Galva už galvą

Laimos Kreivytės kuruotos parodos „Postidėja IV. Karas“ tęsinyje Pamėnkalnio galerijoje pirmą kartą Vilniuje pristatoma turkų kilmės Berlyno menininkė Nezaket Ekici ir jos videoinstaliacija „Dantis už dantį – nužudytoms Turkijos moterims atminti“. Tamsioje, tuščioje salės erdvėje aidi riksmai, sienose išrikiuotos performansų atlikėjos kaltina tragiškai žuvusių moterų likimų lėmėjus ir prieš juos smurtauja. Energingi menininkių veiksmai apverčia galios struktūrą – prievartautojai ir žudikai tampa agresijos aukomis, smurto objektais. Apie įvykius jos kalba ne susitapatindamos su aukos vaidmeniu, o iš negailestingo teisėjo pozicijos (ir šitaip pasipriešina moters pažeidžiamumo įvaizdžiui). „Gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį“ – skelbia prieš maždaug 3,5 tūkstančių metų iškaltas teisinis principas, kuriuo vadovaujasi Özge Yüksel, nekoordinuotais judesiais puolanti vienuolikmetės žudiką ir klausianti: „Ar skauda? Ar jauti?“ Išmušti dantis grasina ir projekto sumanytoja Nezaket, linkėdama niekintojui išgyventi tokį patį skausmą vis iš naujo.

Kūrinys ne tik šokiruoja transliuojama agresija, bet ir puola parodos lankytoją kaip nusikaltimo dalyvį – neįvardindamos nusikaltėlio ir liedamos pyktį tiesiai į kamerą moterys tarsi pertransliuoja teismą žiūrovui, o šis, į jas žiūrėdamas, pats tampa pasyviuoju objektu. Ir visai nesvarbu, kas yra tas stebėtojas, kokios jo pažiūros ir patirtys – visi esame šios globalios problemos sudėtinės dalys, jaučiame jei ne savo, tai svetimą kaltę. Kaip teigė pati Nezaket, videoinstaliaciją sukurti ją paskatino nuolat pasirodančios žinios apie nužudytas moteris. Nors žiniasklaida, komentuodama dabartinę Europos geopolitinę situaciją, forsuoja mus atsiriboti nuo vietinių vidaus dėmių ir žvelgti į smurtą prieš moteris iš toli, kūrinys reflektuoja tarpkultūrinę problemą, pasireiškiančią ne tik etninėse videoinstaliacijos ribose. Iš tiesų, palyginus su Turkija, turime labai panašiai moterų atžvilgiu veikiančią teisinę sistemą; nors tradicijos kildinamos iš skirtingų tikėjimų, ir ten, ir čia, ir kitur moterims vis dar nejauku vienoms vaikščioti atokesnėse gatvėse ar miesto parkuose tamsiuoju paros metu.

Tik prieš keletą dienų baudomis atsipirkę nepilnametę nugirdę ir išžaginę dėdė ir sūnėnas veikiausiai kaitina kraują užsiimti savais teisingumo vykdymo metodais ne tik Kauno rajoną, o daliai šią naujieną perskaičiusiųjų vis mažiau norisi kelti koją iš namų. Juk mes, moterys, vis dar girdime, kad dėl patiriamo smurto esame kaltos mes pačios – ne taip pažiūrėjome, netvirtai pasakėme „ne“, netinkamai atrodėme, o jei viską atlikome tinkamai, tai nepakankamai fiziškai priešinomės ar išvis meluojame. Žinoma, kartais kaltinimai tenka smurtautojui, bet dažnai išpuolio aukos vis vien jaučia savo kaltę – kad negalėjo apsiginti, kad nuo vaikystės žinojo, bet vis tiek neapsisaugojo. Jos pakartotinai turi išgyventi įvykį ir kentėti, kol teismas surinks visus įrodymus ir nuteis arba paleis jos kūnu, kaip niekam nepriklausančiu daiktu, pasinaudojusį vartotoją. Ir kai tos moterys miršta (nuo skriaudėjo ar savo rankos), žudikais tampame mes visi, t.y. per mūsų veiksmus vis dar gyvuoja požiūris į moterį kaip į daiktą – kitų pyktį ir aistras sugeriančią kempinę. Güler Aşık riksmai pro ašaras, Hikmet Uçarkuş aukos teisinimai vardija: ji turėjo atrodyti laiminga, ji gamino maistą, viską darė pagal knygą, bet tai jų neišgelbėjo. Moteris šiose istorijose egzistuoja tik kaip daiktas, visiškai bevertis, kurį sulaužai kaip broliai laužo vieni kitų žaislus – iš pavydo.

