7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gyvenime svarbiausia susitikimai

Brigita Kulbytė
Nr. 32 (1184), 2016-10-14
Teatras
Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. sirenos.lt
Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. sirenos.lt

Gyvenime svarbiausia – susitikimai. Tad kviečiu paskaityti apie vieną tokį dviejų žmonių susitikimą, kuris įvyko daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. Tada du dar visai jauni lenkų studentai atėjo į filosofijos paskaitą, kuri taip ir neįvyko (neįvykęs susitikimas su antikos mąstytojų išmintimi). Studentai buvo vardu Małgorzata Szczęśniak ir Krzysztofas Warlikowskis. Pastarasis vėliau tapo Lenkijoje ir visame pasaulyje gerai žinomu teatro režisieriumi, o Szczęśniak – jo scenografe. Pirmojo susitikimo įspūdį ji prisiminė dar ilgai: „Prie filosofijos kabineto durų stovėjo gana paniurusio veido jaunas vaikinas, tokiu rožiniu megztiniu ir tamsiai mėlynais džinsais. Mes nuėjome gerti kavos, taip einame jau daugiau nei dvidešimt metų.” Szczęśniakos mintis apie susitikimus man tapo platesnių apmąstymų atspirtimi. Kas gyvenime yra svarbiausia? Apie tai dokumentiniame filme „Naujas sapnas: Krzysztofas Warlikowskis” (rež. Marcin Latałło, 2013) kalba pats Warlikowskis ir naujuoju teatru Lenkijoje laikoma jo komanda.

Apie tai, kokiame universitete studijavo ir kokius mokslus baigė Warlikowskis galima pasiskaityti bet kuriame straipsnyje apie jį, tad čia nekartosiu biografijos faktų. Labiau norėčiau pasigilinti į jo asmenybę. Savo kūrybos kelią pradėjęs nuo Marcelio Prousto, Fiodoro Dostojevskio, Elias Canetti kūrinių, jis pamatė, kad jo kartos lenkai menkai domisi klasikinės scenos menais ir ėmėsi kurti tokį teatrą, kuris būtų aktualus šiuolaikiniam žmogui. Savo politiniais pasisakymais ir teatru Warlikowskis griauna įsišaknijusius stereotipus, kalba temomis, kurios ne tik Lenkijoje, bet ir vakarų Europoje laikomos tabu.

Šiemet Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ rodomas spektaklis „Varšuvos kabaretas” sukrėtė savo atvirumu ir visišku taisyklių laužimu. Kai kurie žiūrovai salėje neišbuvo nė iki pirmo veiksmo pabaigos. Tai teatras, kuris sukrečia, priverčia įvykdyti susitikimą akis į akį ir su pačiu savimi, ir su realybe, kuri supa mus. Tiesiog genialu, kaip Warlikowskis sugeba vienu metu priversti mąstyti kiekvieną individą. Tai įgyvendinama paprastu kreipimusi į publiką: „Na, o dabar visi 10 sekundžių pamąstykime apie savo pirmąją meilę.” Ir tikrai, kiekvienas iš mūsų grįžo į savo prisiminimus. Paprasta? Bet pripažinkime, tai labiausiai žiūrovą prie veiksmo priartinantis gestas. 

Spektaklio struktūra yra sudaryta iš dviejų veiksmų: pirmasis nukelia į Veimaro respubliką prieš fašizmo apokalipsę, o antrasis yra paremtas Johno Camerono Mitchello filmu „Shortbus“, pasakojančiu apie įvykius Niujorke po rugsėjo 11-osios. Abi spektaklyje nagrinėjamos tragedijos yra purvinos ir neišgydomos, vis dar pūliuojančios žmonijos žaizdos, kurių dėmės tiek daug sielų sutepė kančia. Vieniems gali nepatikti spektaklio nagrinėjamos temos, antriems – pateikimas, bet turime sutikti, kad iš tokio teatro išeiname ne tuščiomis. 

