Ar pastebėjote, kad didžiausiais pirmojo rinkimų turo nugalėtojais jaučiasi liberalai? Eugenijus Gentvilas pirmadienį per LRT forumą net su aplombu pareiškė: „Tauta neklysta.“ Kartais užtenka vienos frazės, kad suprastum: liberalizmas yra tik kaukė, už jos – primityvus valdžios ištroškęs pilietis. Regis, tą patį apie neklystančią tautą yra teigę Hitleris, Stalinas ir kitokie nusikaltėliai. Tikiuosi, kad Gentvilo ir korupcijoje pašvinkusių jo liberalų laukia kitokia pabaiga. Bet ne šie politikai kelia siaubą, o politologijos studentai, sekmadienio vakarą Nemirai Pumprickaitei paprašius pakėlę rankas, esą visi kaip vienas balsavo už dešiniuosius. Tiesą sakant, rinkimų išvakarėse, ketvirtadienį, autobuse girdėjau pokalbį, kuris privertė suabejoti žiniasklaidos taip liaupsinamu jaunimo pasirinkimu ir aktyvumu. Autobuse važiavo jauna kompanija ir viena mergina pradėjo skųstis, kad daug laiko praleido, norėdama balsuoti iš anksto. Jos draugė paklausė, už ką ši balsavo. Ta išdidžiai atsakė, kad, žinoma, už dešiniuosius. Draugė perklausė, už ką konkrečiai, ir mergina pradėjo vardinti numerius: pirmas, penktas.... Tada klausiančioji pasakė, kad už numerių yra žmonės. Balsuotoja ištarė Gabrieliaus Landsbergio pavardę, o paskui ir vėl ėmė vardinti skaičius. Pagavusi draugės žvilgsnį, ji truputį susigėdo ir pradėjo aiškintis, kad politika jai svetima, o numerius pasakė senelis, kuriuo ji pasitiki. Net nustebau, kad būna tokių paklusnių anūkėlių. Po dviejų savaičių pagaliau (ne be tos pačios televizijos pagalbos) sužinosime, kas valdys šalį, juolab kad seneliai, matyt, ir vėl patars, už ką balsuoti.
Nežinau, ar seneliai lieps anūkėliams pasižiūrėti vieną geriausių jų jaunystės filmų, todėl rekomenduosiu jį pats. LRT kultūra šeštadienį (15 d. 21 val.) pradeda rodyti naują ciklą, kurio pavadinimas, deja, banalus ir, sakyčiau, klaidinantis – „Kino žvaigždžių alėja“. Pirmasis filmas – Federico Fellini „Kelias“ (1954), kuris prieš keliasdešimt metų Lietuvoje buvo rodytas pakeistu pavadinimu „Jie klaidžiojo keliais“. Tai vienas iš didžiojo italų režisieriaus šedevrų, paveikęs visą kino raidą. Jis pasakoja apie keliaujančio cirko aktorius – stipruolį Dzampano (Anthony Quinn) ir jo merginą Dželsominą (Giulietta Masina). „Kelias“ – filmas apie jausmus ir nesugebėjimą juos reikšti, atsakomybę už kitą žmogų (Dželsomina yra šiek tiek protiškai atsilikusi, todėl užsisklendžia savo pasaulyje) ir kančią. Fonas – Otello Martelli nespalvotai nufilmuota pokario Italija, Nino Rotos sukurta muzika išlieka atmintyje. Gal būtent Dželsominos motyvas ir paverčia „Kelią“ filosofine parabole apie meilės prasmę?
Šalia šio filmo nublanks bet kuris kitas, bet juk nepatikėsite. Ir pradėsite ieškoti programoje kokio nors kito ryškaus. Nežinau, ar būtent toks yra Mario Martone’s „Pasakiškas jaunuolis“ (LRT, 19 d. 22.50), bet jis pasakoja apie italų poetą ir filosofą Giacomo Leopardi (1798–1837), kuris buvo toks drovus, kad bijojo net išeiti iš namų ir leido dienas tėvo bibliotekoje. Tai vienas pirmųjų filosofų, pavertęs pesimizmą nuoseklia sistema. Visa Leopardi kūryba kupina begalinės nevilties ir vienatvės. Gyvenimą jis baigė medituodamas name, pastatytame Vezuvijaus papėdėje.
Arba rinksitės filmą, kuriame vaidina žvaigždės, ir gali būti, kad akis užklius už Jonathano Teplitzky „Atpildo“ (LRT Kultūra, 19 d. 21 val.), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Colinas Firthas ir Nicole Kidman. Ši karinė melodrama sukurta pagal škoto Erico Lomaxo autobiografinę knygą apie Antrojo pasaulinio karo metais japonų nelaisvėje patirtas dvasines ir fizines traumas, tiesiant geležinkelį Tailande ir Birmoje. Po daugelio metų filmo veikėjas susitiks su japonu kankintoju, kuris nebuvo nuteistas už karinius nusikaltimus.
Abu filmai gal primins skambius žodžius apie neklystančią tautą, nors abejoju, nes iki gyvenimo filosofijos policininką, dvarponį ir anūkėlį išsirinkusiems lietuviams vis dėlto toli.
Jūsų – Jonas Ūbis
