7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ne iškart perregimas skaidrumas

Kitty Kraus ir Martinas Ebneris Šiuolaikinio meno centre

Alberta Vengrytė
Nr. 32 (1184), 2016-10-14
Tarp disciplinų Dailė
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Kasdienybėje pasitaiko akimirkų, kurios priverčia suabejoti srautu tekančiais ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusiais įvykiais, informacija, žiniomis, biologija, kalba ir santykiais kaip vienintele čia ir dabar mums bent kiek priklausančia, o ir mus pačius įteisinančia esatimi. Kalbu apie akimirkas, kurios išnyra įprastame laikovaizdyje su juo akivaizdžiai prasilenkdamos arba pro jį pesiršviesdamos ir taip palikdamos už savęs net vaizduotę (nes juk tam, kad suvoktume kažką įsivaizduojantys, prireiks bent dalies sekundės...). Gali skambėti banaliai, bet panašios akimirkos neišvengiamai yra vizualios – apie savo egzistavimą jos pirmiausia įspėja išorinės ir vidinės regos prietaisus – ir kaip tik dėl šios priežasties, kartu su sinchroniškai patiriamais jausmais bei fiziniais pojūčiais, žmogaus atmintyje įsirašo tarsi atgijęs ir gerokai išsitęsęs punctum. Įgudęs protas šią dabarties išdaigą gal ir pavadintų „laikmenos nuskaidrėjimu“, tačiau daugeliu atveju tos unikalios akimirkos virsta paprasčiausiu „išgyvenimu-kometa“, kurios blyksniui nuslopus įkaitusios dalelės pasklinda įprastoje kasdienybėje. Kaip tik čia susiduriame su problema – kartą įsileidus regėjimą, jau nenustojama jo laukti. Beviltiškai sekama jo pėdsakais, ieškant bent kokio ženklo ar palankių aplinkybių, įrodančių, jog tai buvo tikra ir dar gali pasikartoti...

 

Siekdama pagrįstumo galėčiau papasakoti bent keletą panašių epizodų iš savo pačios gyvenimo (kaip, pavyzdžiui, naujametės nakties rytą kažkur Vilniaus Arklių gatvėje išniro gryniausio impresionizmo šedevras – be menkiausio garso ar pastangų ant išsiklaipiusių stogo čerpių geometriniu ornamentu nusileidęs vientiso, kone perregimo sniego sluoksnis, pridengtas ir paryškintas gelsvos gatvės lempos šviesos; arba kai mums pažįstama kalba sukuria vakuumą ir apsaugo nuo bereikšmio atsakymo į esminį klausimą), tačiau privalau atskleisti savo tikruosius ketinimus. Mintyse artikuliuodama Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodą (kuratoriai Audrius Pocius ir Nicholas Matranga), jau atidarymo vakarą privertusią eksponatus ir lankytojus peržengti jai numatytos šiaurinės salės ribas, atsiduriu savotiškame taške, kur vaizduotės padėtis tampa sudėtinga. Orientuodamiesi į Šiaurinę žvaigždę parodos menininkai bei rengėjai steigia fiksuotą, jei ir konceptualų, geografinį (o kartu socialinį) vienetą, kurio laikinumą bei kintančias trajektorijas patvirtina tik faktas, jog dienos metu priglaudę veidą prie teleskopo taip ir neišvysime svarbiausiojo atskaitos taško – žvaigždės. Tačiau kad iš tiesų abejotum, juk reikalingos abejonės priežastys.

 

Dar nespėję įsigilinti į parodos kūrinius ir prielaidas, galėtume jos takų ir nepastovų būvį palyginti su jau minėtu „laikmenos nuskaidrėjimu“, kuris įkūnytų vientisą ir tolygiai (per)regimą organizuotų vaizdų sistemą, įmanomą tik tam tikromis sąlygomis. Tačiau vaizdo ir reginio santykis taptų dar keblesnis. Kaip turėtume vertinti artefaktus, jei nesame (o ir negalime būti) tikri dėl jų sužadinto reginio? Be kita ko, kuo remdamiesi galėtume teigti, jog „vaizdo“ sąvoka čia pakankama ir kad nuo jos atsispirdami būsime pajėgūs apibūdinti ir vertinti parodą įgyvendinančius kūnus? Taigi, atsiribojant nuo nutrinto medžiagiškumo, šiame tekste minimą skaidrumą galime pasitelkti tik kaip tolimus sąryšius ir paskirus ženklus perklojančią uždangą, kurios metmenyse (tarp to, kas akivaizdu, ir tarp to, kas lieka paslėpta) patiriame Martino Ebnerio ir Kitty Kraus kūrinius, išsiskleidžiančius prasmingame tarpusavio dialoge.

