Pianistė Indrė Baikštytė ir smuikininkė Rūta Lipinaitytė neabejotinai yra ryškios savo kartos atlikėjos. Jų dalyvavimas įvairiuose kameriniuose ansambliuose neretai tampa aukštos kokybės ženklu. Dar svarbiau, kad abi muzikės – puikios šiuolaikinės muzikos interpretatorės, o ir pačios sako, kad ši joms artimiausia. I. Baikštytės ir R. Lipinaitytės duetas „Domino Duo“ šiais metais mini kūrybinės veiklos dvidešimtmetį. Nors prieš judviejų koncertą lapkričio 6 d. „Vaidilos“ teatre tai nebuvo pabrėžta, šis vakaras tapo gražiu meninės sukakties paminėjimu.
Koncertui parengta labai įdomi programa – pavadinimas „Romantiškas minimalizmo dvelksmas“ slėpė XX–XXI a. parašytus įspūdingus sonatų ciklus. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė akademinė muzika publikai yra nelengvas iššūkis, tačiau duetas pasirinko ypač patrauklius, nesudėtingus kūrinius, taigi jų buvo lengva ir malonu klausyti. Tiesa, neišgirdome vienos programoje numatytos kompozicijos – Leonido Desiatnikovo „Wie der alte Leiermann“ („Kaip senas rylininkas“).
![]() |
Gruodžio 10 d. per Europos kino akademijos ceremoniją Garbės apdovanojimą už indėlį į Europos kiną atsiims airių aktorius Pierce’as Brosnanas. Aktorius yra suvaidinęs per 80 filmų, tačiau žiūrovams geriausiai žinomas kaip vienas Džeimso Bondo įsikūnijimų. Agentą 007 jis vaidino keturiuose filmuose 1995–2002 metais. Įsimintinus vaidmenis Brosnanas sukūrė Bruce’o Beresfordo filme „Ponas Džonsonas“ (1990), Johno McTiernano „Tomo Krauno aferoje“ (1999), Johno Boormano filme „Siuvėjas iš Panamos“ (2001), Phyllidos Lloyd „Mamma Mia!“ (2008), Romano Polanskio „Vaiduoklyje“ (2010). Europos kino akademijos spaudos pranešime rašoma, kad „herojai, kuriuos Brosnanas suvaidino ekrane, priverčia susimąstyti, jaudina ir įkvepia“.
Aktorius taip pat yra įkūręs ir savo prodiuserių firmą, kuri išleido į ekranus vienuolika filmų. Neseniai jis baigė filmuotis Martino Campbello filme „The Foreigner“, buvo ir jo prodiuseris. Šiame filme Brosnano partneris – Jackie Chanas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lapkričio 17 d. 19 val. Vilniaus „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje prasidės šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“. Šį, pirmąjį renginio vakarą žiūrovų laukia net keturios šiuolaikinio šokio spektaklių ar jų eskizų premjeros bei du jau anksčiau pristatyti, bet šiek tiek pakitę ir prisitaikę prie „Bičių“ pasirinktos scenos šokėjų darbai.
Platforma startuos Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės Valerijos Gneuševos darbu „X“. Scenoje trys šokėjai – Valerija Gneuševa, Tadas Almantas ir Monika Šerstabojevaitė – bandys atskleisti visuomenėje tvyrantį intymumo trūkumą, kylantį iš šiandienos žmonių bendravimo būdo. Spektaklis „X“ kalba apie tai, kad mes net nenutuokiame, kas iš tiesų su mumis vyksta – matome tik tai, ką norime matyti, girdime tik tai, ką norime girdėti. Be to, bijome išeiti iš savo komforto zonos ir apsiribojame virtualiu pasauliu, kuris mums tampa saugia erdve. Nors šis darbas ir nėra naujas, „Bičių“ platformos organizatorių paskatinti, prieš šį pasirodymą kūrėjai dar pasitobulino kartu su šokėja bei choreografe Rūta Butkum, tad net ir jį matę žiūrovai gali tikėtis išvysti naujų spalvų.
