymusis režisierius Theo Angelopoulosas pasakoja tarsi vienos (pirmosios Graikijoje) kino juostos istoriją, į kurios paieškas leidžiasi pagrindinis filmo herojus. Sakau „tarsi“, nes iš vienos šalies institucijos į kaimyninės ir toliau per Balkanus keliavusios juostos pėdsakais sekdamas tyrėjas pamažu veda mus per visą ne tik Graikijos, bet ir regiono – Balkanų – istoriją, galiausiai patekdamas į bombarduojamą Sarajevą, kur nežmoniškomis sąlygomis buvusiame kino teatre besislepiantis profesorius atranda, regis, jau prarastą ryškalų formulę ir išryškina juostą, susiedamas mus su dingstančiais praeities ženklais, pačių archyvų istorija ir dabarties pasaulio smurtu. Tiesa, Sarajevo jau niekas nebombarduoja, tačiau pernai daug kas nepakliuvo į „Paris Photo“, nes ši buvo uždaryta po baisiųjų žudynių Paryžiuje, tad galiu sakyti, kad smurtinės grėsmės niekur nedingo, ypač žiūrint iš čia, iš graikiškai kalbančios vienintelės pasaulyje iki šiol per pusę padalintą sostinę turinčios šalies.

O kiek giliau laike, jau sovietinėje, nors dar netolimoje praeityje, kai didžiųjų represijų metai buvo šiaip ne taip išgyventi ir atėjo ramesnis vėlyvas sovietmetis, kai suklestėjo fotografija ir atsirado LTSR fotografijos meno draugija (virtusi Fotomenininkų sąjunga), pasirodė visa plejada talentingų fotografų, kurių kūriniais iš tiesų galime didžiuotis – net tuomet fotografijos istorija neprasilenkia su smurtinėmis mirtimis. Giedrės Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“ (2014) šį klausimą tik iškelia, režisierės pastangomis dengiant ir cukruojant, lyg būtų įmanoma nutylėti patį baisiausią žmogaus veiksmą – kito žmogaus nužudymą. Tačiau nevengiant rodyti paties menininko mirties fotografijos, kriminalistų padarytos iš karto po nužudymą sekusios savižudybės. Taigi vėl persipina įvairių institucijų ir privačių vaizdų archyvų, jų įreikšminimo šiuolaikiniame kontekste problema. Šis nupudruotas filmas, manau, padarė didžiulę meškos paslaugą menininkui, paversdamas jį „Moterys meluoja geriau“ serialo herojumi, ir tai tik rodo mūsų kinematografijos negebėjimą susidoroti su laiko iškeltais uždaviniais. Ieškantiems lyčių lygybės galiu pasiūlyti serialo pavadinimą pakeisti bet kuriuo kitu, tarkim, „Drąsos kaina“, „Visi vyrai – kiaulės“ arba tiesiog „Vyno kelias“. Mūsų meno pasaulis, deja, nestokojo vyno keliu ėjusiųjų, bet ne tik – jame yra ir tokios asmenybės kaip Kostas Kubilinskas. Tiesa, dabar polemikos apie šį vaikų poetą viešojoje erdvėje netrūksta, gal todėl, kad apie tai paprasčiau kalbėti nei, tarkim, apie vis dar šešėlyje likusią smurtinę fotografo Virgilijaus Šontos žūtį.

Ir šios baisoka linkme pasukusios mintys (o kaip nepasuks, jei tokia dar visai nesena mūsų fotografijos istorija) kreipia mūsų žvilgsnius vėl į archyvus, kuriuose galbūt slypi vienas kitas atsakymas. Asmeniškai aš irgi šio to tikiuosi – kad kada nors sužinosiu, kokie žmonės slepiasi po Katytės, kitais slapyvardžiais, kas raportavo saugumui, apie ką paprastuose vakarėliuose kalba mano tėvai, ką jie veikia. Tikiu, kad mes, kurių šeimos buvo skundžiamos, sužinosime, kas tai darė. Tie artimieji, bičiuliai, sugėrovai, kolegos.

