7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie kultūros namus ir jų architektūrą

Alvydo Donėlos paroda „Kultūros namai“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Martynas Mankus
Nr. 32 (1184), 2016-10-14
Fotografija Dailė
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Darbėnai. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Darbėnai. 2014 m.

Prieš beveik metus aptiktas interneto tinklalapis kulturnamis.lt suintrigavo dėmesiu Lietuvos sovietmečio laikotarpio architektūros istorijai. Alvydo Donėlos fotografijų ciklas buvo tam tikros architektūros tipologijos (šiuo atveju, kultūros namų) kaleidoskopas. Akivaizdu, kad projektas, nors ir vadinamas tęstiniu, neturi tikslo inventorizuoti visus kultūros namus, o greičiau atskleisti sociokultūrines, politines, ideologines jų atsiradimo ir veiklos aplinkybes.

 

Žiūrėdamas į projekto pagrindu surengtos parodos Vilniaus fotografijos galerijoje darbus padariau nedidelį atradimą: autoriaus fotografijose nėra žmonių. Tai, be abejo, rodo, kad nesu fotografijos specialistas. Bet tam turiu savo neprofesionalią interpretaciją, – kad taip dirbtinai ištirpinama ne tik socialinė, bet ir laiko dimensijos. Žmonės fotografijoje, jų išsidėstymas architektūros atžvilgiu signalizuoja jos socialinį įveiklinimą: kaip pastatas naudojamas, koks žmonių santykis su juo; jų nebuvimas išryškina ir apnuogina pačius pastatus ir jų formas: grakščias ir nedailias, rafinuotas ir atsitiktines. Antra vertus, neretai būtent žmonės ir jų apranga išduoda ir fiksuojamo laikotarpio ribas. Todėl, žvelgiant į fotografijas, teoriškai neįmanoma pasakyti, kada jos darytos: sovietmečiu (kai pastatyta daugelis kultūros namų), prieš 10–20 metų ar dabar.

 

Fotografijų ciklas neabejotinai sietinas su posovietinėmis patirtimis – į neseną metą rodo ir parodos pavadinimas, ir eksponuojami objektai. Nostalgijos gaidelių turintis pavadinimas mena sovietmetį: „kultūros namai“, o ne „centras“ – tai yra taip, kaip jie buvo vadinami anksčiau, o ne taip, kaip šie objektai pervadinami dabar (o pavadinimas įtvirtintas ir atitinkamu įstatymu). Patys kultūros namai neabejotinai yra sovietmečio architektūros ir, plačiau žiūrint, kultūros fenomenas. Be to, architektūros tyrėjų teigimu, pastato suvokimas visada vaizduoja įvairių veikėjų ir požiūrių sąveikų begalybę, peržengiančią statinio fizinį pavidalą.

 

Ką apie tokią tipologinę galeriją galima būtų pasakyti iš architektūrologijos perspektyvų? Apie ją galima kalbėti keliais aspektais: visų pirma kaip apie kultūros instituciją; kaip apie materialų objektą, kuriame ši institucija veikia; galiausiai, globalesniu mastu, kaip apie šalies provincijos urbanizacijos rezultatą (fotografijose fiksuojami vien mažesnių miestų ir miestelių objektai).

 

Kultūros namai, kaip institucija ir kultūros politikos įgyvendinimo priemonė, pradėti steigti vos įsigalėjus sovietų valdžiai, šie procesai nuo pat pradžių buvo persmelkti politinės ideologijos. Jų institucinė plėtra buvo glaudžiai susijusi su planine ekonomika, turėjo didinti socialinį ir ideologinį kultūros efektyvumą.

 

Kultūros namai, kaip pastatas ir materialus objektas, yra tapęs vienu įdomiausių to laikotarpio architektūros funkcinių tipų. Kultūros namai steigti ir esamuose statiniuose, ir įkuriami specialiai tam sukurtuose objektuose (parodoje pristatomos abi rūšys). Architektūrologams, aišku, ypač įdomūs pastarieji. Sovietmečiu kultūros namai Lietuvoje, ypač mažesniuose miestuose, buvo vienu reprezentatyviausių visuomeninių pastatų tipų (greta administracinių ir prekybinių pastatų, kartais kino teatrų ir ligoninių), savo ruožtu atspindinčių ir visą sovietinės architektūros raidą – nuo tipinių ir monotoniškų pokario objektų iki didžiulių ir įmantrių vėlyvojo sovietmečio kompleksų.

 

Abejoti mažesnių miestelių kultūros namų simboline svarba neleistų sovietmečiu LTSR statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto specialiai parengtos rekomendacijos. Jose detaliai nusakoma, kur ir kaip tokie pastatai turėtų būti komponuojami, pabrėžiant jų dominuojantį charakterį: „kultūros namai dislokuotini prie aikščių (...) tradicinėje sukoncentruoto užstatymo vietoje, taip pat (pagal atsvaros principą) aikštės kraštinėje, esančioje priešais kokią istorinę-architektūrinę dominantę (...); kompoziciniu požiūriu reikšmingiausioje, reljefo atžvilgiu aukščiausioje vietoje“. Taip pabrėžiama, kad tokie objektai – neabejotinai vieni svarbiausių miesto pastatų, toliau atkreipiant dėmesį ir į jų raišką: „kaimo gyvenviečių visuomeninio centro svarbiausias pastatas kultūros namai turi dominuoti visame centre, išsiskirti iš kitų jį formuojančių objektų tiek savo architektūrine išvaizda, apdaila, tiek tūriu (...)“. Kultūros namų gausa ir jų paplitimas Lietuvos miestuose ir miesteliuose liudija ir tuometinius šalies urbanizacijos bei modernizacijos mastus. Apie 1000 kultūros namų buvo skirstomi į rajoninius, zoninius, kaimo. Tai atitiko vadinamosios pakopinės gyventojų aptarnavimo sistemos principus tolygiai paskirstyti infrastruktūrą, įskaitant ir kultūrinę, po visą industrializuojamos provincijos peizažą.