![]() |
Rugsėjo pradžioje rašiau apie „Versmę“ kaip apie vieną iš mano laukiamiausių šiųmečio teatrinio sezono įvykių. Tikėjau šio nacionalinės dramaturgijos festivalio atsinaujinimu, grįžimu su nauja jėga, nauja kokybe ir panašiai. Po praėjusių metų pertraukos „Versmė“ žadėjo net devynias naujas pjeses, tarp kurių autorių buvo nemažai jau žinomų vardų. Be to, dramaturgai ne tik rašė naujus sceninius kūrinius, bet ir tobulino savo įgūdžius dramaturgijos dirbtuvėse su kviestiniais svečiais – Piotru Gruszczynskiu ir Sigitu Parulskiu. Konkurso organizatorių pasiūlyta tema – mitas – taip pat rodėsi ne iš kelmo spirta ir tarytum nebyliai žadėjo, kad naujosiose pjesėse atsiras daugiau nei mums įprasta veiksmo, poteksčių bei iš to kylančio platesnio žvilgsnio į šiandienos problemas.
Pirmiausia, kažkas nutiko laikui. Penki dramaturgai iš devynių savo pjesių parašyti nespėjo. Tuomet kažkas nutiko ir festivalio sampratai – dabar tai labiau tęstinis dirbtuvių procesas. Taigi, šalin visi, trokštantys apčiuopiamo rezultato! Šalin visi su konkrečiais kokybės, o ir kiekybės reikalavimais! Berašant viskas tiek kartų apsiverčia, ypač kai tą rašymą lydi dirbtuvės, kad kaži ko po to tikėtis yra absoliučiai neteisinga. Tad vietoje lauktos kūrybinės versmės buvo galima gaivintis reguliariais pasiteisinimų, pateisinimų ir šiaip kūrybinio proceso vargų atpasakojimo fontanais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, į kurią Lietuva įstojo 1991 m. spalio 7 d., taigi prieš 25 metus. Lietuvoje ši organizacija labiausiai žinoma kaip globojanti paveldą. Kultūringi piliečiai žino, kad nemažai Lietuvos kultūros, gamtos ir dokumentinio paveldo saugotinų vertybių yra įrašytos į UNESCO sąrašus. Dažniausiai minimas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, sutartinės, bet visų dabar jau dešimties, spėju, daug kas gali ir neatsiminti. Naudojuosi proga juos išvardyti, juolab kad galiu remtis informacija, pateikta dailiame lankstinuke, kurį išleido generalinės sekretorės Astos Junevičienės vadovaujama Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Užsienio reikalų ministerija. Tai Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija, Struvės geodezinis lankas (jis tęsiasi per dešimt valstybių nuo Šiaurės Norvegijos iki Izmailo Ukrainoje ir yra bendra dešimties šalių vertybė), Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, Sutartinės – lietuvių polifoninės dainos, Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, Žuvinto biosferos rezervatas, Baltijos kelias, Radvilų archyvų ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
„Simbolizmas is not dead!“ Toks grafitis galėtų puikuotis ant VDA senųjų rūmų sienos, besimyluojančios su gotikine Šv. Onos bažnyčia. Kaip nuoroda į gotiką, tas neišsenkančias visokių romantizmų ir simbolizmų įsčias. Ginkdie, neskatinu vandalizmo (ar anachronistinio epigonizmo), tiesiog bandau priminti avangardizmo pankams, kad didžiausias pasipriešinimo materialistinei sistemai gestas visad bus nukreiptas į anapusybės paieškas. Slėnius, kur ganosi meno vaisingumą palaikančios archetipų kaimenės...
Tačiau norint tą anapusybę atrasti ir padaryti ją aktualią šiandienos žmogui, neišvengiamai reikia ieškoti jos išorinių apraiškų. Šiandienoje. O dar geriau – netolimoje vakardienoje.