Akivaizdu, kad menkutis kažkieno užrašytų ar papasakotų atsiminimų fragmentas, lyg ir visai nekalta fotografija gali apversti mūsų gyvenimą aukštyn kojomis. „Klausimai „ką su šiuo archyvu daryti?“, „kaip jį tvarkyti?“, „kokiomis sąlygomis archyvas kalba mums?“, „kas esame mes, ieškantys santykio su juo?“ nėra nei paprasti, nei atsakyti. Ir todėl, kad slaptumo, tylos, archyvo (savi)cenzūravimo tvarka nuolat kinta.“ (Natalija Arlauskaitė, „Dokumentas ir / ar prisijaukintas valdžios žvilgsnis: „Blokados“ archyvas“.)

Reikia paminėti, kad iš tų pačių susisiekiančių indų buvo ir Tomo Pabedinsko paskaita „Istorinio ir individualaus laiko matmens reprezentacija fotografijoje“. O šiomis dienomis Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas „Prospekto“ galerijoje pristato projektą „Vaizdų archyvas / Sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“.

Tiesa, ši paroda, nors suplanuota jau gerokai anksčiau, žymi aiškius virsmus Fotomenininkų sąjungoje, ypač neseniai pasikeitus pirmininkui (juo išrinktas Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis). Justi posūkis į šiuolaikiškesnį fotografijos matymą, o tais praėjusiais auksiniais laikais ir žurnalistinės fotografijos klišėmis tebegyvenančiai Nidos fotomenininkų seminaro klausytojų daliai pokytis aiškiai simbolizavo tam tikrą galios praradimą. Juokinga ir graudu, bet vis dar pasigirsdavo lyg iš sovietmečio aidinčių balsų, viešai ir privačiau keikiančių šiuolaikinį meną, vadinančių jį šiukšlių menu, nesąmonėmis ir pan. Tačiau burnoti prieš atėjusį kitokį laiką dar beprasmiškiau nei bandyti krintančias žvaigždes priversti grįžti į savo vietą. Viskas įvyko jau kadaise ir šie keiksmai šiuolaikybei, pavirstantys į nuolatinį skundą, nerūpi net artimesnėms žvaigždžių sistemoms, tarkim Pompidou, o tuo labiau virsmus organizuojančiam laikui – galite jį keikti kiek norite, jis eina savo ritmu. Nenumaldomai. Geriau gulėti ant Parnidžio kopos, nes, be visa ko, tai hedonistiškai malonu.

Tiesa, žiūrint į meteorus, jų trumpas ir ilgas linijas brėžiančią šviesą, vėl kyla mintys apie punktyru paverstą, karų bei okupacijų sutraukytą mūsų fotografijos istoriją, ir norisi priminti, kad galios žaidimai veda tik ten, vėl ten. Naujojo pirmininko bei jo komandos uždavinys bus vis dėlto rasti tas jungtis, paversti Fotomenininkų sąjungą heterogeniška ir gyvybinga, nes neigti nemažą modernizmo laikais tebegyvenančią, nuo amžiaus nepriklausančią grupę žmonių taip pat neįmanoma. Ji yra tiek šioje, tiek kitose kūrybinėse sąjungose. Jaunosios kartos dalis, taip pat dažnai vedama reklaminės ar gatvės fotografijos mitų, net nesuvokia, kad egzistuoja ir patrauklios (o ne nuobodžios, nesuprantamos) šiuolaikinio meno strategijos. Bet ką aš čia kalbu, jums gi šito nereikia aiškinti, edukacija teks užsiimti Fotomenininkų sąjungai, nes čia – kaip ir toje istorijoje – plėšiniai ar, kaip sakydavo mūsų tėvai, nearti dirvonai.

