7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

Kol naujasis Nobelio literatūros premijos laureatas tyli, o jo gerbėjai džiūgauja, primename kelis faktus apie poeto ir muzikanto Bobo Dylano bei kino ryšius. 1973 m. jis trumpam pasirodė Samo Peckinpah vesterne „Patas Garetas ir Bilis vaikelis“ („Pat Garrett and Billy the Kid“). Būtent šiam filmui jis parašė legendinę dainą „Knockin’ on Heaven’s Door“.

 

2003-aisiais Dylanas suvaidino pagrindinį vaidmenį Larry Charleso muzikiniame filme „Masked an Anonymus“. Čia jam teko vaidinti ką tik iš kalėjimo paleistą folk muzikos dainininką, kuris rengiasi koncertui. Dylanas buvo ir šio filmo muzikos autorius bei scenarijaus bendraautoris, tačiau prisidengė Sergejaus Petrovo pseudonimu. Tarp Dylano partnerių – Jeffas Bridgesas, Penelope Cruz, Johnas Goodmanas, Jessica Lange, Angela Bassett, Edas Harrisas, Mickey’is Rourke’as, Bruce’as Dernas.

Gyvenime svarbiausia susitikimai

Gyvenime svarbiausia – susitikimai. Tad kviečiu paskaityti apie vieną tokį dviejų žmonių susitikimą, kuris įvyko daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. Tada du dar visai jauni lenkų studentai atėjo į filosofijos paskaitą, kuri taip ir neįvyko (neįvykęs susitikimas su antikos mąstytojų išmintimi). Studentai buvo vardu Małgorzata Szczęśniak ir Krzysztofas Warlikowskis. Pastarasis vėliau tapo Lenkijoje ir visame pasaulyje gerai žinomu teatro režisieriumi, o Szczęśniak – jo scenografe.

Tie, kurių nėra

Ant lovos sėdi moteris ir skaito mylimojo laišką. Būtų romantiškas vaizdas, jei lova nestovėtų apšnerkštame kambaryje, moteris nebūtų ta, kuriai nesusimąstydami prilipdome atgrasią „bomžės“ etiketę, o mylimasis nekalėtų už tai, kad pavogė (o gal ir ne, niekas nežino) kaimyno dviratį. Moteris glamžo popierių ir verkia, nes mylimasis laiške prisipažįsta, jog myli ją ir dažnai apie ją galvoja – ar prisimeni, kaip plaukėme žvejoti ir ant meškerės užkibo batas? Jei taip rašo, vadinasi, myli, ta meilė tikrai egzistuoja, sako ji kamerai.

 

Ir gyvenimo, ir filmo „Ukrainos šerifai“ (rež. Roman Bondarčiuk) paraštėse ilgą laiką buvusi moteris staiga pasirodo visai kitoje šviesoje ir tampa liudytoja to, apie ką kalbėjo dauguma Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų, – humaniškumo. Juk nepaisant socialinio ar kokio kito statuso, visi norime būti mylimi ir išgyvename panašius jausmus. Nesvarbu, sėdime apartamentuose su vaizdu į Vilniaus senamiestį ar tamsioje žemų lubų kamaroje visų pamirštame Ukrainos užkampyje.

Igorio Stravinskio „Petruška“ ir ne tik

Spalio 7 d. Klaipėdoje, 8 d. Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, – šventė. Taip trumpai galima būtų įvertinti Modesto Pitrėno diriguojamo Nacionalinio simfoninio orkestro atliktą Igorio Stravinskio baleto „Petruška“ siuitą. Ne kartą grota muzika šįsyk demonstravo vyriausiojo dirigento įdirbį, jau turintį įtakos besikeičiančiai orkestro estetikai. Prisiminiau amerikiečių dirigento Ericho Leinsdorfo praeito šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje išsakytą mintį: ruošdamasis diriguoti „Petrušką“, turi būti labai dėmesingas pučiamiesiems. Europoje ilgai buvo įprasta piccolo fleitos partiją patikėti pačiam vyriausiam fleitistui, o šis stengėsi pagroti ją kuo garsiau. Šįkart galėjome pasidžiaugti, kad grojo muzikantai, puikiai suvokiantys savo partijos vietą sunkioje partitūroje. Siekdami muzikos raiškos, net variniai instrumentai jau nebesigalynėjo, kas garsiau pagros. Apie dinamikos niuansų prasmes gal reikėtų pagalvoti nebent trimitams.