Sukrėsti ir priversti mąstyti tikriausiai trokšta kiekvienas režisierius. Tačiau kodėl būtent Warlikowskis išsiskiria iš kitų režisierių? Dokumentinis filmas jį pateikia kaip rūpestingą, žmogišką asmenį. Jis nėra teatro tironas, kuris savo erudicija užgožia kūrybinį procesą. Stebint spektaklį, tai galima suprasti iš aktorių darbo – jie laisvi, drąsūs, atviri, šimtu dešimčia procentų atsidavę tam, ką daro ant scenos. Šis reginys pribloškia. Tačiau kartu esti jausmas, kad esi patekęs į juodą mazochizmo seansą. Iki fizinio pykinimo privedantį reiškinį. Aš pati teatre nevengiu emocijų: jei mane graudina – verkiu, jei juokina – kvatoju garsiai, tačiau pirmą kartą teatre mane pykino. To buvo galima tikėtis jau iš filme matytų Warlikowskio spektaklių ištraukų, tačiau realybėje tai toli pralenkė išankstinį įsivaizdavimą.

Režisierių pirmą kartą pamačiau kino ekrane, jau minėtame filme. Kitą dieną Warlikowskį sutikau Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre „Sirenų” rengiamoje spaudos konferencijoje ir jis, regis, atrodė lygiai toks pat. Kalbėdamas jis nuolat rūko ir skęsta migloje, vis perbraukia viršutinę lūpą liežuviu, peša sau plaukus nuo viršugalvio. Žiūrint į jį atrodo, jog prieš tave sėdi ne vienas žmogus, o kelios sielos, susispraudusios į šį menką kūną. Tai patvirtina ir su režisieriumi dirbantys aktoriai: „Jis kalba apie kokį nors personažą. Atsistoja. Ir pradeda kalbėti, elgtis, demonstruotis, lyg jo lūpomis ir gestais kalbėtų visai kitas žmogus – naujasis personažas. O kartais jis sau sako: ne, Krzysztofai, ne taip, ir vėl keičiasi”.

Apskritai aktoriai apie režisierių kalba su didele pagarba ir meile. „Atėjęs į teatrą pirmiausiai jis mus visus pabučiuoja. Jis nėra sustingęs. Jis moka nusilenkti kiekvienam.” Jie pasakoja, kad jeigu spektaklis sudėtingas ir reikalauja ypatingo suvokimo, trupė gali visą naktį kalbėti apie jį, kol galų gale visi įsisąmonina, ko iš jų reikalaujama. Aktoriai, nors spektaklių metu scenoje nevengiama nuogybių ir atvirų scenų, sako esantys neprievartaujami: „nėra nieko nemotyvuoto, jeigu jis (režisierius) sako, kad taip reikia, mes juo tikime. Kalbamės, ieškome.” 

Didysis Lenkijos teatro genijus Warlikowskis, regis, yra itin sąmoninga asmenybė, nuolat brandinanti klausimus, į kuriuos pirmiausiai trokšta atsakyti pati. Tuo pat metu jais domėtis užkrečia ir žiūrovus. Jis sukrečia. Šokiruoja. Stebina. Klausia. Susitikimas su Warlikowskio teatru, sakyčiau, didelis iššūkis ir senam teatro kritikos veteranui, ir jaunam, gaivališko teatro ištroškusiam pirmakursiui aktoriui. Tačiau, anot Małgorzatos Szczęśniak, juk gyvenime svarbiausia – susitikimai. Iš vienų mokomės, kitais mėgaujamės. Visokie reikalingi. Taip yra ir su šiuo teatru.

O kas gyvenime svarbiausia Jums?

Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. sirenos.lt
Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. sirenos.lt
„Varšuvos kabaretas”, rež. Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. M. Hueckel
„Varšuvos kabaretas”, rež. Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. M. Hueckel
„Varšuvos kabaretas”, rež. Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. M. Hueckel
„Varšuvos kabaretas”, rež. Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. M. Hueckel
„Varšuvos kabaretas”, rež. Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. M. Hueckel
„Varšuvos kabaretas”, rež. Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. M. Hueckel
„Varšuvos kabaretas”, rež. Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. M. Hueckel
„Varšuvos kabaretas”, rež. Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. M. Hueckel