Itin savalaikė ar savavietė atrodė Gyčio Skudžinsko kuruota paroda „Pasisavintos teritorijos“ (VDA Nidos meno kolonija), tačiau nesiplėsiu, nes visko Nidos fotomenininkų seminare buvo gerokai daugiau. Tie, kam svetima akademinių tekstų kalba, galėjo rinktis savo favoritus iš kitų įvairaus lygio ir paskirties paskaitų, tarp kurių buvo itin paprastų, tarkim, supažindinančių su piktorializmu fotografijoje (David Bate, D. Britanija). Atskira, šiame tekste nebeapdainuota dalis buvo skirta knygoms. Nemažai dėmesio skirta mažatiražei leidybai ar paties autoriaus leidžiamoms knygoms, tokius (man – užburiančius) savo leidinius rodė menininkas Paulas Gaffney, Andrew Mikšys, „NoRoutine Books“. Vyko mažutė knygų mugė. Taip pat paliksiu už borto tiek performansus, tiek kitus off’us ir grįšiu prie paskutinės diskusijos „Institucijos ateitis...“ (vedė Laima Kreivytė, dalyvavo Gintaras Česonis, Malcolmas Dicksonas, Ieva Meilutė-Svinkūnienė, K. Haustein, hannah goldstein), kuri atrodė itin savalaikė, ypač Kęstučio Šapokos, įvardijusio daugelio kultūrinių institucijų veiklą kaip tam tikrą pomirtinį gyvenimą, pasisakymas. Taigi, nustoję keistis, nesitaikantys prie laiko, t.y. seniai mirę, bet tebeveikiantys plėšrūs zombiai yra nemaža mūsų kultūrinio gyvenimo problema. Didžiulė. Prisipažinsiu, mąstant apie mūsų kandidatus į Seimą, dažnai atrodo taip pat.

Žiūrint pro langą į alyvmedį (dar per karšta kur nors eiti, siesta), į išdegusią baltą akmenų žemę ir prie kiekvieno krūmelio atvestą vandenį, į kalnus, mirgančius tvarkingomis medžių eilėmis, kurių kiekvienas – atskirai laistomas, o šalia nupjauto pasodintas jaunas, prisimenant mūsų suniokotas, nuolat kertamas Vilniaus liepas, topolius, nes „remontuojami šilumos tinklai“, nes „seni“, nes negražūs, viliuosi, kad mes irgi išmoksime puoselėti. Ne tik pinigus nešančius alyvmedžius, bet ir kaktusus, ir sergančius, negražius, ir tuos, kurių kiekvienas komentaras Nidos seminare prasidėjo žodžiais „Kai mes kūrėme...“, „o aš dariau“, „o aš...“, arba pripažįstančius tik skaitmeną ar tik juostą. Nes kultūra neatsiejama nuo gebėjimo naujas šilumos trasas suderinti su senais medžiais.

Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Romo Juškelio fotografijų parodos fragmentas (Neringos istorijos muziejus, Pamario g. 53). 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Romo Juškelio fotografijų parodos fragmentas (Neringos istorijos muziejus, Pamario g. 53). 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Keptos skaidrės“, parodoje „Pasisavintos teritorijos“ Nidos meno kolonijoje (kuratorius Gytis Skudžinskas). 2012 m. – tęsiamas. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Keptos skaidrės“, parodoje „Pasisavintos teritorijos“ Nidos meno kolonijoje (kuratorius Gytis Skudžinskas). 2012 m. – tęsiamas. A. Narušytės nuotr.
Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotomontažo plakatas parodoje „Pasisavintos teritorijos“ Nidos meno kolonijoje (kuratorius Gytis Skudžinskas). 2012 m. – tęsiamas. A. Narušytės nuotr.
Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotomontažo plakatas parodoje „Pasisavintos teritorijos“ Nidos meno kolonijoje (kuratorius Gytis Skudžinskas). 2012 m. – tęsiamas. A. Narušytės nuotr.
Arcana Femina, „Žvilgsnis į veidrodį taip nebetrikdo“ parodoje „Pasisavintos teritorijos“ Nidos meno kolonijoje (kuratorius Gytis Skudžinskas). 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Arcana Femina, „Žvilgsnis į veidrodį taip nebetrikdo“ parodoje „Pasisavintos teritorijos“ Nidos meno kolonijoje (kuratorius Gytis Skudžinskas). 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Poetas Ričardas Šileika ruošiasi fotografuoti. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Poetas Ričardas Šileika ruošiasi fotografuoti. 2016 m. A. Narušytės nuotr.