Performanso menininkės įsivaizduoja mušančios vyrą, tėvą, brolį, nepažįstamąjį, drįsusį išniekinti ir atimti gyvybę, tačiau tuo pačiu metu žiūrovui demonstruoja savigynos judesius, kurių žuvusios atlikti jau nebegali. Ginties pozicija ir juodi drabužiai šiek tiek asocijuojasi su žmones solidarizuojančia ir apsaugančia juodojo bloko taktika, maištautojų prieš galios struktūras naudojama nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios, kurios švelnesnė variacija neseniai regėta per Juodojo Pirmadienio protestą Lenkijoje ir palaikančiose šalyse (Lietuvoje taip pat). Juodi drabužiai naudojami paslėpti protestuojančio tapatybę ir panaikinti ją vizualiai kitų juodai apsirengusių protestuotojų masėje. Atsikratę individualių bruožų asmenys suvokiami kaip vienis, pasiryžęs sukilti prieš dominuojančią poziciją, pasiruošęs kovoti. Nors juodojo bloko taktiką dažniausiai naudoja anarchistai, kova už moterų lygybę vyrams vis dar skamba tiek pat utopiškai, tad gal dėl to apranga ir kelia tokias asociacijas.

Vis dėlto Nezaket ir jos surinktos menininkės boksuojasi it treniruotėje rengdamosi tikram fiziniam kontaktui. Užgauliojimų ir gėdinančių klausimų  kartojimas padeda auginti šią pasiruošimo įtampą. Man asmeniškai daugiausiai emocijų sukėlė Güneş Hüseyinkulu svetimos gėdos išgyvenimas ir lyginimasis su žudiku, jo smerkimas giliomis ir įkaitusiomis akimis. Galiausiai atlikėja ištaria: „Nužudydamas ją, nužudei mus visas.“ Ne tik menininkės įsikūnijimas į aukos patirtį bei mėginimas įsikūnyti į užpuoliką, bet ir šios istorijos tiesmukas perkėlimas į visas moteris sukuria itin stiprią empatinę būseną, kurios nepavyksta taip paprastai paleisti.

Videoinstaliacijoje prisimenama ir menininkės, tikėjusios prigimtiniu žmonių gerumu, Pippos Baccos istorija. Deja, jos įsitikinimas itin skaudžiai nepasiteisino – menininkei keliaujant autostopu skleisti taikos, ji buvo išprievartauta ir nužudyta. Pasidabinusi nekaltumo ir tyrumo apdaru, kurį pati pasisiuvo, Pippa savo tragišku likimu įvaizdino moters, kaip sau nepriklausančio, pažeidžiamo daikto, tapatybę, atskleidė taikos trapumą ir nuolat egzistuojančią grėsmę. Kada gi ateis laikas, kai visi stosime į kovą su šiais niekinančiais apibrėžimais ir liausimės žaidę lyčių galios žaidimus? „Kiekvienas karas yra vidinis – jis prasideda galvoje ir turi ten baigtis“, – rašo parodos „Postidėja IV. Karas“ kuratorė Laima Kreivytė. Iki jo pabaigos dar teks tvirtai pakovoti – akis už akį, dantis už dantį...

Paroda veikia iki spalio 22 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.