 

Politiniu-ideologiniu aspektu kultūros namai atitiko sovietinės sekuliarizacijos kontekstą: nebūtų per drąsu teigti, kad jie iš dalies kompensavo tam tikrą bažnyčios, kaip bendruomenės gyvenimo branduolio, funkciją. Kartu tai turėjo demonstruoti kaimo modernizaciją arba, to meto žodžiais kalbant, tapo įrankiu naikinant skirtumus tarp miesto ir kaimo. Architektūros tyrėjai pažymi, kad mažesnių miestelių ar kolūkių centrai buvo dalis infrastruktūros, tariamai viliojančios kaimo ir vienkiemių gyventojus (dažnai prievarta iškeldintus) į gyvenvietes.

 

Nors išoriškai objektai fotografijose panašūs į „laiko kapsules“ su viduje užšaldytais praeities kultūrinio gyvenimo mikromodeliais, iš asmeninės patirties žinome, kad jie gyvi ir kintantys. Ir šiuo metu jie pasipildo naujomis funkcijomis, yra rekonstruojami arba net griaunami. Tokios transformacijos iškelia architektūros kritikos diskurso analizuojamus vertės nustatymo klausimus. Koks gi yra šių dienų požiūris į kultūros centrus kaip architektūros objektus? Šiuo metu vykstančiose diskusijose pažymima, kad požiūris į sovietinio laikotarpio pastatus arba jų vertinimas sujungia kultūrinius ir ideologinius aspektus, tai pat teigiama, kad šių objektų modernistiniai projektavimo principai glaudžiai persipina su ideologiniais tikslais. Tokiame posovietiniame kontekste iškyla modernizmo architektūros vertinimo problematika, nulemta architektūrai primetamos ideologinės potekstės negatyvumo, taip pat to meto architektūra dažnai nelaikoma originalia ir autorine. Neretai svarstoma, ar sovietiniame pastate apskritai įmanoma šiuolaikinė kultūrinė veikla.

 

Tačiau atmintis, kaip sako istorikai, yra daugiasluoksnė, o vertinant architektūrą socialiniai ir autentiškumo kriterijai gali būti tokie pat reikšmingi kaip estetiniai ir meniniai. Sovietmečiu įsteigti kultūros namai yra svarbūs to meto visuomenės pertvarkų liudininkai, atspindintys sovietmečiu konstruotus socialinius modelius. Kalbant apie kultūros rūmų architektūrinės raiškos aspektus, turėtume nepamiršti parodomosios ir deklaratyvios sovietinės architektūros pusės – kai objektai (net ir visuotinio trūkumo, stokos ir deficito laikais) buvo statomi didesni, puošnesni, įmantresni – kaip tam tikras geresnio gyvenimo ateityje (galbūt pastačius komunizmą) pažadas. Pavyzdžiui, daugumoje naujai statomų kultūros namų privalomoje funkcinėje programoje buvo teatro salė su scenos dėžės tūriu, nors jos realus apkrovimas ir panaudojimas buvo gana fragmentiškas. Vėlesniais laikais tokie gigantiški užmojai (sunkiai atsiperkantys ir išlaikomi) neretai sutrukdydavo statybas užbaigti arba numanoma brangi eksploatacija ilgainiui lemdavo pastato sunykimą. Nors oficialiajai sovietinei retorikai būdingas nenuoseklumas, architektūros tyrinėtojams kultūros namai yra įdomus istorinis eksperimentas, neretai tapdavęs architektų kūrybinių ieškojimų ir inovacijų poligonu.

 

Parodos pristatymo tekste rašoma apie tai, kad pastatų vidus nefiksuojamas sąmoningai, žiūrovas jų turinį turėtų užpildyti savo asmenine patirtimi ir vaizduote. Kultūros namai autoriaus rūpestingai „išvalytose“ fotografijose be žmonių gali būti traktuojami kaip tušti indai, galintys užsipildyti bet kokiu turiniu. Galbūt tai galima optimistiškai interpretuoti, kad senus pastatus įmanoma užpildyti įvairiomis prasmėmis, alternatyviomis veiklomis bei papildomais naratyvais, o kūrybingas (architektūros) naudotojas tiek pat lemia erdvės kokybę kaip ir architektas?

 

Paroda veikia iki spalio 22 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Darbėnai. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Darbėnai. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Vilkija. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Vilkija. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Lumpėnai. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Lumpėnai. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Laukuva. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Laukuva. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Pagėgiai. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Pagėgiai. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Židikai. 2014 m.
Alvydas Donėla, iš ciklo „Kultūros namai“, Židikai. 2014 m.