Būtent tokias archetipinių simbolių medžiokles praktikuoja ir tapytojas Algis Griškevičius, spalio 28 d. Dailininkų sąjungos galerijoje pristatęs savo naujausių darbų parodą „Suspenduota realybė“. Šis tapytojas, lyg koks laiko dvasias gaudantis šamanas, vaikšto po Vilniaus užugatvius ar provincijos užutekius ir dedasi galvon erdves (ir laiką) įcentruojančius vaizdinius, kurie vėliau, jau tapybinės alchemijos procese, išsidistiliuoja į praėjusio laiko ženklus. Taip banalūs daiktai – namai, tiltai, lieptai, suoliukai, stulpai, vandens bokštai, pastoliai, įvairaus plauko atrakcionai ir karuselės – virsta gyvenimo geidulio ir mirties baimės simboliais, savitomis modernaus laiko ikonomis.
„Scanorama“ rodo prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve filmą „Ateitis“, kuris šiemet Berlyne buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą. Pateikiame Piotro Czerkawskio ir Annos Tatarskos interviu su režisiere fragmentus.
![]() |
Kažkur horizonte ištirpstantys geležinkelio bėgiai, aitrus mazuto kvapas, pravažiuojančio traukinio bildesys, laukimo ar atsisveikinimo nuotaika, nejučia apimanti nostalgija – tai romantiški apžavai, kurių magijai sunku atsispirti... Vilniaus geležinkelio stotyje veikiančiame Lietuvos geležinkelių muziejuje faktai ir istorinės tiesos taip pat glaudžiai persipina su žaviais artefaktais – senos geležinkelio darbuotojų uniformos, keisčiausi geležinkelininkų darbo įrankiai, įvairiausių formų žibintai, signalinės lempos... Dar daugiau vizualinių įspūdžių ir kelionių romantikos gali „prisikvėpuoti“ muziejaus lauko ekspozicijoje, kur dunkso gerą šimtmetį skaičiuojantys seni garvežiai, kuriais kadaise gabenta karo amunicija, vėlyvesni, jau mano (keturiasdešimtmečių kartos) vaikystės sovietiniai vagonai-restoranai, švieslentės su jau išnykusiais geležinkelio maršrutais, egzotiškoji drezina, kuria norintys gali pasivėžinti ir pažaisti geležinkelio darbininkus, keliaujančius bėgiais remontuoti kurios nors geležinkelio atkarpos, arba – pasijusti animacinio filmuko apie krokodilą Geną herojais. Į šią tirštą technikos, prisiminimų, ilgesio ir nerimo prisodrintą erdvę neseniai įsiterpė ir grupinė šiuolaikinių lietuvių menininkų paroda „Traukiniai, eksponatai, žmonės“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Ištižusi kairioji partija, ji nebeturi idėjų, o lyderis – jokios charizmos, jo reitingai dyla lyg šagrenės oda. Vieną vakarą opozicijos lyderis išnyksta palikęs lakonišką raštelį. Partiją apima panika. Visi bando suprasti dingimo priežastis ir tik dvi moterys – politiko patarėja ir dešinioji ranka bei jo žmona – bando rasti išeitį.
Vis dėlto tai ne lietuviškas rinkimų serialas, kurį kasdien matome televizorių ekranuose, o Roberto Ando filmo „Tegyvuoja laisvė“ (LRT, 16 d. 22.50, LRT Kultūra, 17 d. 21 val.) išeities taškas. Ando ekranizavo savo romaną, kuriame aprašė italų politikos intelektualinę ir politinę tuštumą. Generalinis partijos sekretorius Enrikas išvyko į Paryžių, kur tikisi rasti savo jaunystės meilę (Valeria Bruni-Tedeschi), bet jis turi brolį dvynį Džovanį – genialų filosofą, deja, kankinamą bipolinio sutrikimo, ką tik išėjusį iš psichiatrinės ligoninės. Su juo ir nusprendžia susitikti politiko patarėja ir žmona. Toni Servillo vaidina abu dvynius. Kitaip nei per dvidešimt metų nematytas brolis, filosofas kalba aiškiai, jo pasisakymai apie angažuotumą, blogį, politiko aistrą gali įkvėpti. Jis juokingas, bet priverčia svajoti. Todėl partijos reitingai ima kilti. Gaila, kad LRT neišdrįso parodyti šio ironiško filmo ir kartu politikos parabolės prieš lietuviškus rinkimus.
![]() | ![]() |