Rekonstruotoje „Salėje 99“ – spektaklio paaugliams „Bėgikas“ premjera

Salio 20–21 d., 18 val., po rekonstrukcijos atidarytoje „Salėje 99“ bus rodoma Valstybinio jaunimo teatro premjera „Bėgikas“ (rež. Olga Lapina). Spektaklis sukurtas pagal švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono (g. 1969) to paties pavadinimo 1999 m. parašytą pjesę (iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė). Spektaklyje vaidina aktoriai: Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius, Dalia Morozovaitė, Aušra Pukelytė ir Dovilė Šilkaitytė. Scenografas ir kostiumų dailininkas – Marijus Jacovskis, kompozitorius – Antanas Jasenka, judesio kompozicijų autorė – Sigita Mikalauskaitė.

Pjesę realizuoti Valstybinio jaunimo teatro Mažojoje scenoje patikėta pradedančiai, bet jau įvertintai ir pripažinimą pelniusiai režisierei Olgai Lapinai (g. 1988), turinčiai spektaklių kūrimo jaunajai auditorijai patirties. Už du spektaklius vaikams „Stebuklingoji kreidelė“ (2012) ir „Brangusis atrakcionų parko dėdė“ (2013) režisierė yra gavusi „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus.

 

Galva už galvą

Laimos Kreivytės kuruotos parodos „Postidėja IV. Karas“ tęsinyje Pamėnkalnio galerijoje pirmą kartą Vilniuje pristatoma turkų kilmės Berlyno menininkė Nezaket Ekici ir jos videoinstaliacija „Dantis už dantį – nužudytoms Turkijos moterims atminti“. Tamsioje, tuščioje salės erdvėje aidi riksmai, sienose išrikiuotos performansų atlikėjos kaltina tragiškai žuvusių moterų likimų lėmėjus ir prieš juos smurtauja. Energingi menininkių veiksmai apverčia galios struktūrą – prievartautojai ir žudikai tampa agresijos aukomis, smurto objektais. Apie įvykius jos kalba ne susitapatindamos su aukos vaidmeniu, o iš negailestingo teisėjo pozicijos (ir šitaip pasipriešina moters pažeidžiamumo įvaizdžiui). „Gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį“ – skelbia prieš maždaug 3,5 tūkstančių metų iškaltas teisinis principas, kuriuo vadovaujasi Özge Yüksel, nekoordinuotais judesiais puolanti vienuolikmetės žudiką ir klausianti: „Ar skauda? Ar jauti?“ Išmušti dantis grasina ir projekto sumanytoja Nezaket, linkėdama niekintojui išgyventi tokį patį skausmą vis iš naujo.

Apie kultūros namus ir jų architektūrą

Prieš beveik metus aptiktas interneto tinklalapis kulturnamis.lt suintrigavo dėmesiu Lietuvos sovietmečio laikotarpio architektūros istorijai. Alvydo Donėlos fotografijų ciklas buvo tam tikros architektūros tipologijos (šiuo atveju, kultūros namų) kaleidoskopas. Akivaizdu, kad projektas, nors ir vadinamas tęstiniu, neturi tikslo inventorizuoti visus kultūros namus, o greičiau atskleisti sociokultūrines, politines, ideologines jų atsiradimo ir veiklos aplinkybes.

 

Žiūrėdamas į projekto pagrindu surengtos parodos Vilniaus fotografijos galerijoje darbus padariau nedidelį atradimą: autoriaus fotografijose nėra žmonių. Tai, be abejo, rodo, kad nesu fotografijos specialistas. Bet tam turiu savo neprofesionalią interpretaciją, – kad taip dirbtinai ištirpinama ne tik socialinė, bet ir laiko dimensijos. Žmonės fotografijoje, jų išsidėstymas architektūros atžvilgiu signalizuoja jos socialinį įveiklinimą: kaip pastatas naudojamas, koks žmonių santykis su juo; jų nebuvimas išryškina ir apnuogina pačius pastatus ir jų formas: grakščias ir nedailias, rafinuotas ir atsitiktines. Antra vertus, neretai būtent žmonės ir jų apranga išduoda ir fiksuojamo laikotarpio ribas. Todėl, žvelgiant į fotografijas, teoriškai neįmanoma pasakyti, kada jos darytos: sovietmečiu (kai pastatyta daugelis kultūros namų), prieš 10–20 metų ar dabar.

Kaip senelis pasakys...