 

**

Kitty Kraus šviesos kūriniais bei instaliacijomis domėjausi jau kurį laiką. Mano žvilgsnį sugaudavo stiklas, ledas, suskystintos šviesos ir spalvų pliūpsniai, savo trapumu prisiliečiantys prie beveik tobulos minimalistinės struktūros, rodos, vien tam, kad kulminacijoje išryškėjusį netikslumą paverstų intelektualiu nuotykiu, peržengiančiu instrumentalizmo ribas. Kraus kūrinių formos mano vaizduotėje priartėdavo prie „naujojo konstruktyvizmo“ – tokio gaivaus ir išjausto, beveik siūlančio prieglobstį, nubloškiančio už istorinių lūkesčių ir šiuolaikybės chaoso, tačiau tik kvailys gėrėtųsi objektų paviršiais, kai pastarieji tik primena apie mus supančias iliuzines objektų ir žmonių sąveikas, kažkur prie dimensijų ribos balansuojančią ir nuolat skaldomą pačių organizmų savastį, regėjimo lauką iškreipiančias politinių konstruktų potekstes ar niekaip neišsenkantį tobulumo ilgesį... Tad įpratau galvoti, jog Kraus pasirinktas metodas – kaip reta neinversyvus. Jos meninė kalba, išvengusi farso, narciziško baksnojimo pirštu ir save pačias peraugančių formų, tolygiai persiliedavo su žinių visuomenės akceleracija bei jos pačios eskaluojamu nerimu, taip sukeldama tam tikrą pasitikėjimą ir tolygiu intensyvumu pajungdama visas esmines ekspozicijos grandis.

 

Toks metodas, veikiantis kaip intelektuali, pagrįsta ir vizualiai aiški kasdienybės demaskavimo praktika, ne kartą paskatino Kraus kūrinius interpretuoti skirtinguose kontekstuose, taip tarsi išbandant jų universalumą arba naratyvo svorį atpalaiduojant nuo grynai teorinės „pareigos“. Toks ekskursas sukėlė nekasdienišką impulsą (įsivaizduokite regimybę sugrįžtant į žvilgsnį... (sic!), pajėgų atspindėti transformuotą mintį, grąžinant ją prie pirminės problemos). Tad ištrūkusi iš savo saugios „stebėtojo ložės“ vis dažniau pasinerdavau į matomą pasaulį vadovaudamasi kažkur perskaityta Slavojaus Žižeko mintimi: „Jeigu vaško gabaliukas atsimerktų, tai savo žvilgsniu priverstų išsilydyti patį karteziškąjį mąstytoją.“

 

**

O Martino Ebnerio kūryba mano suvokimą kantriai vedžiojo įcentruotais ratais keldama įtampą. Kaskart atminties bei vaizduotės prisodrintai sąmonei keliaujant šiuo elastingu patyrimo ratu, mano dėmesys begėdiškai nukrypdavo nuo objekto, taip tarsi praplėsdamas interpretacijos trajektoriją iki akivaizdžiai betikslio klaidžiojimo. Kitaip tariant, trukdžiai, kylantys bandant susieti optinio vaizdo prasmę su potencialiu idėjiniu turiniu, sukeldavo miglas ir lemdavo vaizduotės pergalę prieš kritinį mąstymą, – patiriamas objektas išsyk imdavo kamuoti užuominomis, jog galbūt ten, kur nieko nėra, iš tikrųjų yra viskas, ir atvirkščiai. Dėl šių priežasčių ilgą laiką Martino Ebnerio darbus vertinau labiau kaip nepriekaištingos šiuolaikinio meno komunikacijos bei estetinio stabilumo pavyzdį, nei kaip autonomiškus ir laikiškus objektus. Ir tenkinausi „to karto“ įspūdžiais, nulemtais labiau nusiteikimo ir dienos aktualijų, negu profesinio žvilgsnio.

 

Ir vis dėlto.

 

Tame pernelyg apibendrintame Martino Ebnerio kūrybos vaizdinyje tiesiog privalėjo atsirasti įtrūkis, nauju suvokimu pateisinantis iki tol bergždžias pastangas. Tarsi kvietime į Šiuolaikinio meno centre rengiamą parodą, be kita ko, būtų paminėta ir tai, jog įmanomos dar nesuvoktos mus supančios erdvės judesių partitūros, nukreipiančios jos dalyvį tiesia linija link naujai atsivėrusio įėjimo, – ką jau kalbėti apie tai, jog peržengti pakartotinio pažinimo slenkstį masino gana netikėtas ir žavus kuratorių sprendimas parodoje perkloti gana specifiškus ir skirtingus Ebnerio bei Kraus meno žodynus. Taigi atidarymo vakarą įvyko tai, ką greičiausiai būtų galima palyginti su „aktualaus kūno“ bei „virtualios idėjos“ susiliejimu į prasmingą įvykį (parodą). Perregimi metaliniai Ebnerio stogai šiaurinės ŠMC salės peizažą suskaidė į tūkstančius čia pat save sukuriančios ir pradanginančios šviesos ruožų – mažyčių monochrominių šviesos fonemų, savo tankiu ir sklidimo kryptimi prisitaikančių prie tarp kitų kūrinių užsimezgusio dialogo (parodoje taip pat dalyvauja Tenzingas Barshee, Michaela Chiriak, Haythamas El-Wardany, Monika Kalinauskaitė, Valentinas Klimašauskas, Ariane Müller), sienas dengiančiuose piešiniuose įženklintų abstrahuotos žmogiškosios kalbos, nugirstų pokalbių, miestui priklausančių formų bei santykių pėdsakų. Šios karkasiškos struktūros parodos kūne tapo savotišku jos koordinacijos mechanizmu, kuriančiu ne tik skirtingų eksponatų, realios ir save steigiančios geografijos pusiausvyrą, bet ir primenančiu toje takioje ir nenuspėjamoje visumoje ištartam teiginiui apie jo imanentiškumą kalbai.

 

Taigi, iki tol Ebnerio darbai mano sąmonėje egzistavo tarsi antidialektiški, vientiso prasminio paviršiaus nesudarantys skiemenys, o dabar įsitikinau, jog šio menininko kalba pasižymi ne iš anksto nuspėjamais garsais ir jų reikšmėmis, bet pabrėžtais konceptualiais ir fonetiniais skirtumais. Panašiai kaip tipografija geba pakeisti materialinę formą įgavusio ženklo išvaizdą, Ebnerio kūriniai atstovauja tik iš pirmo žvilgsnio neutraliam ir baigtiniam santykiui su aplinka. Būdami vizualiai redukuoti, jie organiškai pajungia supančią aplinką naujoms daugialypio koegzistavimo galimybėms ir nekeičia architektūrinių formų ar parodos koncepcijos jiems padiktuotos krypties. Atsižvelgdama į jau aptartą Kitty Kraus kūrybos metodą, kurį čia išskiriu kaip pabrėžtinai neinversinį, t.y. reikalaujantį specifinio žiūrovo susitelkimo ar bent jau autonomiškos erdvės, matau, jog Pociaus ir Matrangos kuruojamoje parodoje Ebnerio darbai kaip tik kuria palankią terpę, kurioje Kraus kūriniais akcentuojamos idėjos virsta realiu įvykiu, skatinančiu naujai interpretuoti kasdieninius santykius, jų priežastingumą bei pačią dabarties tėkmę.

 

Tapus šio įvykio liudininke, nebestebina, kad po Šiaurine žvaigžde užsimezgęs pokalbis yra iš tiesų pajėgus beveik neprognozuojamai išplėsti savo ribas į ekspoziciją pakviesdamas menotyrininkų bei rašytojų tekstus ir nenuspėjamą lankytojo patirtį, trindamas fizines ribas tarp meno ir miesto, priversdamas parodos bendruomenę telktis ne tik konceptualizmo suponuojamose erdvėse, bet ir konkretaus meno įvykio prieigose, o miesto panoramai subtiliai pasiūlydamas įsitraukti į čia pat kuriamą regėjimą, kuris jo dalyviui primins niekada nepažintą „laikmenos nuskaidrėjimą“, užliejantį naujų patyrimų srove. Kraus ir Ebnerio dialogą Vilniaus Šiuolaikinio meno centre galime vertinti kaip ypač atvirą (todėl iš anksto neperregimą) galimybę keisti mums įprasto regėjimo metmenis, priverčiant žavėtis ne tik apmąstytomis kūrinių formomis, kuratorių pasiryžimu, bet ir galutiniu parodos formatu. Sutelkus dėmesį į ekspoziciją sudarančius kūnus, nemažiau svarbi išlieka parodos idėjinė kryptis, įteisinanti save per bendruomenės dalyvavimą bei gebėjimą atsinaujinti. Todėl tampa aišku, jog Kraus ir Ebneris demonstruoja profesionalumą ir sukuria puikų darbą.

 

Paroda veikia iki spalio 19 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.

Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Kitty Kraus ir Martino Ebnerio parodos Šiuolaikinio meno centre fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.