Ar pastebėjote, kad didžiausiais pirmojo rinkimų turo nugalėtojais jaučiasi liberalai? Eugenijus Gentvilas pirmadienį per LRT forumą net su aplombu pareiškė: „Tauta neklysta.“ Kartais užtenka vienos frazės, kad suprastum: liberalizmas yra tik kaukė, už jos – primityvus valdžios ištroškęs pilietis. Regis, tą patį apie neklystančią tautą yra teigę Hitleris, Stalinas ir kitokie nusikaltėliai. Tikiuosi, kad Gentvilo ir korupcijoje pašvinkusių jo liberalų laukia kitokia pabaiga. Bet ne šie politikai kelia siaubą, o politologijos studentai, sekmadienio vakarą Nemirai Pumprickaitei paprašius pakėlę rankas, esą visi kaip vienas balsavo už dešiniuosius. Tiesą sakant, rinkimų išvakarėse, ketvirtadienį, autobuse girdėjau pokalbį, kuris privertė suabejoti žiniasklaidos taip liaupsinamu jaunimo pasirinkimu ir aktyvumu. Autobuse važiavo jauna kompanija ir viena mergina pradėjo skųstis, kad daug laiko praleido, norėdama balsuoti iš anksto. Jos draugė paklausė, už ką ši balsavo. Ta išdidžiai atsakė, kad, žinoma, už dešiniuosius. Draugė perklausė, už ką konkrečiai, ir mergina pradėjo vardinti numerius: pirmas, penktas.... Tada klausiančioji pasakė, kad už numerių yra žmonės. Balsuotoja ištarė Gabrieliaus Landsbergio pavardę, o paskui ir vėl ėmė vardinti skaičius. Pagavusi draugės žvilgsnį, ji truputį susigėdo ir pradėjo aiškintis, kad politika jai svetima, o numerius pasakė senelis, kuriuo ji pasitiki. Net nustebau, kad būna tokių paklusnių anūkėlių. Po dviejų savaičių pagaliau (ne be tos pačios televizijos pagalbos) sužinosime, kas valdys šalį, juolab kad seneliai, matyt, ir vėl patars, už ką balsuoti.

Armėnijos ir Lietuvos draugystės jubiliejus paminėtas ypatingu simfoniniu koncertu

Spalio 11 d. Vilniaus kongresų rūmuose įvyko specialus iškilmingas simfoninis koncertas „Armėnija ir Lietuva – 25“, skirtas Armėnijos nepriklausomybės bei Armėnijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 25-osioms metinėms paminėti. Būtent Lietuva buvo pirmoji valstybė pasaulyje, pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę.

 

Koncerte, kuriame skambėjo garsiausių armėnų kompozitorių žymiausi kūriniai ir M.K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertavo garsiausi armėnų solistai – baritonas Gevorg Hakobyan ir pianistas Armen Babakhanyan. Ypatingam koncertui dirigavo net du maestro – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius bei Armėnijos nacionalinės operos vadovas Konstantinas Orbelianas. Į iškilmingą šventę atvyko daug garsių svečių – ambasadorių, politikų, verslininkų, žymių armėnų bendruomenės Lietuvoje narių.

Ne iškart perregimas skaidrumas

Kasdienybėje pasitaiko akimirkų, kurios priverčia suabejoti srautu tekančiais ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusiais įvykiais, informacija, žiniomis, biologija, kalba ir santykiais kaip vienintele čia ir dabar mums bent kiek priklausančia, o ir mus pačius įteisinančia esatimi. Kalbu apie akimirkas, kurios išnyra įprastame laikovaizdyje su juo akivaizdžiai prasilenkdamos arba pro jį pesiršviesdamos ir taip palikdamos už savęs net vaizduotę (nes juk tam, kad suvoktume kažką įsivaizduojantys, prireiks bent dalies sekundės...). Gali skambėti banaliai, bet panašios akimirkos neišvengiamai yra vizualios – apie savo egzistavimą jos pirmiausia įspėja išorinės ir vidinės regos prietaisus – ir kaip tik dėl šios priežasties, kartu su sinchroniškai patiriamais jausmais bei fiziniais pojūčiais, žmogaus atmintyje įsirašo tarsi atgijęs ir gerokai išsitęsęs punctum. Įgudęs protas šią dabarties išdaigą gal ir pavadintų „laikmenos nuskaidrėjimu“, tačiau daugeliu atveju tos unikalios akimirkos virsta paprasčiausiu „išgyvenimu-kometa“, kurios blyksniui nuslopus įkaitusios dalelės pasklinda įprastoje kasdienybėje. Kaip tik čia susiduriame su problema – kartą įsileidus regėjimą, jau nenustojama jo laukti. Beviltiškai sekama jo pėdsakais, ieškant bent kokio ženklo ar palankių aplinkybių, įrodančių, jog tai buvo tikra ir dar gali pasikartoti...

PUSLAPIS
IŠ
1003